Kūdikio pažintis su kalba
Įsivaizduokime, kad patekome į planetą, kurios gyventojai švilpauja ir mojuoja ant galvos styrančiomis antenomis. Iš pradžių nesuprasite, ką jie veikia, bet netrukus sužinosime, kad taip bendrauja, o dar vėliau imsime suprasti, ką „sako“, ir patys perprasime jų gyvenimo būdą.
Kažką panašaus patiria ir kūdikiai, stebėdami suaugusiųjų pasaulį. Gimęs mažylis pirmiausia susipažįsta su kalbos melodija ir ritmu, o ilgainiui supranta, kad tai, kas sklinda mamai ir tėčiui iš burnos, dar šį bei tą reiškia.
Kuo įvairesnėje ir spalvingesnėje aplinkoje auga, kuo daugiau įspūdžių patiria, tuo geriau formuojasi ikikalbinis laikotarpis, kuris trunka nuo gimimo, kol mažylis ištaria pirmuosius žodžius. Beje, nors kūdikio riksmas visai nepanašus į kalbėjimą, bet kaip tik taip lavinamas būsimasis kalbos aparatas: kvėpavimas, balsas, tartis.
„Agu“, „gu–gū“
Kūdikis kalbos mokosi mėgdžiodamas mamą, tėtį, šuniuką ir garsus, kuriuos girdi kasdien. Kuo dažniau kalbinsite vaiką, tuo greičiau jis pats pradės kalbėti. Aguojantį, guguojantį ar čiauškantį vaiką pamėgdžiokite (kartokite paskui jį „agu“, „gugu“, „lialia“), nes taip užmezgamas labai glaudus ryšys su juo ir vaikutis yra skatinamas atsakyti.
Tačiau mėgdžioti kūdikį galima ir reikia tol, kol ima tarti prasmingus žodžius. Atlikti tyrimai rodo, kad ypač pagreitinti kūdikio vystymosi neįmanoma, tačiau galima jį sulėtinti nesudarant palankios aplinkos, pavyzdžiui, prastai maitinant, nelabai prižiūrint. Jeigu sulėtėja vaiko fizinė raida, sulėtėja ir gebėjimas laiku tarti pirmuosius žodžius. Vaikai iš asocialių šeimų vėliau pradeda net guguoti ir čiauškėti. Kad geriau vystytųsi kalbiniai įgūdžiai, ypač svarbu net ir naujagimį kalbinti, jam šypsotis ir dainuoti, kai tik būdrauja. Pasakokite jam viską, kas tik šauna į galvą. Pervystydama sakykite, ką dabar veikiate, paėmusi ant rankų, ką matote už lango.
„Kas ten šviečia?“
Kalbos suvokimas nėra įgimtas. Todėl lietuviškoje aplinkoje augantis, pavyzdžiui, mažasis arabas, be jokio vargo padeklamuos lietuvišką eilėraštuką. Įdomu tai, kad vaikai apskritai nesimoko kalbos – nevarto žodyno ir nekala gramatikos taisyklių. Tiesiog žaisdami, kartodami paskui mamą, tėtį įsimena tam tikrus žodžius.
Kadangi mėgdžiojimas yra įgimtas, vaikas su didžiausiu malonumu bando iškišti liežuvėlį taip, kaip daro mama, ir suregzti savo pirmą skiemenų junginį.
Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiui žodžiai dar praktiškai nieko nereiškia, tačiau vėliau juos ima sieti su konkrečiais asmenimis ar daiktais. Jeigu nešiodama kūdikį pasakosite, kaip vadinasi daiktai, ko gero, jau ir pusmetinukas piršteliu parodys, kur yra šviečianti lempa.
Kalbos mokosi panašiai, kaip mokosi pirmų žingsnelių: stebėdamas, kaip vaikšto suaugusieji, mažylis ir pats bando atsistoti ir žingsniuoti. Todėl labai svarbu kuo daugiau bendrauti su kūdikiu.
„Kreiva“ kalba
Maždaug iki penkerių metukų vaiko mintys būna labai padrikos, o ir jų mažoje galvelėje knibždėte knibžda. Norėdamas kuo greičiau jomis pasidalyti mažylis skuba, todėl iškraipo žodžius, „nukanda“ galūnes. Tokia kalba yra juokinga, tačiau jos mėgdžioti nereikia, kad neįsimintų netaisyklingai ištartų žodžių ar garsų. Tik girdėdamas taisyklingus žodžius mažylis išmoks pats taisyklingai juos tarti. Todėl jeigu vaikas rodo į šuniuką ir sako „au–au“, atsakykite: „Taip, tai šuniukas.“ Maži vaikai nesivargina kalbėti taisyklingai, nes jų intelektas vystosi kur kas sparčiau už kalbos raidą. Todėl kurį laiką jų kalba yra truputėlį „kreiva“.
VESTI ar NE pas logopedą?
Nieko bloga, kad vieni vaikai kalbėti pradeda anksčiau, kiti vėliau. Svarbiausia suvokti, kad visi jie asmenybės. Gali būti, kad vaikas bijo apsijuokti ir netaisyklingai pakartoti negirdėtą žodį, todėl išvis jo garsiai nesako arba supyksta, jei kas nors pasišaipo iš netaisyklingai ištarto žodžio ir vengia jį sakyti.
Metų sulaukęs vaikas jau taria paprasčiausius žodelius, daug garsažodžių, gerai, jei turi vadinamąją savą kalbą. Svarbiausia, kad netylėtų.
Besibaigiant antriesiems gyvenimo metams pavienius žodžius jau turėtų sieti į trumpus sakinukus. „Nukąsti“ galūnes ar iškraipyti žodžius dar leidžiama. Tačiau jeigu dvimetis, norėdamas pasakyti, ko nori, daug gestikuliuoja, taria tik labai paprastus, kūdikiams būdingus garsus, patariama nuvesti pas logopedą.
Specialisto pagalbos reikia, jei tardamas š, ž, č, dž garsus mažylis iškiša liežuviuką tarp dantukų. Toks kalbėjimo būdas yra žavus, tačiau jis vadinamas tarpdantiniu sigmatizmu ir yra sunkiai ištaisomas. Labai svarbu per ilgai nelaukti, nes net vienus metus uždelsus trūkumą gali būti labai sunku ištaisyti. Penkiametis jau turėtų kalbėti aiškiai ir nešvepluodamas, lengvai reikšti mintis.
