Susipažinkime iš arčiau su jumis ir jūsų šeima.

Esu Greta Kniežaitė-Novikovienė – beveik metukų Vakarės mama, mylimo vyro Aurimo Novikovo žmona, nuostabių tėvų dukra, vyriausioji sesuo ir draugė. Mano gimtinė – Vydmantai – puiki gyvenvietė pajūryje, tačiau dabar jau 8 metus gyvenu su savo šeimyna Vilniuje. Pas tėvus dažnai grįžtu su šeima praleisti savaitgalių, tai kartais net atrodo, jog atstumas nuo sostinės iki pajūrio yra toks įprastas, bet kartu ir ypatingas, juk laukia tėvai.

Šeimą sudaro trys, nors ne, galima sakyti – keturi asmenys: aš, mano vyras, dukrelė ir katinas Django, kaip jo nepaminėsi.

Mano vyras yra rašytojas ir projektų vadovas, dukrelė augina talentus ir yra puiki miegalė, šokėja, gyvūnų mylėtoja, o aš, kaip jau dauguma mane vadina – supermamytė, bet čia ne ta, kuri tiesiog labai šokinėja aplink vaiką, kad kokia dulkelė į burną nepapultų, o ta, kuri viena veikla neapsiriboja, savęs nevaržo.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Esu nekilnojamojo turto pardavimų vadovė, fotografė, projekto nebrisius.lt savanorė, tėčio ir jauniausios sesės internetinių puslapių įkūrėja bei administratorė, cementinių papuošalų kūrėja bei svarbiausia – mama.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Papasakokite apie savo papildomas veiklas, kurių su dukrytės gimimu dar padaugėjo.

Kai tapau mama, pirmiausia užpuoliau savo tėtį, nes negalėjau rankų sudėjusi ramiai žiūrėti, kaip jis, turėdamas tokį nuostabų talentą dirbti su medžiu, niekur niekam jo neparodo. Taigi, pirmiausia ėmiausi tėčio – prašiau pagaminti iš medžio kopetėles-lentyną mūsų butui. Puikiai pavyko!

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Sugalvojau, kad reiktų ir kitiems jas parodyti internete. Įkėliau nuotraukų į keletą FB grupių ir ką jūs manote – pasipylė užsakymai. Kai jų vis daugėjo ir daugėjo, žmonės pradėjo pateikti savo brėžinius, nusprendžiau sukurti tėčio veiklai logotipą ir puslapį Facebook'e – „Mede darbele“ (žemaičių dialektu tai reiškia „Medžio darbeliai“, feisbuke ČIA).

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar prie tėčio veiklos prisidedu ne tik puslapį administruodama, priimdama užsakymus, bet ir siūlydama naujas idėjas vaikiškiems staliukams, lovelėms, kėdutėms ar daiktadėžėms gaminti. Be to, keletą daiktadėžių ir pati dekoravau, išpiešdama linksmais paveikslėliais. Taigi, nenustygstu vietoje vis.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Kai įvykdžiau savo planą su tėčio veikla, atėjo ir vėlyvas ruduo, o tokiu metu jau pradedu, kaip ir dauguma, galvoti apie kalėdines dovanas ir kaip jomis nustebinti drauges bei artimuosius.

Kadangi kiekvienais metais mano viena iš tradicijų – dovanoti kokiu nors formatu nuotraukas ir prie jų pridėti kokius mugėje nupirktus rankų darbo aksesuarus, tai pagalvojau, o kodėl man pačiai ko nors nepagaminus.

Taigi, nuvažiavus pas tėvus vieną savaitgalį su savo susigulėjusiom idėjom, įlindau į garažą, kuriame gulėjo cementas, betonas bei dar visokios statybinės medžiagos ir pradėjau eksperimentuoti. Išbandžiau medžiagas pirmiausia su žvakidžių gamyba. Grįžusi namo pradėjau domėtis ir smulkesniais gaminiais – papuošalais. Kai pirmas, antras ir trečias kartas mano eksperimentų pasiteisino – užsivedžiau ir jau negalėjau sustot. Taigi, sukūriau savo papuošalų kūrybai logotipą ir puslapį Facebook'e CĖCĖ (feisbuke ČIA).

