Ieva, kaip ruošeisi nėštumui, kaip jį išgyvenai?

Per nėštumą ir iki jo su malonumu rijau knygas ir straipsnius, kuriuos parašė žmonės, remdamiesi moksliniais tyrimais. Man labai stipriai užsifiksavo mamos prisiminimas, kad jų kartai auginant vaikus buvo daug mitų ir bobučių pasakų, kuriomis kažkodėl visi tikėjo, bet gyvenime tai visiškai neveikė. Todėl aš, šiais laikais turėdama galimybę, pradėjau rinktis rimtą informaciją iš pačių įvairiausių šaltinių. Man būdinga tai, kad kai jau kam nors ruošiuosi, tai ruošiuosi, mėgstu įsigilinti – net kai šunį mokėme „daryti" lauke, skaitėme rimtus kinologų straipsnius. Tiesą sakant, medicina buvo sena mano svajonė, nuo paauglystės žavėjo akušerijos ir ginekologijos sritis, žinojau, kad jeigu studijuosiu mediciną, rinksiuosi kaip tik šią sritį. Vėliau apsisprendžiau studijuoti psichologiją, bet nėštumas buvo puiki proga pasigilinti į visada dominusį mokslą. Auginti vaikutį savyje gal ir yra stebuklas, bet į jį pasižiūrėti galima ir labai konkrečiai. „O kaip vyksta tie nuostabūs procesai?" Man buvo labai įdomu viską sužinoti iki smulkmenų.

Manęs nepažįstantys žmonės įsivaizduoja, kad esu stereotipinė „paplaukusi", nestruktūruota menininkė, bet taip nėra. Aš moku prisiimti atsakomybę, prognozuoti, planuoti, atlikti namų darbus ir tik tada eiti į egzaminą.

Koks buvo tavo nėštumas?

Mano gyvenime nėštumas nebuvo pauzė – aš kūriau, koncertavau, keliavau. Vasarą buvo net įdomiau koncertuoti, nes žinojau, kad esu ne viena, ypač dar kol nebuvo matyti nėštumo, kol viešai dar niekas nežinojo. Man labai patiko mintis, kad aš dar negimusiam savo vaikui rodau pasaulį, mes abi keliaujame, dainuojame. Į nėštumo pabaigą, kai kažką tarp dainų pasakodavau, būdavo, pasispardydavo, o kai jau uždainuoju, aplanko tyla tyla. Juokaudavau, kad vaikas dar negimęs, o jau moka elgtis per koncertus. Nėštumas apskritai buvo didelio emocinio pakilimo metas, galbūt dėl hormonų buvo užslinkusi džiaugsmo migla, toks nuolatinis pojūtis, kad esu labai laiminga ir „pilna".

Ar taip atsakingai ruošeisi ir gimdyti?

Taip, lankiau ne vienus nėščiųjų kursus, paskutiniais mėnesiais labai kaupiausi natūraliam gimdymui, o kai gydytojai pasakė, kad dėl vaisiaus sėdmeninės pirmeigos primygtinai rekomenduojama operacija, turėjau gerokai su savimi padirbėti, kad susigyvenčiau su šia žinia. Kažkuri mano pasąmonės dalis sakė: „Tu jau bloga mama, dar net nepagimdžiusi." Užtruko laiko susitaikyti ir pasakyti sau, kad cezario pjūvis nėra blogesnis būdas vaikui gimti, kad svarbiausia – rezultatas. Galų gale tai labai trumpas įvykis, visas gyvenimas – prieš akis.

O, jau atvykus Onai, kokios akimirkos, nors ir nuodugniai ruošeisi, tave vis dėlto nustebino?

