Tačiau jų namuose tylu nebūna. O ar gali būti kitaip, jei šeima augina tris beveik pamečiui gimusius vyrukus – ketverių Demjaną, trimetį Eideną ir rugsėjo pradžioje pirmąjį gimtadienį švęsiantį Domilį.

Su kokiais iššūkiais susiduria ne vieną mažylį auginanti šeima, tenka susipažinti dar pokalbio pradžioje. Susitikimo dieną paaiškėjo, kad vyriausiasis Silickų sūnus iš darželio „parsinešė" vėjaraupius. Kadangi šios ligos nepavyksta išvengti nė vienam, bendravusiam su ligonėliu, spuogiukai neišvengiamai gresia ir kitiems dviem broliams. Pasak trijulės mamos Elenos, kaip tik ligos – sunkiausia akimirka auginant vaikus, ypač kai tuo pačiu metu tenka slaugyti ne vieną. O juk mamos, jos rankų tuo metu reikia ne tik ligonėliui, bet ir sveikiems vaikams.

Svajonėse – gausi šeima

„Visą laiką svajojau apie gausią šeimą. Gal todėl, kad pati augau viena, – sako Elena. – Nors turėjau pakankamai daug draugų, jaučiausi vieniša. Todėl gimus Demjanui iškart žinojau, kad jis būtinai turės brolį arba sesę. O dabar turi net du brolius. Ir tikrai ne dėl to, kad norėjome mergaitės. Nors jei ji pas mus dar panorėtų ateiti, aišku, kad priimtume su didžiausiu džiaugsmu. Neišsigandome pametinukų, nes esu tikra: kuo mažesnis vaikų amžiaus skirtumas, tuo, tikėtina, jų tarpusavio ryšys bus stipresnis".

Tenka mokytis palaukti

Elena neslepia: auginant pametinukus jai prireikia nemažai išmonės ir diplomatijos, ypač kol vaikai dar maži. „Būna, tik paimu Domilį ant rankų arba jį pradedu maitinti, žiūrėk, jau ir prisistato vyresnieji. Tuomet jiems tenka palaukti, kol mama galės su jais pažaisti ar paskaityti knygelę, arba kreiptis į tėtį, jei tuo metu jis būna namuose. Nelepiname ir pagranduko. Kai būnu viena su visais trimis berniukais, o vyresnieji nori pažaisti, palaukti tenka ir jam vežimėlyje. Vyresnėlis, tiesa, dar vis nori būti tas vienintelis mamos numylėtinis, apie kurį sukasi pasaulis, bet ir jis jau pamažu susitaiko su nauja padėtimi. Pamenu, kai gimė brolis, vyresnėlis, atvykęs į gimdymo namus ir radęs mane, maitinančią kitą vaiką, net kviečiamas prie manęs nepriėjo. O ir vėliau, jei namuose būdavo tėtis, mamą ignoruodavo. Gimus jaunėliui padėtis pasikeitė – Demjanas, visų džiaugsmui, net padėjo rūpintis mažiausiuoju broliuku."

Ta dovana būti kartu...

Gimus pirmiesiems berniukams, vaiko priežiūros atostogų išėjo Elena. Tačiau į šeimą atėjus Domiliui abu su vyru nusprendė, kad tėvystės atostogų eis jis. Tėtis nė dienos dėl to nepasigailėjo, sako Elena. „Gimus Demjanui ir Eidenui vyras labai daug dirbo. O dabar visą savo laiką ir energiją gali skirti sūnums. Todėl jų tarpusavio ryšys tapo dar stipresnis." Viktorui su mažyliu likus namuose, vyresnieji berniukai iškeliavo į darželį, o Elena išskubėjo į darbą. Kaip ir tąkart, gimus Edenui, šįkart taip pat neilgam. „Auga kaime, tačiau išėję į darželį vyresnieji berniukai pradėjo labai dažnai sirgti. Teko mesti darbus ir grįžti pas vaikus ir man. Nors berniukai darželio lankyti nenustojo, serga rečiau. Man labai svarbu matyti, kaip mano berniukai auga. Dabar man nereikia lėkti iš darbo kaip akis išdegus, kad suspėčiau pas juos į darželio šventę, gyvenimas bėga lėtai, savu tempu. Mano mama mane augino viena, todėl labai daug dirbo ir, deja, ne visada galėdavo būti darželio šventėse. Atsimenu, man, vaikui, dėl to buvo skaudu", – atvirai pasakoja daugiavaikė mama.

Atgal į kaimą!

Silickai įsikūrė kaime Varėnos r., už dešimties kilometrų nuo Elenos močiutės. Vos vienas sklypas šeimą skiria ir nuo Elenos mamos.

Neišsigandome pametinukų, nes esu tikra: kuo mažesnis vaikų amžiaus skirtumas, tuo, tikėtina, jų tarpusavio ryšys bus stipresnis.
Elena SILICKIENĖ

„Mūsų kaimas nėra didelis. Tačiau mes gyvename pačioje jo pradžioje. Taigi, natūralu, kad artimiausi kaimynai, be mano mamos, yra beveik už kilometro, o vietinė parduotuvė – dar toliau, kitame kaime. Vis dėlto atstumas mums nėra kliūtis nei su kaimynais pabendrauti, nei kaimo šventėse sudalyvauti. Nesame atsiskyrėliai, be to, ir žmonės čia nuoširdūs", – šypsosi Elena.