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Dar vienas mano puslapis ir veiklas - fotosesijos (feisbuke ČIA).

Oho, kiek veiklų! Daug mamų sako, kad išgerti kavos nespėja augindamos kūdikį...

Tikrai nemaža dalis pažįstamų prieš gimdymą sakė, kad mano kalbos, jog aš viską sugebėsiu suderinti, yra tik kalbos, nes juk nesu auginusi vaiko ir nežinau, ką tai reiškia, nors ir esu veikli nuo pat vaikystės. Gimė Vakarė, tapau mama, veiklos nesustojo, o dar jų net padaugėjo.

Vakarė nuo pat gimimo su manimi visur kartu važinėdavo – ir į fotosesijas (žinoma, jei tai ne visos dienos vestuvių fotografavimas), ir į susitikimus, ir kur tik reikėdavo.

Ji tarsi mano talismanas ir įkvėpėja daryti dar daugiau. Visą savo laiką atiduodu veikloms, kurios yra mano pomėgiai ir aistra, bei Vakarei. Laikas sau – tai fotografija ir papuošalų gamyba, o daugiau man jo ir nereikia.

Kita didžioji laiko dalis skirta ŠEIMAI, kuri yra pati didžiausia vertybė, be kurios aš nebūčiau aš. Be Vakarės turiu nuostabų vyrą, kuris dar negimus mūsų dukrytei neleido kišti nosies į virtuvę ir joje suktis, anot jo, ne tik moteris gali gaminti maistą ir tvarkyti namus. Taigi, vyras tikrai padeda auginti dukrytę ir nudirbti namų ruošos darbus.

Vakarės mėgstamiausia dienos dalis būna, kai išgirsta telefonspynės suskambėjimą bute, iš džiaugsmo pradeda net šokinėti ir krykštauti, nes žino, kad tėtis grįžo į namus.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Nauja veikla – cementinių papuošalų gamyba – įprasmina naują gyvenimo etapą. Dabar bandau prisiminti, ar tik ne su kiekviena nauja veikla, užsiėmimu pažymiu savo gyvenimo etapus. Taip, taip. Visada sakau, kad laiko surasti gali, jei tik yra noro ir sugebi jį gerai planuoti.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip sekasi kurti papuošalus iš cemento, tikrai netradicinės papuošalams medžiagos?

Pirmieji mano naujausios veiklos rezultatai pasirodė per Kalėdas. Kai draugės ir artimieji išpakavo dovanėles, visi liko maloniai nustebinti. Aišku, neišvengiau klausimų: „Kaip tu viską spėji?", „Kada tu tai darai, jei dar mažą vaiką augini?" ir pan. Tai kaip ir minėjau, svarbiausia susidėlioti dienotvarkę ir viskas pavyks, o dar ir Vakarė yra nepretenzingas vaikas, leidžia man užsiimti savo veiklom, o aš jai leidžiu savosiomis.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Sunkiausia šioje naujoje veikloje yra pati medžiaga – cementas, kuri ne visada paklūsta mano norams. Į formas supylus cementą ne visada išeina taip, kaip galvoji, kad turi išeiti.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi esu perfekcionistė, tai vis man kas nors netinka – formos nelygumas, oro tarpai, faktūra ar dar kas nors. Nemažai gaminių tenka išmesti ir daryti tol, kol tenkina mano akį. Tačiau manęs tai neerzina, o tik verčia dar labiau tobulėti, kad pavyktų viskas iš pirmų kartų.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Mano cementinių papuošalų išskirtinumas yra spalvos. Pilka natūrali cemento spalva yra gražu, tačiau man norėjosi įkvėpti savo gaminiams daugiau gyvybės, tad jos suteikiau per spalvas.

Dažau ne visą papuošalo paviršių, nes kitaip nesimatytų paties cemento išskirtinumo nuo kitų medžiagų, bet dalį jo. Pasirenku nuspalvinti atitinkamas detales, kad papuošalą vienaip ar kitaip pasukus, jis žaistų su šviesa.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Pagrindinės užsakovų spalvos yra auksinė, bronzinė, juoda, kuriomis ir pradėjau savo veiklą. Dabar, žinoma, kuriu ir kitų spalvų, nes norisi neapsiriboti ir net taikytis prie sezoniškumui būdingų atspalvių. Tas pats ir su formomis, jų vis naujų prigalvoju, kad tiktų įvairioms progoms ir skoniams.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Ar planuojate plėsti savo dabartinę veiklą?