Pirmiausia tai, kad žindymo praktika kur kas sudėtingesnė negu teorija. Galiu drąsiai visoms būsimoms mamoms papasakoti, kad galbūt jums irgi prireiks to paties, ko prireikė man gimdymo namuose. Tai buvo trys dozės mišinuko tris paras iš eilės, po vieną per parą, kad neišsikraustyčiau iš proto aš, kad kūdikis nenumirtų beklykdamas, kad abi gautume savo keturias valandas pamiegoti, kad pamiegojusi vėl ją galėčiau glausti prie krūties. Galiausiai viskas susistatė į vėžes, nors iš pradžių buvo labai sunku dorotis su kalte, gėda ir jausmu, kad „kūdikiui dvi paros, o aš jau susimoviau kaip mama, nes pieno nėra, o ji alkana." Tai siaubingas jausmas. Daug diskutavome su vyru, tam žingsniui ieškojome pateisinimų ir raminome patys save, kol pagaliau „atleidome" tuos varžtus galvoje. Kad man kas būtų pasakęs prieš išvažiuojant į gimdymo namus, jog yra ir vidurio kelias į žindymą, kuris padeda laimėti laiko ir sveikatos savo bei kūdikio organizmui atsigauti, kad pasiektum tikslą – žindyti natūraliai. Mat tikiesi, kad per dvi paras po gimdymo pieno tik šast – ir atsiras, ir tada tu būsi tobula mama. Vis dėlto yra tas lygybės ženklas tarp žindymo sėkmės ir buvimo gera mama, jis labai stiprus ir man suėdė daug nervų. Bet dabar jau žinau, kad susilaukusi antro vaiko aš dėl to visai nesijaudinčiau. Praktika daro savo, per jokius žindymo kursus neišmoksi to, ką išmoksti tikrame karo lauke.

Skeptiškai žiūri į natūralizmą?

Ne, visiškai ne. Tas kelias yra geras, aš tikrai už, pati lankiau kaip tik tokios pakraipos kursus. Bet tikrovė gali būti visokia.

Ieva Narkutė

Ar buvo daugiau netikėtų patyrimų gimus dukteriai?

Gal šiek tiek nustebino mano pačios emocijos grįžus namo iš ligoninės – bet ne vaiko, o vyro atžvilgiu. Aš nesitikėjau tokio didelio savo jautrumo, kad taip jaudinsiuosi žiūrėdama į vyrą su vaiku ant rankų. Žiūrėdavau ir graudindavausi, ašaros upeliais liedavosi, nors tai, kad jam puikiai seksis būti tėčiu, man nebuvo jokia staigmena, visą nėštumą mačiau, kaip jis apie tai šneka, ruošiasi. Dėl to tie užgriuvę stiprūs jausmai mane tikrai smarkiai nustebino.

Koks tavo vyro Mindaugo (jis yra kariškis – aut. past.) vaidmuo planuojant, laukiant, susilaukus vaiko?

Vyro vaidmuo nėra didelis, bet jis yra esminis. Nuo pat pradžių, planuojant, laukiant kūdikio, į šeimos pokyčius einama kartu. Negali vyras aštuntą mėnesį įsitraukti ir suprasti, kad jo laukia tėvystė – jis į egzaminą ateis jam visai nepasiruošęs, neatlikęs namų darbų. Mano vyras įsijautė šimtu procentų – ir skaitė, ir domėjosi, daug diskutavome. Ir dabar esame komanda, nėra kažkokių nepažinių sričių vyrui (išskyrus galbūt žindymą), todėl nėra jokių sunkumų palikti dukterį jo priežiūrai, kai vyksta koncertai, repeticijos. Mano darbo valandos yra visiškai netradicinės – savaitgaliai, vakarai, nedarbo dienos, o vyras dirba įprastu laiku, todėl mes sudarome tobulą žongliruotojų vaiku komandą. Ir jau trečias mėnuo taip sėk­mingai žongliruojame.

Kokia yra Ona?