Abu su vyru mokslus baigę Vilniuje dabar su šeima į sostinę užsuka tik pasisvečiuoti, o vaikai pas močiutę pavasaroti vyksta ne taip kaip kiti vaikai – iš miesto į kaimą, bet, priešingai, iš kaimo į miestą, tai yra į miestelį. Mat Lentvaryje Trakų r. gyvena Viktoro mama.

Kaimo idilė

„Kodėl pasirinkome kaimą|? Mano pačios gražiausios vaikystės vasaros prabėgo pas močiutę. Veiklos čia niekada netrūkdavo – teko ir karves ganyti, ir šieną vežti. Taip užsižaisdavome su kitais kaimo vaikais, kad vakarais namo nesinorėdavo. Močiutė eidavo manęs ieškoti. Didžiausia pramoga, menu, būdavo miegoti ant šieno, kurio kvapą ir šiugždėjimą jaučiu iki šiol. Viktoras, kai pirmąkart aplankė šį kraštą, iškart pasakė: „Noriu čia gyventi." Kaime ramu ir gera, nuolat gali jausti laisvę ir gamtos artumą. Vieninteliai triukšmadariai, pažadinantys anksti ryte, – paukščiai. Pabudęs žiūri pro langą tarsi į įstabaus grožio paveikslą. Mūsų ūkelis nedidelis – maistui auginame tik vištų ir triušių, juos berniukai mėgsta paganyti ir pašerti. Tačiau juk ne visi miesto vaikai ir šiuos naminius gyvūnus ir paukščius pažįsta. O mūsiškiai jiems sugalvojo net vardus. Dažnai į mūsų kiemą mėgsta užsukti miško svečių – žiūrėk, tai zuikis prabėga, tai ežiukas prapuškuoja, tai gražuolė stirna praliuoksi. Miesto vaikui tai neįsivaizduojama, o mūsiškiams tai kasdienybė."

TV nelieka laiko

Miegojimas ant šieno kol kas likęs tik gražus Elenos vaikystės ir jaunystės prisiminimas. Kol kas jauna šeima gyvena dviejų aukštų pirtyje su visais miestiečiams įprastais patogumais ir planuoja namo statybą. „Kitaip, nei gyvendami mieste, dabar mes galime mėgautis grynu oru kiek panorėję. Jei nelyja, judrūs berniukai dūksta kieme, tėtis jiems įrengė nuostabų žaidimų kampelį. Jį sudaro trys nameliai, iš kurių du vieną nuo kito skiria beždžionių tiltas, o šį įveikus galima nusileisti čiuožykla. Kieme taip yra sūpynės, smėlio dėžė. Vaikai mėgsta žaisti ir su įvairiais pagaliukais, šakomis, kaip mes vaikystėje. Erdvės daug, yra kur išsidūkti berniukams, – didelio kiemo privalumus vardija Elena. – Animacinius filmukus per TV pažiūri tik vakarais, prieš pat miegą. Jei dar lieka jėgų..."

Ar jie nebijojo gamtoje vaikų tykančių pavojų? Aplink juk erkės, uodai, dilgėlės... Elena šypsosi: „Vyresnieji vaikai ir vyras nuo erkių yra paskiepyti. Mes su mažėliu laukiame kitų metų, tada abu skiepysimės, kai aš nustosiu žindyti, o Domilis jau bus ūgtelėjęs... Nuo uodų ginamės specialiais purškalais, dažnai pjauname žolę, todėl dilgėlės mūsų kieme neauga."

Kasdien – po 100 km? Na, ir kas čia tokio?!

Nuo Varėnos Silickų šeimą skiria 25 km. Kasdien jie nuvažiuoja mažiausiai po šimtą kilometrų, nes berniukų darželis Varėnoje, o važiuoti reikia mažiausiai du kartus per dieną. „Berniukai nuo gimimo pratę daug keliauti, todėl ir tuos keliasdešimt kilometrų įveikiame nesunkiai, važiuodami pasišnekame, laikas greitai prabėga", – pašnekovė yra įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Juolab kad keliai čia net žiemą yra išvažiuojami.

Nemanau, kad artimiausiu metu ką nors keisime. Mums su vyru ir mūsų vaikams kaime patinka.
Elena SILICKIENĖ

Elena su vyru šypsosi: visus vaikus gimdyti vyko ne kur kitur, o į sostinę, prieš tai vyresnėlius nuvežę močiutei į Lentvarį. O tai kur kas daugiau nei keliasdešimt kilometrų. „Besilaukiančiai Eideno naktį nubėgo vaisiaus vandenys, o Viktoras buvo darbe. Teko jį skubiai išsikviesti, suruošti vyresnėlį ir leistis į kelią. Truputį išsigandau, kad nepagimdyčiau automobilyje", – sako Elena.

„Nemanau, kad artimiausiu metu ką nors keisime. Mums su vyru ir mūsų vaikams kaime patinka", – neabejoja trijų berniukų mama.

**

Naujame, gruodžio mėnesio, TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Interviu su neseniai mama tapusia šokėja Egle Straleckaite.

Kaunietės Giedrės istoriją apie tai, kaip išgirdusi sūnelio diagnozę, ji nenuleido rankų.

Psichologės patarimus apie brolių ir seserų santykius.

Neįprastų kalėdinių dovanų idėjomis dalijasi žinomos Lietuvos mamos.

"Vaikų mados" puslapiuose šįkart karaliauja kūdikiai.