Giedrės istorija iš tiesų neeilinė, todėl nenuostabu, kad jai kalbant kelis kartus išgirstu žodį „stebuklas". Tai, kad jos 860 gramų mažylis gimė po ilgo bevandenio periodo – jau stebuklas. Tai, kad jis šiandien šypsosi ir krykštauja, nors po jo gimimo nė vienas gydytojas nedavė vilčių, kad jis išgyvens, – dar vienas stebuklas.

Giedrė sako, kad Lietuvoje 1 iš 1600 naujagimių gimsta anksčiau laiko ir net 40 procentų visų atvejų priežastys lieka neaiškios. „Neišnešiotumas – ne mirties nuosprendis. Tokie mitai, kaip „gimė per anksti, nes mama rūkė ir gėrė" neturi jokio pagrindo ir tik skaudina ankstukų tėvus. Tačiau visuomenės požiūris nesikeičia taip greitai, kaip norėtųsi", – sako Giedrė Šopaitė – Šilinskienė.

Būtent jos asmeninė patirtis ir sūnaus Luko gimimas prieš dvejus metus nulėmė, kad Giedrė ėmėsi iki tol Lietuvoje negirdėto socialinio verslo projekto – įkūrė interneto parduotuvę, kuri prekiauja rūbais, sauskelnėmis ir kitomis prekėmis per anksti gimusiems mažyliams. Čia apsiperka šeimos, kurių vaikai gimė sverdami ne 3 kilogramus, kaip įprasta laiku gimusiam naujagimiui, o kilogramą ar net 600 gramų.

Savo sūnų Luką Giedrė vadina kovotoju. Tris su puse mėnesio anksčiau laiko gimęs mažylis svėrė 860 gramų. Vaiko gimimas šeimoms paprastai būna ypatingas ir laimingas įvykis, tačiau tikrai ne visiems. Ankstuko gimimas nėra laimingiausia diena šeimos gyvenime. Kai vaikas gimsta per anksti, jo tėvus apima nežinia, baimė, kaltė. Visa tai patyrė ir Giedrė. Gimus sūnui, gydytojai nežadėjo nieko gero, o Giedrei reikėjo vilties, kurios jai tąkart niekas nedavė. Lukui buvo diagnozuota didelė smegenų kraujosruva, vilčių išgyventi buvo nedaug. Giedrė prisimena vieną akimirką, kai gydytojas papasakojo žinąs atvejį, kai vaikas su panašaus dydžio kraujosruva išgyveno ir dabar, sulaukęs trejų, bėgioja po namus. Tai įkvėpė vilties.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Giedre, prisiminkite, kaip pajutote, jog prasideda gimdymas?

Lukas gimė 25 nėštumo savaitę, o vaisiaus vandenys man nubėgo 23 nėštumo savaitę. Medikai numojo ranka, kad nieko gero nebus ir paguldė mane į ligoninės dienos stacionarą sakydami: „Gamta tuoj padarys savo darbą". Taip sakant, rankele pamojo ir duris uždarė. Jau tada prasidėjo mūsų istorija. Praėjo para, antra, trečia, o nieko nevyksta. Vaisiaus vandenų nulis, tačiau gimdymas neprasideda. Bevandenis periodas man truko daug valandų, todėl labai nuoširdžiai sakau, kad Lukas - tai stebuklas. Medikai padarė, ką galėjo – leido man antibiotikus, kad potencialiai apsaugotų vaiką nuo infekcijų.

25 savaitę gydytojai nusprendė jį „krapštyti" lauk ir skatinti gimdymą. Kai vaikelis užgimė, jį paėmė reanimuoti gydytojai, nemačiau nė akimirkos. Klausiu akušerės: „Kaip mano mergytė?", o ji įkišo galvą prie dirbančių gydytojų ir sako man: „Kvėpuoja. Bet tavo mergaitė yra visai ne mergaitė, o berniukas". „Kaip berniukas??? Juk man echoskopijas darydavo kartais net tris kartus per dieną, ir visada sakė, kad laukiu mergaitės. Mes buvom išrinkę tik mergaitišką vardą ir buvome pasiruošę mergaitei. Tai buvo dar vienas netikėtumas. Stebuklas po stebuklo.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kodėl Lukas gimė anksčiau laiko, neaišku. Turiu vyresnę dukterį – 9 metų Saulę, jos laukimas ir gimimas buvo tarsi iš vadovėlio. Tiesiog taip nutiko. Ankstukas mus pasirinko.

