Ir apskritai kažkodėl visada atrodo, kad tik svetimi vaikai yra lepūnėliai, o savi tiesiog mylimi. Apie tai, ar skiriasi meilė nuo lepinimo kalbamės su vaikų ir paauglių psichiatre Goda Bačiene.

Glaudžiu, nes myliu

Jurgos dukrytei dar tik du mėnesiai. Jauna mama sako, kad labai dažnai ją nešioja, mat mažylei jau nebeįdomu vien tik gulėti ir žiūrėti į žaisliukus. Tačiau močiutė vis perspėja Jurgą, kad greit išlepins mergytę, jei ištisai ją nešios. "Aš nešioju ją, nes myliu, noriu, kad ji jaustų mano šilumą, negi aš ją iš tiesų išlepinsiu?", - klausia Jurga.

Psichiatrė G.Bačienė sako, kad meilė skiriasi nuo lepinimo. Kai mylime savo mažiuką, tai juo žavimės, tikime, padedame augti vis savarankiškesniu ir savarankiškesniu. Kai nešiojame savo pypliuką, ne tik jam suteikiame malonumą, bet ir pačios puikiai jaučiamės, mat apima nuostabus jausmas, kai prisiglaudžiame prie švelnučio jo kūnelio, dar kvepiančio pienuku.

Meilę jaučiame per prisilietimus, kai vaikutį masažuojame, kai žiūrime jam į akis arba su juo kalbamės. Negalima sakyti, kad išlepinsime savo pupuliuką vien todėl, kad paimame jį ant rankų. Juk kartais tai daryti tiesiog būtina. Pavyzdžiui, kad atsirūgtų pavalgęs. Kūdikiui labai svarbu jausti, kad mama jį myli ir, kad visada žino, ko jam reikia. Taigi, glostydama, masažuodama, glausdama savo kūdikį parodome jam, kad jį labai mylime, o kūdikis tai jausdamas auga laimingas.

Kai verkia - ant rankų

Kūdikis jaučiasi kitaip, kai imame jį ant rankų, kai jis verkia, o mes nesuprantame, kad tuo metu jam pučia pilvuką. Adomą mama visada paimdavo ant rankų, kai šis verkdavo. Bet mažiukas nesiliaudavo klykęs. Inga buvo pasimetusi, pati greit susijaudindavo ir verkdavo abu kartu su berniuku. Sako, tik po kelių mėnesių perprato kad sūneliui neužtenka tik būti ant rankų, mat jam patinka aplinką stebėti iš automobilio kėdutės.

Pasak psichiatrės G.Bačienės, labai svarbu suvokti, ko iš tiesų mažylis nori. Paimdama jį ant rankų, neišspręsime visų pypliuko problemų. Tiesa, kartais vaikai nuo gimimo būna dirglesni, juos iš tiesų be galo sunku nuraminti. Bent jau pirmaisiais mėnesiais. Gal Ingos sūnelis kaip tik toks ir buvo? Paprastai jei mama yra atsipalaidavusi, rami ir pamasažuoja pilvuką ar panešioja tada, kada reikia, vaikai auga ramesni. Iš pradžių kūdikis pats nesuvokia, ko tiksliai jis nori ir kai mama atspėja, yra be galo laimingas.

Jei ši be saiko nešioja savo mažylį, užuot pagirdžiusi, paguldžiusi ant kito šono, supa ant rankų, kol vaikutis iš nuovargio užmiega, ji nesupranta savo kūdikio ir tai jau gali būti lepinimo užuomazgos.

Nereikia į Tunisą

Maždaug nuo aštunto gyvenimo mėnesio kūdikis jau pradeda suprasti, nori kokio nors žaisliuko ar ne. Arba juokinga grimasa parodo, kad nenori valgyti. Palaipsniui jis išmoksta sėdėti, ropoti, vaikščioti ir kartu tampa vis savarankiškesnis.

"Nuo šiol atsiranda vis daugiau galimybių kūdikius lepinti daiktais", - sako psichiatrė G.Bačienė. Pavyzdžių ko gero nereikia toli ieškoti. Kuri iš mūsų vedina kaltės jausmo, kad per mažai laiko skyrė vaikui, neparėjo namo nešina naujutėlaičiu meškiuku? Smagu pasižiūrėti kaip mažylis apsidžiaugs. Bet deja, ne mama, o pliušinuku. Tai nereiškia, kad vaikui nereikia dovanoti žaislų, tik svarbu neužversti jais namų ir palikti mažiuko vienišo pliušiniame pasaulyje.

"Tikras vaiko poreikis yra savarankiškėti, būti mylimu, žaisti su tėvais, - sako psichiatrė G.Bačienė. - Ir tam tikrai nereikia didelių finansinių investicijų. Kūdikiui nereikia milijono žaislų arba kelionės į Tunisą". Jei neskirsime pakankamai laiko pabūti tik su savo vaiku, jis neprisiriš prie mūsų taip, kaip galėtų. Kartais juk pakanka valandą pažaisti su savo mažyliu, kad jis jaustųsi be galo laimingas. O pirmaisiais gyvenimo metais vaikams labai svarbu gauti iš mamos pakankamai dėmesio.

Vardan šventos ramybės...

Mykoliukas dažnai griūna ant žemės, kai supyksta. Paprastai jis daug ko taip išsireikalauja. Mama dažniau atsilaiko prieš tokį elgesį, o tėtis nuperka tai, ko nori mažylis.

