Vienas iš ypatingų to pavyzdžių – Sabina. Moteris, kuri nepaisant visko yra tiesiog laiminga Mama. Sabina Daukantaitė – terapinio romano „Vandeninės moterys" autorė, kūrybinės agentūros vadovė, tinklaraščio „7 taškai" autorė, konferencijos „Sveika ir laiminga mama" ambasadorė. Ir net septynių vaikų Mama (taip – Mama iš didžiosios raidės)! Konferencija apie sąmoningą motinystę vyks šią Mamos dieną (gegužės 6 d.) "Compensa" koncertų salėje, kurioje su esamomis ir būsimomis mamomis bus pasidalinta daugybe naudingos informacijos. Kalbėjomės su Sabina apie gyvenimą, motinystę, vaikus, karjerą ir kaip visa tai sutalpinti į tą vieną gyvenimą?!

Jūs esate 7 vaikučių mama, dviejų anūkėlių močiutė, sėkmingą karjerą pasiekusi moteris. Papasakokite daugiau apie tai.

Viskas labai sąlygiška. Karjera nėra galbūt labai sėkminga, tiesiog karjera kaip karjera. Dirbu tai, ką moku geriausiai. Nei tų vaikų gal čia nėra labai daug. Tiesiog tas skaičius truputėlį gąsdina, nes mes viską esame linkę lygiuoti su vidurkiu. Tai jeigu skaičiuotume, jog vidurkis Lietuvoje yra 1,7 vaikų, tuomet tai atrodo daug, nors man pačiai tai neatrodo daug. Bet aš juk negimiau šiandien, iki šiandien aš nugyvenau visą gyvenimą, man yra 43 metai, tai buvo galima dar daugiau vaikų pagimdyti (juokiasi).

Aš nežinau, kaip manyje tiek telpa, tiesiog aš nebijau traukti iš savęs to, kas manyje yra. Gal pernelyg dažnai yra tiesiog išsigąstama pačios savęs ir tos atsakomybės būti mama. Juk tai yra visiškai paprastas dalykas ir tai nėra kažkokia išskirtinė teisė arba pareiga. Aš nevadinu motinystės pareiga. Man tai tiesiog yra buvimas moterimi.

Kol esi labai jaunas žmogus, nebaigei universiteto, neperskaitei dešimties knygų apie motinystę negali tapti mama?
Sabina Daukantaitė

Gal nuo to požiūrio ir priklauso, kiek pats save gąsdinsi motinyste. Aš pirmą vaiką pagimdžiau, kai man buvo 19 metų. Jei aš tuo metu būčiau labai išsigandusi savo motinystės, savo pirmojo vaiko ir visų atsakomybių, tuomet negalėčiau daugiau niekada ryžtis tokiam žingsniui vėl.

Kol esi labai jaunas žmogus, nebaigei universiteto, neperskaitei dešimties knygų apie motinystę negali tapti mama? Mes šiame pasaulyje gyvename tūkstančių tūkstančius metų ir turime paslėptą jausmą, kurį aš vadinu intuicija, mūsų protėviai sukaupė labai daug žinių, kurias reikia tiesiog mokėti pasiimti.

2016 metais jūs buvote pripažinta veikliausia Lietuvos moterimi. Kaip Jūs visur spėjate?

Kas ta veikliausia Lietuvos moteris? Aš nedalyvavau tokiam konkurse, tiesiog ėmė man ir pasakė tai. Nors tokių veiklių yra labai daug. Yra tūkstančiai tokių moterų ir aš tikrai nepadarau kažko labai daug.

O šiaip, atsakant konkrečiai į šį klausimą, manau, labai svarbu mums visoms suvokti, kad visko mes vis tiek nesuspėsime. Mes suspėsim tik tiek, kiek mums iš tikro reikia suspėti. Moterys labai mėgsta užsiimti tokia savikritika, jog aš vėl kažko nepadariau, nieko nesuspėjau, o kas tas niekas? Jeigu nieko nesuspėjai, tai nieko baisaus, nes galbūt tai tik niekas (šypsosi).

