Knygelių skaitymas dažnai yra itin svarbi vakaro programos dalis. Iš savo patirties atradau, kad toli gražu ne visos knygos vaikus veikia raminančiai ir atpalaiduojančiai. Pastebėjau, kad kai kurios knygelės gali suaktyvinti, sužadinti, prailginti migdymo laiką. Jas geriau skaityti dienos metu.

Šiandien noriu apžvelgti ir rekomenduoti tris vaikiškas knygeles, tinkamas priešmokyklinio amžiaus vaikų miego ritualams.

Patricia Geis „Bučkis prieš miegą“

Šioje knygelėje gyvena keturi mieli kartoniniai gyvūnėliai – kiškutis, paršelis, katinėlis ir meškutis, kuriuos vaikas turi paruošti miegui. Su dantų šepetėliu ir pasta reikia visiems išvalyti dantis, muiliuku nuplauti rankas. Kiekvienas gyvūnėlis turi savo įpročių.

Kiškučiui patinka, kai prie lovytės padėta stiklinė vandens, paršeliui būtinai reikia paskaityti pasaką, katinėliui - popierinėmis šukomis sušukuoti ūsus, o meškučiui – šalia paguldyti mėgstamiausią žaisliuką.

Popierines gyvūnų lėles vaikas pats išmyluoja, pabučiuoja ir „paguldo“ miegoti. Bučkis prieš miegą, ir labanakt.

Trace Moroney „Kodėl man patinka miego metas“

Šioje dailiai iliustruotoje knygelėje vaizduojamas zuikis, kuris ruošiasi miegui. Zuikiui patinka išsivalyti dantis, apsirengti mėgstamiausią pižamą, atsisveikinti su mama, kartu su tėčiu skaityti pasaką. Jam patinka sapnuoti įdomiausius nuotykius ir keliones.

Knygelė jauki ir pozityvi, padeda formuoti teigiamas miego asociacijas ir gali įkvėpti savų pasiruošimo miegui tradicijų kūrybą.

Carl-Johan Forssén Ehrlin „Drambliukė, kuri norėjo užmigti“

Maža drambliukė Elen kartu su šios knygelės skaitytoju (kaskart kreipdamasi į vaiką vardu) keliauja į savo miego vietą. Kelionės metu jie aplanko įdomias vietas ir sutinka įvairiausius veikėjus, kurie pataria, ką daryti, kad greičiau užmigtum: švelniai pasiūlo nurimti, nejudėti, atsigulti, užsimerkti.

Knygelės pradžioje yra instrukcija tėvams, kaip ją skaityti. Skirtingi šriftai žymi intonacijas, pabrėžimus, sulėtėjimus, tylesnį ir ramesnį balso toną. Skliausteliuose nurodoma, kurioje vietoje reikia nusižiovauti.

Kiekviena istorija yra skirtinga relaksacija ar atsipalaidavimo technika, pavyzdžiui, vaizdžiai aprašoma, kaip teka upelis ar krenta medžio lapas; drambliukei lipant miego laiptais su kiekvienu laiptu pabrėžiama, kaip ji darosi vis labiau mieguista; veikėja Pelytė Painiavytė labai painiai ir nelogiškai šį tą pasakoja, tad skaitytojo akelės ima vis lėčiau ir ramiau klapsėti.

Moksliniu požiūriu, tai yra neurolingvistinio programavimo ir hipnozės technikų pradžiamokslis.

Mano dvimetė dukra dažniausiai užmiega šiai knygai nepasibaigus, nes tekstas užliūliuoja.