Plėsti dirbtinai veiklos neplanuoju, tačiau sulaukiau jau kelių pasiūlymų pardavinėti savo papuošalus rankų darbo gaminių krautuvėlės, mugėse, el. parduotuvėse. Kol kas dar nė vieno varianto nepasirinkau, apsiriboju tik savo puslapiu, nes galva dar pilna idėjų ir noriu pirmiausia jas įgyvendinti, o kai jau matysiu, jog jau esu šiek tiek išsisėmusi, tada imsiuosi papildomų priemonių. Taip kalbu, nes tai juk ne vienintelė mano veikla ir norisi savęs dar pasilikti kitoms.

Kokių atsiliepimų sulaukiate?

Apie tai, ką darau, kol kas girdžiu tik teigiamus atsiliepimus. Įsigijusieji mano papuošalus, lieka maloniai nustebinti ne tik pačiu gaminiu, bet kvepiančiu (keli klientai tai pabrėžė) įpakavimu. Žavisi formomis, spalvomis, siūlo savo idėjas, kurias maloniai priimu ir įgyvendinu.

Iš pradžių gaminau tik auskarus ir pakabukus, o viena klientė pasiteiravo, ar nepagaminčiau jai ir jos vyrui apyrankių. Ir ką aš, žinoma, sutikau, nes tai naujas iššūkis, o aš juos priimu. Taigi, dabar galite tarp mano darbų pamatyti ir apyrankes bei kelias interjero detales, kurios būna atokvėpis po smulkaus darbo su papuošalais.

Kaip sekasi suderinti veiklą su motinyste?

Kai tik tapau mama, atrodo, kad įgavau dar daugiau super galių ir galiu ne tik rūpintis savo vaiku, užsiimti savo mėgstamomis veiklomis, savanoriauti, dirbti, bet ir kaupti idėjas naujiems mano galvoje vis užgimstantiems projektams. Vakarė mane įkvepia, leidžia tobulėti, kaupti naują patirtį, sustoti ir pamąstyti.

Niekada net nebūčiau pagalvojus, kad buvimas mama suteiks man tiek daug ir galėsiu veikti daugiau nei prieš tai. Juk dažniausiai vaikas turi savo dienotvarkę, tai susidėlioji viską taip, kad nei vaikas, nei pati neliktum nuskriausta.

Vakarei dabar metai ir ji jau nuo pat pirmų savo gimimo dienų girdi fotoaparato skleidžiamą garsą. Kai tik paimu jį į rankas, atrodo, kad Vakarė jau žino, kas vyksta ir pradeda man pozuoti.

Ji po truputį įsilieja į mano pomėgius, tuo labai džiaugiuosi, nes galiu savo džiaugsmu dalintis kartu su savo vaiku. Taip pat dar vienas užsiėmimas su Vakare yra be galo mėgstamas nuo nėštumo laikų – tai muzikos klausymasis (ne vaikiškų dainelių). Ji jau turi savo mėgstamas dainas, kurių vos išgirdus pirmus akordus pradeda siūbuoti, šokti ir niūniuoti.

Ko palinkėtumėte mamoms?

Nesustokit, darykit, eikit į priekį, ieškokit. Nesiklausykite bereikšmių kalbų apie tai, kad tapus mama viską atiduosit vaikui ir save pamiršit. Ne, taip nebus, nebent pačios to norėsite.

Jeigu prieš atsirandant atžalai dar neturėjot kokios mėgstamos veiklos, tai išvydus savo stebuklėlį akys plačiai, plačiai atsimerks ir nespėsite visų naujai užgimusių idėjų įgyvendinti, spurdėsite kartu su vaiku.

Vaikas taps jūsų draugu, kolega, patarėju ir įkvėpėju. Šiluma, apsikabinimai, bučiniai iš mažojo stebuklėlio ves į priekį ir neleis nukabinti rankų, juk viską darome dėl vaikų.