Visi mes turime prioritetus, todėl kas iš tikro mums yra svarbu, kam mums netrūksta užsispyrimo, mes tikrai spėjam. Reikia mokėti paleisti kai kuriuos dalykus, ir jei mes šiandien kažko nespėjam, tuomet galbūt spėsime tai rytoj ar poryt.

Sąmoningai sukūrėte didelę ir gražią šeimą, papasakokite šiek tiek kas lėmė tokį Jūsų apsisprendimą?

To sąmoningumo tiek ten ir buvo, esu bandžiusi pati sau atsakyti į tą klausimą, kodėl pas mane yra tokia šeima, kokia yra.

Iš tiesų aš neturėjau iš ko mokytis gyventi didelėje šeimoje, neturėjau aplinkoje tokių didelių šeimų, kad galėčiau sąmoningai nuspręsti, jog noriu tokios didelės šeimos.

Anksčiau man mamos, kurios turi daugiau nei tris vaikus, atrodė labai keistos moterys ir dėl to puikiai įsivaizduoju, kodėl aš pati daug kam galiu atrodyti labai keista. Aš pati buvau jų kailyje ir galvojau, kam reikia daug vaikų? Turi du – berniuką ir mergaitę, visi sutelpa į vieną nuotraukos kadrą, ir tai yra labai nuostabu.

Po to suvokimas plečiasi. Pamatai, kad gali būti įvairiausių variantų, pasaulis margas, didelis ir nebereikia visko stebėti, vertinti per savo siaurą mažą langelį, per kurį tu žvelgi į pasaulį.

Mano apsisprendimą turėti didelę šeimą, turbūt, visų pirma lėmė patirtas saugumo jausmas savo aplinkoje, nes moteriai tai yra svarbu.

Foto: Gintaras Globys

Aš nejutau grėsmių, kurios gali turėti įtakos aplinkos ir šeimos gerovei, būtent tuo metu pas mane ir pasipylė vaikai. Nežinau, kiek tai yra sąmoninga ar ne, bet tai buvo išties intuityvu.

Aš tuo metu patikėjau, jog tai yra mano jėgom ir aš galiu juos turėti. Gyvenimas yra nuostabus dalykas, kodėl jo nepadovanojus dar vienam žmogui, kuris taps laimingu?

Dabar mano tikslas yra nugyventi savo gyvenimą tokį, kad kada nors jie irgi manytų, kad gyvenimas yra dovana.

Kas, Sabina, yra Jūsų stiprybės šaltinis? Iš kur pas Jus tiek gyvybės?

Aš niekada nebuvau religinga, bet aš visada buvau tikinti. Mano Dievas neturi vardo, ir aš nemoku sakyti maldų, aš net nemoku tinkamai žegnotis, bet aš turiu labai gilų tikėjimą, kurį galbūt man įskiepijo tėvai, kad viskas bus gerai. Tai ne optimistinis tuščias pasakymas, bet tikras gilus tikėjimas, kad tikrai viskas bus gerai. Gyvenimas dažnai nėra labai linksmas, ir mes puikiai žinome, kuo jis baigiasi.

Tačiau jei aš eisiu doros, sąžiningumo su savimi pačiu ir aplinka keliu, tai vis tiek kažkaip stebuklingai aplinkybės susiklosto taip, kad jos mums padeda.

Kitas dalykas, nereikia manyti, jog aš vienas viską galiu. Taip, labai smagu pasitikėti savo jėgomis, bet nevertėtų pamiršti, jog mes esame visuomenės dalis.

Bendrystės tema man yra labai artima. Aš tikiu, jog kuomet žmogus yra ne vienas, viskas įvyksta kur kas lengviau. Kūrybiškumas yra vienas iš mano jėgos šaltinių, manau, jog tai yra visiems įgimta savybė, kuri padeda absoliučiai visur išspręsti įvairiausio pobūdžio problemas, tačiau tą įgūdį taip pat reikia lavinti, nenumarinti jo.

Daug dalykų mes galime paveldėti, daug dalykų galime nusipirkti už pinigus, bet ne ką mažiau dalykų mums reikia sukurti patiems. „Sukurti" turiu omenyje ne materialius dalykus, o santykius, atrasti sprendimus ir dėl to, manau, kūrybiškumas yra vienas svarbiausių dalykų, kuris tikrai padeda gyventi.