Tikrai ne ramybės įsikūnijimas. Ji – toks „kontaktinis" vaikas, kuris yra nuolatiniame judesyje – ir fiziškai, ir dvasiškai. Panaši į mus, turbūt mudviejų su Mindaugu vaikas kitoks ir negalėtų būti. Mums visiems trims reikia daug emocijų, daug bendrauti, dalytis. Mūsų net šuo tokio charakterio! Onos negali palikti vienos, bet mes ir nesiekiame jos padaryti „patogiu" vaiku, „padėjau ir guli" mums niekada nebuvo vertybė. Mes ne tam susilaukėme vaiko, kad jis nekeltų rūpesčių. Mudu su vyru net ir per dantį patraukiame žmones, kurie sako: „Taip, aš susilaukiau vaiko, bet mano gyvenimas nuo to visiškai nepasikeitė." Palauk, bet ką tu nori tuo įrodyti? Per sukąstus dantis neleisi savo vaikui pakeisti tavo gyvenimo nė per centimetrą? Mes neturėjome tokio lūkesčio.

Tai gyvenimas vis dėlto pasikeitė?

Taip. Vaikas jį pakeitė. Bet tai nėra nelaimė ar kažkas, ko mes iš visų jėgų vengtume. Tarkim, aš dirbdavau pagal poreikį – kaip dabar žindau pagal poreikį, taip anksčiau mano kūryba būdavo pagal poreikį. Užeina – sėdu į mašiną, važiuoju į studiją, groju, laiko neskaičiuoju. O dabar – šeštadienis, vadinasi, tėtis namie, vaiką palieku jo priežiūrai ir važiuoju groti. Tai pasidarė labiau prognozuojama ir panašiau į įprastą darbą.

Keičiantis kūrybos sąlygoms galbūt keisis ir jos turinys?

Kol kas nėra jokių drastiškų nei temų, nei žanro pokyčių. Kūryba apskritai yra mano alternatyvi realybė, su tuo, kaip aš gyvenu kasdienybėje, ji dažniausiai turi labai mažai bendra. Ir tai, kad aš rašau apie meiles, vyrus ir panašiai, neatspindi to, kokia esu iš tiesų. Yra Ieva Narkutė ant scenos ir yra Ieva Narkutė-Šeduikienė. Kaip du visiškai atskiri žmonės. Tai, kad aš esu laimingai ištekėjusi, nerodo, kad visas dainas koncertuodama skiriu savo vyrui. Nėra taip, kad būčiau „netikra" ant scenos ar gyvenime, ne, tiesiog tai dvi visiškai skirtingos, beveik nesusisiekiančios mano asmenybės pusės. Buvimas ant scenos yra tokia socialiai priimtina, bet šiek tiek paleistuvystės forma, ir tuo reikia mėgautis, nes kai esi ant scenos, esi visų. Kai rašau dainas – taip pat. Taigi, kūryba neturi nieko bendra su tuo, kad aš turiu šeimą.

Ieva Narkutė

Ar analizuoji ir auklėjimo teorijas? Galbūt jau turi savo mėgstamiausias mokyklas, tradicijas, kryptis, kuriomis vadovaudamasi augini Oną?