"Vaikus pradedame lepinti dažnai dėl to, kad bijome, jog jie supyks, - sako psichiatrė G.Bačienė. - Mat atrodo, kad jei vaiką apsaugosime nuo blogų emocijų jis augs laimingas". Tačiau mūsų geri norai kartais atsisuka prieš mus pačius. Vaikai neužauga be žodžio "negalima". Tėvai moko, kad negalima lįsti prie rozetės ar lipti ant palangės. Taip pat turėtų žinoti, kad negalima parduotuvėje imti visų žaislų, kieme skriausti kitų vaikų ar išsinešti daiktų iš svetimų namų. Tačiau yra mažylių, kurių tėvai į tai numoja ranka ir dėl šventos ramybės viską leidžia.

"Ai, tegul pasiima tą lėlę, kad tik neverktų". O iš tiesų juk nieko neatsitiks, jei mažylis nusivils, kad negali paimti lėlės ar tėkšti smėlio mažesnei mergytei į akis. Psichiatrė G.Bačienė sako, kad labai svarbu vaiką išmokyti, kad yra ir nemalonių dalykų, su kuriais tenka susitaikyti. Ir nuo pat mažų dienų mokyti, pavyzdžiui, šiek tiek palaukti. Ir nereikia bijoti, kad mažasis nusivils, mat tai mūsų gyvenimo dalis. Gerokai vėliau, jau paauglystėje, iškyla daug problemų su vaikais, kurie nežino, kad gyvenime yra ribos. .

Lakštingalų liežuvėliai

Smiltei dar nėra nė pusantrų metukų, bet ji jau išranki maistui. Mama sako, kad ji išvis nevalgo, todėl jei pastumia vieną košę, greit išverda kitą. Iš parduotuvės mergaitei visada parneša kelių rūšių jogurto, tegul mažylė pasirenka, kurį valgyti.

"Vaikai gali užaugti ir su įprastinėmis košėmis, - sako psichiatrė G.Bačienė. - Jiems nebūtina valgyti lakštingalų liežuvėlių". Jei mažylis atsisako valgyti, galbūt jis tuo metu nealkanas. Natūralu, jei mama nelaiko atšalusios košės, o kitam maitinimui išverda naują, kad būtų šviežia ir kokybiška. Tačiau išsidirbinėti tikrai neverta.

Nereikia kūdikiui ieškoti ypatingo importinio maisto ar šokinėti apie jį kai atsisako valgyti. Aišku, išskyrus tuos atvejus, kai mažajam reikia atstatyti jėgas po ligos. Bet šiaip, jeigu mama tūpčioja ir vienu metu verda kelis patiekalus, kad mažasis princas galėtų pasirinkti, ji tikrai išlepins savo mažylį.

Tas trečiasis

Kažin kodėl žmonės jauniausius vaikus vadina lepūnėliais? Net pasakose jaunėliai taip vadinami. Jie visada mažiukai, visada ko nors nesugeba. Jų visada gailisi. Ta pati nuomonė sklando ir apie vienturčius. "Aišku, tėvai tikrai išlepins savo mažiuką, jei nuolatos už jį viską darys", - sako psichiatrė G.Bačienė.

Vaikus svarbu išmokyti būti savarankiškais. Bėda ta, kad kai auga jaunėlis, tą padaryti būna sunkiau. Vyresni vaikai turi kokių nors pareigų, o mažiukas dar nieko nemoka. Ir nors jis auga, vis tiek lieka mažiausias ir tėvai dažniau jo pagaili. Be to keliais metais vyresni vaikai jaučiasi labai laimingi, kad moka užsirišti batukus, užsimauti kepurę ir mielai tai padaro už jaunėlį, o jam nėra kada pasimokyti.

Jaunėlis galbūt auga lepesnis už kitus ir todėl, kad šeimoje turi daugiau "auklių". Visada atsiranda kam jį paimti ant rankų, ar paduoti numestą žaisliuką.

Čiūčia liūlia

„Mama man sakydavo, kad pratinčiau savo mažylę pačią užmigti lovelėje, - sako Vaida. - Bet aš supau ją ant rankų, o kai tai tapo per sunku, supau vežimėlyje. Tai truko maždaug pusantrų metų. Vėliau jau nebereikėjo supti, bet iki šiol užmiega tik tada, kai aš būnu šalia. Ar taip ją lepinu"?

"Ko gero visose kultūrose buvo lingės ir lopšiai, - sako psichiatrė G.Bačienė. - Ir nuo neatmenamų lakų mamos supdavo savo kūdikius". Jei migdydamos kūdikį sūpuojame, tai dar nereiškia, kad jį lepiname. Tik svarbu nedaryti to aklai, kai mums norisi ramybės, o tada, kai pastebime, kad mažylis jau nori miego. Jausdamas mamą mažylis ramiau užmiega ramesnis.

Patarimai jaunoms šeimoms:

- kūdikiui reikia jausti mamos artumą, todėl nešiokite jį ant rankų, jei jaučiate, kad jis to nori;

- jei nenurimsta, kai paimate jį ant rankų, pabandykite pamasažuoti pilvuką, paglostyti, duoti atsigerti;

- nepirkite vaikui žaislų ar saldainių vien dėl to, kad jis labai supyks jų negavęs. Mažiukui svarbu suprasti, kad ne viską gali turėti;

- pažaiskite kasdien su savo mažyliu. Tai kur kas svarbiau už brangius žaislus;

- nebijokite glausti, čiūčiuoti savo mažiuko, parodyti jam, kad labai mylite, met tai tikrai nėra lepinimas;

- išmokykite, kad pasaulyje yra toks nemalonus žodelis "negalima".