Minėjote jog savo knygą „Vandeninė moteris" rašėte 9 mėnesius, Jūsų gyvenime yra labai daug 9 mėnesių. Kaip tai nutiko?

Mano knygos rašymo procesas iš tiesų priminė moters nėštumą. Ta knyga lyg minčių debesis kažkur sklandė, tuomet buvo pasėtas grūdas. Kai atsirado tam tikras terminas, iki kada turi būti ji parašyta, ir apie ką, tuomet ryškėjo kontūrai, kaupėsi mintys, palinkėjimai. Tik paskui aš ją rašiau. Visas tas procesas panašiai ir truko – 9 mėnesius.

Tiesa, net pabaiga buvo su savotiška kančia, kūrybine kančia. Kuomet, viena vertus, kaip ir norisi pamatyti savo kūrinį, bet tuo pačiu kaip ir kelia abejonių, gal tai ne pabaiga?

Patyriau net ir vadinamąją knygos pogimdyminę depresiją, kuomet rašydamas tu atiduodi labai daug energijos savo kūriniui. Juk rašai savo siela, stengiesi atiduoti viską, kas tau atrodo svarbu, pasidalinti.

Knyga visuomet išgyvena tam tikrą laikotarpį, kuomet skaitytojams dar ji nėra patekusi į rankas, ir rašytojas negauna jokio grįžtamojo ryšio, jokių komentarų, jokių atsiliepimų. Štai tą laikotarpį išgyventi man buvo tikrai nelengva.

Praėjus vos dviems dienoms, kuomet knyga pasiekė knygų lentynas, gavau patį pirmąjį atsiliepimą iš skaitytojos, kuri man parašė atvirą ir nuoširdų laišką. Tik tuomet mane pasiekė tas tikrasis džiaugsmas.

Foto: Gintaras Globys

Gyvename siaubingame komunikaciniame triukšme. Sunku darosi išgirsti, nes srautas yra toks milžiniškas, jog pradedi informaciją skirstyti, darosi sunku atsirinkti. Norisi save kažkur priskirti, tačiau tai jau yra labai sunki užduotis.

Mane neramina tai, kad mes apskritai esame labai kritiški, ir mes visi esame labai linkę vertinti. Gal dėl to, jog mus pačius taip auklėjo. Nuolat vertino nuo mažų dienų.

Mes patenkame į tokią kritinę masę, kuomet užtenka būti nors šiek tiek kitokiu, pasielgti truputį kitaip ir jau gali būti minios sutryptas. Aš manau, jog kiekvienas turime savo unikalų kelią ir kiekvienas turime gyventi pagal savo standartus, ne kieno nors kito.

Foto: Gintaras Globys

Misijos „Sveika ir laiminga mama" ambasadorė Sabina – puikiausias visapusiškos moters savirealizacijos šeimoje ir veikloje pavyzdys. Savo asmeniniu pavyzdžiu ji parodo ir įrodo, jog klausydama savo širdies balso kiekviena moteris gali pasiekti bet kokias užsibrėžtas aukštumas visose gyvenimo srityse. Sabina puikiai atstovauja vieną pagrindinių misijos „Sveika ir laiminga mama" idėjų, jog laiminga mama – tai pirmiausia laiminga moteris!

Visas sąmoninga motinyste besidominčias moteris kviečiame į tarptautinę konferenciją „Sveika ir laiminga mama", gegužės 6 d. Vilniuje, koncertų salėje „Compensa".

Renginyje pranešimus skaitys pasaulinio lygio pranešėjai – pasaulyje pripažintas medicinos mokslininkas Thomas Aksnes iš Norvegijos ir emocinio intelekto lavinimo instruktorė, asmeninio augimo mokymų centro „SoulACTION" ir „Moters Magijos Mokykla" įkūrėja Andrė AMIYA Pabarčiūtė iš Lietuvos.

Pranešėjų misija – padėti moterims atrasti savo vidinę stiprybę, sveikatos šaltinį ir išmintį, kuri įgalina sukurti puikius santykius šeimoje ir moters talentus bei norus realizuojantį gyvenimo būdą.