Nėštumo pradžioje buvau susižavėjusi prancūziško auklėjimo patarimais. Bet pamažu įsitikinimai apie tai, kad niekas aplink vaiką nešokinės, kad ji turės išmokti paverkti ir nusiraminti pati, kad duktė neturi pakeisti mano gyvenimo, pradėjo slopti. Kai pasirodė, kad aš net nėštumo nesugebu ignoruoti, supratau, kad tikrai nesugebėsiu ignoruoti kūdikio su visais jo poreikiais. Šiaip, manau, kūdikiai turi nepaprastai stiprų išgyvenimo instinktą, jie sugeba viską ištverti ir prisitaiko prie visų tėvų bandymų taikyti auklėjimo teorijas. Bet man pačiai sveikiau neauginti „pagal prancūzus", aš taip tiesiog negaliu. Negaliu neimti verkiančio kūdikio ant rankų. Negaliu neglausti. Man nesunku visą dieną namuose ją nešiotis vaikjuostėje. Iš pradžių tikėjausi, kad norėsiu įvesti ritmą, taisykles ir jų laikytis, bet ne, tai ne man. Aš tikiu, kad vaikas labai anksti išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti pasauliu, ir nuo to priklauso labai daug dalykų vėlesniame gyvenime. Jei nepasitikime pasauliu, mes paranojiškai ieškome santykių, kabinamės, glaudžiamės ir primygtinai reikalaujame, kad mus mylėtų. O jei santykis su pasauliu yra kupinas pasitikėjimo, patinkame patys sau, esame ramūs, santykiais, meile, dėmesiu mėgaujamės ne kaip pacientai, kuriems to reikia siekiant išgyventi. Manau, kad dėmesys ir besąlygiška meilė tais pirmaisiais vaiko mėnesiais ir metais padeda pagrindus jo savivertei ir santykiui su pasauliu susiformuoti. Todėl savo vaiką glausti, myluoti ir čiūčiuoti yra svarbiausias mūsų su Onos tėčiu darbas, kad ji išeitų į gyvenimą drąsi, tvirta, be nuolatinio meilės stygiaus, jos desperatiškai neieškotų kituose žmonėse. Neseniai skaičiau tokį tyrimą: pasirodo, kelių savaičių kūdikio smegenyse suaktyvėja daug daugiau smegenų dalių tuomet, kai savo delniuke jis pajunta žmogaus pirštą, negu staigia šviesa blykstelėjus į akis arba sukėlus didelį staigų garsą. Vadinasi, lytėjimas yra esminė kalba bendraujant su kūdikiu – tai kodėl mums su jais nekalbėti taip, kaip jie mus geriausiai supranta?

Paskutinis klausimas...

„Kada broliukas?" – kvatoja Ieva.

Gal dar ne... Motinystės patirtis dažnai duoda impulsą iš naujo suvokti ryšį su mama, savo tėvus pažinti nebe vien iš vaiko perspektyvos. Ar buvo tokių atradimų gyvenant su Ona pirmuosius jos mėnesius?

O taip! Aš pati tikrai nebuvau pats „lengviausias" vaikas, visus trejus pirmuosius metus verkiau kiekvieną naktį. Dabar jau įsivaizduoju, ką tai reiškė mano tėvams, nors Ona yra daug ramesnis kūdikis.

Kažkur skaičiau mintį, kad susilaukusi vaiko pasirašai sutikimą, jog tavo širdis gyventų ir vaikščiotų po pasaulį kitame kūne. Buvo vienas toks sunkus rytas, kai Ona verkė, nepaleido manęs nei akimirkai, niekaip negalėjau jos nuraminti, kol viduje sukilo toks susierzinimas, ir aš jai piktokai pasakiau „ša..." Ji nustėro nuo mano neįprasto balso ir atpylė. Paskui savo mamos klausiau, kodėl ji manęs niekada neperspėjo, kad taip skauda širdį, kai subari savo vaiką... Mama tik pasakė: „Aš daug ko tau nepasakojau, dar pamatysi..." Gal iš šono ir baisokai atrodo tas gyvenimas su išplėšta širdimi, kuri vaikšto ir daro įvairiausias nesąmones (ypač paauglystėje!), bet už tą skausmą gauni labai didelį atlygį – jausmą, kad gyvenimas nėra prėskas. Susilaukus vaikų jis tampa sodrus ir išsipildantis.

**

Naujame, gruodžio mėnesio, TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Interviu su neseniai mama tapusia šokėja Egle Straleckaite.

Kaunietės Giedrės istoriją apie tai, kaip išgirdusi sūnelio diagnozę, ji nenuleido rankų.

Psichologės patarimus apie brolių ir seserų santykius.

Neįprastų kalėdinių dovanų idėjomis dalijasi žinomos Lietuvos mamos.

"Vaikų mados" puslapiuose šįkart karaliauja kūdikiai.