Per anksti gimęs sūnelis 5 savaites praleido reanimacijoje ir dar 6 savaites gulėjo neišnešiotukų skyriuje. Kaip jam sekėsi augti?

Visi ankstukai gimsta skirtingi, labai daug kas priklauso nuo vaiko. Šiandien man norisi visų ankstukų tėvams įkvėpti pozityvumo, nes jei vaikas jaus, kad mama stipri ir juo tiki, bus stipresnis ir jis. Reikia kovoti. Medikai daro viską, ką gali, daug kas ir nuo vaiko priklauso.

Kodėl Lukas gimė anksčiau laiko, neaišku. Turiu vyresnę dukterįjos laukimas ir gimimas buvo tarsi iš vadovėlio. Tiesiog taip nutiko. Ankstukas mus pasirinko.
Giedrė Šopaitė – Šilinskienė

Gimęs Lukas turėjo didelę smegenų kraujosruvą – hematomą. Bet jam neprireikė nei šuntų, nei operacijos, nieko. Hematoma „išsivaikščiojo". Atsižvelgiant į gimimo amžių, svorį, gydytojų prognozes, Lukui puikiai sekasi. Nereikėjo nei širdies, nei akučių operacijos. 4 savaites jį intubavo, nes nekvėpavo pats.

Kol vaikas reanimacijoje, tėvai gali jį lankyti, būti šalia lankymo valandomis, tačiau nėra kartu 24 valandas per parą. Esame vilniečiai, tad atvažiuodavome kiekvieną rytą. Traukdavau pieną ir važiuodavom aplankyti Luko kasdien apie 11-12 val. Po mėnesio, kai jis sustiprėjo, leido jį palaikyti ant krūtinės („kengūruoti"). Tada pasiguldydavome jį aš ar vyras ant krūtinės ir pabūdavom taip dvi ar tris valandas. Kartais jam ir pienuko per zondą supildavo gulint mums ant krūtinės. Po 5 savaičių reanimacijoje jį perkėlė į Neišnešiotų naujagimių skyrių Santaros klinikose. Tada jis gulėjo inkubatoriuje, o aš galėjau būti kartu su juo palatoje. Lukas svėrė 1020 gramų.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kaip šiandien gyvena Lukas?

Jam dveji metukai, yra diagnozuotas kairės pusės cerebrinis paralyžius, epilepsija, nors priepuolių nėra, bet vienas buvo, tad vaistai privalomi ryte ir vakare. Važiuojame į reabilitacijos programas, kiekvieną dieną po valandą turime kineziterapijos užsiėmimus. Akies dengimas, kad nežvairuotų, akinukai, – čia mūsų kasdienybė. Kai pagalvoju apie tai, kokia buvo Luko gyvenimo pradžia, jam labai, labai gerai sekasi.

Turime tradiciją per gimtadienį aplankyti ligoninę. Buvo labai gera, gražu ir graudu, kai tos pačios sesutės, kurios jį pirmą kartą maudė, sauskelnes keitė, darė būtinus tėviškus dalykus, paėmė jį jau paaugusį ant rankų.

Kaip nusprendėte imtis socialinio verslo?

Aš 10 metų dirbau su socialiniais projektais, buvau socialinių projektų finansavimo pritraukimo specialistė. Konsultavau nevyriausybines organizacijas, socialines iniciatyvas, rašiau paraiškas ir jas vertinau. Dabartinė mano veikla nuo socialinių projektų nėra labai nutolusi, tačiau visgi pagrindinis mano užsiėmimas yra būti ankstuko mama. Laiko tam reikia daug, visus darbus dalijamės su vyru. Savo laisvalaikį skiriu www.anksti.lt.

Labai daug širdies įdedu į tai, ką darau. Noriu, kad tai nebūtų tik rūbelis, o rūbelis su palaikymu. Stengiuosi pasakyti, kad suprantu, ką mama dabar išgyvena.
Giedrė Šopaitė – Šilinskienė

Svetainę įkūriau 2017 metų liepos pabaigoje, laimėjusi „Reach for change" socialinių verslų konkursą. Padedam šeimoms reikiamus ankstukui daiktus įsigyti patogiai internetu. Per mėnesį turime 30-40 užsakymų, taigi, per dieną būna po vieną ar kelis. Daugiausiai – iš didžiųjų miestų, nes būtent Kaune ir Vilniuje gimsta daugiausiai ankstukų. Prisijungusios mamos mato visą mūsų sandėlį, ko jame yra. Prekiaujame tik tuo, ką turime čia ir dabar, kad galėtume kuo greičiau užsakymą įvykdyti. Jei užsakymas iš kito miesto, siunčiame visais patogiausiais būdais: paštu, kurjeriu, o jei reikia skubiai – per autobusų siuntas. Štai vakar vienas užsakymas iškeliavo į Raseinius. Įdėjau į autobusą siuntinį 12 valandą, o po 17 val. jis jau buvo vietoj.

Kokios prekės yra skirtos būtent ankstukams?

Pirmiausia – drabužėliai. Jų turime vaikučiams nuo 38 cm ūgio (laiku gimusių vaikų ūgis būna apie 50 - 52 cm). Tiekėjų turime ir Lietuvoje, ir užsienyje. Pas mus didžiausias drabužėlių dydis yra 50 -56 cm, didesnių nebeturime. Taip pat sauskelnės, skirtos per anksti gimusiems kūdikiams, ekologiška kosmetika ir higienos reikmenys – natūralūs aliejai, antiseptikai ir pan.

Neišnešiotukams skirti rūbeliai turi būti iš natūralios medžiagos, organinės medvilnės. Jei turim galimybę, tikrinam, ar audinys turi sertifikatus. Drabužėliai, kurie siuvami pagal mūsų užsakymą, neturi vidinių siūlių ir etikečių. Jie arba turi arba nuklijuojamą lipduką, arba etiketę išorėje, kurią galima nukirpti. Kai ankstukai būna ligoninėje, jiems daroma daug medicininių procedūrų, pavyzdžiui, įvedamas kateteris į ranką ar koją, todėl rūbas turi patogiai atsisegti, kad nereikėtų vartyti ir kilnoti mažylio.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

O kur jūs radote reikiamus daiktus, kai gimė Lukas?

Sauskelnių, kokio dydžio reikėjo Lukui, Lietuvoje mes negavome. Radome tik užsienyje, bet siuntimas kainavo daug daugiau, negu pačios sauskelnės, be to, siuntimas truko kelias savaites. Net nerizikavome ir nesiuntėme. Atvirai pasakysiu, dar ir dėl tos priežasties, kad nežinojome, ar kitą dieną rasime gyvą vaiką. Tuo metu Lietuvoje buvo kelių prekių ženklų sauskelnės, skirtos pusantro ar dviejų kilogramų kūdikiui. Mūsų atveju iki tokių sauskelnių dar reikėjo paaugti 6 -7 savaites. Rūbelių buvo galima surasti labai gerai paieškojus, bet pasirinkimas buvo 1 iš 2. Taip ir lakstėm karštligiškai po Vilnių, ieškodami tai to, tai ano. Rasta pirkti ankstuko kepurė Lukui buvo per didelė. Kai jau žinojom, kad Lukas išsikapstė ir kažkada važiuosim namo, vyras nupirko trūkstamą kraitelį.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Jūsų darbas yra toks, pasakyčiau nelengvas, nes kai gaunate pirkimo užsakymą, tai ženklas, kad kažkur per anksti gimė ankstukas ir jo šeimai dabar labai neramu...

Labai daug širdies įdedame į tai, ką darome. Noriu, kad tai nebūtų tik rūbelis, o rūbelis su palaikymu. Stengiamės pasakyti ir papasakoti, kad mes suprantame, ką mama dabar išgyvena. Labai džiaugiamės, jei turiu galimybę asmeniškai pabendrauti su šeimomis. Jeigu reikia, į ligoninę nuvežame. Pakalbiname šeimas, pasakome, kad prieš dvejus metus gulėjome tame pačiame aukšte, parodau Luko nuotrauką telefone, koks jis linksmas yra šiandien. Stengiamės komunikuoti pozityviai. Tai yra graudi tema, bet nereikia mūsų gailėtis. Nenoriu, kad ir mano vaiko gailėtųsi, nepaisant to, kad jis yra specialiųjų poreikių vaikas. Mamoms stengiuosi perduoti žinią – taip, tai yra be galo ir be krašto sunku, bet tai praeis. Gyvent reikia šia diena ir džiaugtis kiekviena nors ir maža pergale.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.