Konsultuoja šeimos ir vaikų psichologė Lina Gudaitė–Berckaitienė.

Neišgalvota istorija

Auginu du vaikus. Būsiu atvira – dukters ir sūnaus ligos mane stipriai paveikia emociškai. Išderina. Sunervina. Priverčia pasijusti bejėge. Kodėl? Mat man skaudu, kai skauda jiems. Be to, labai erzina, kai iš pasalų užklupus ligai sugriūva visi šeimos planai. Tuomet pykstu ant savęs, kad nesugebėjau mažųjų apsaugoti, galbūt tinkamai aprengti ir dėl to šie sušalo ar, priešingai, perkaito. Siutas ima ir ant dukters bei sūnaus darželio grupės draugų neatsakingų mamų – jos sloguojančius ar kosinčius mažylius veda į ugdymo įstaigą. Kartais mano vaikai man atrodo tokie ištižėliai, mat serga ir serga...

Prieš porą metų mano mažoji susirgo gripu. Liga buvo komplikuota – jai diagnozavo plaučių uždegimą. Gripas vaiką užpuolė sausį, o kosėjo kone iki liepos vidurio. Ėmiau ieškoti kosulio priežasčių. Buvome ir pas pulmonologą, ir pas alergologą. Kosulio priežasties ieškojo ir gastroenterologas, ir endokrinologas, ir dar daug kitų specialistų. Į tai pažvelgti kitaip mane privertė viena garbaus amžiaus gydytoja: „Liaukitės ieškoti ligų, kurių nėra. Jūsų vaikas sveikas. Atkreipkite dėmesį, kada mergaitė labiausiai kosėja – ogi tada, kai apie tai kalbate."

Išsigandau, ar man nebus Miunhauzeno sindromas."

Miunhauzeno sindromas. Kas tai?

Tikriausiai visi vaikystėje esame skaitę fantastinių istorijų apie keliautoją baroną Miunhauzeną. Šie pasakojimai išsiskiria tuo, kad pagrindinio veikėjo kelionę lydi neįtikėtini nuotykiai ir personažai, mistiniai nutikimai, kuriais sunku patikėti.

Miunhauzeno sindromui būdingas medicininių požymių išgalvojimas ar sukėlimas sau ar vaikui.
Taip ligoniai siekia, kad juos apžiūrėtų gydytojas, atliktų visus reikiamus tyrimus, stengiasi paskatinti aplinkinių gailestį. Tokie žmonės dažniausiai lankosi skirtingose gydymosi įstaigose, ieško vis naujų ligų požymių, prašo išrašyti vaistų ar atlikti kokią nors medicinos procedūrą. Paprastai jiems atrodo, kad tai vienintelis būdas sulaukti aplinkinių dėmesio. Tokie žmonės simuliuoja įvairiausias ligas – nuo tuberkuliozės iki širdies priepuolio, nuo pilvo dieglių iki opų. Šis apsimetinėjimas paties ligonio yra suvokiamas kaip tikras dalykas, t. y. jis įtiki sergąs pats arba mano, kad serga kitas.

Vaikas serga, o mama (tėtis) juo rūpinasi. Atrodytų tai visiškai įprasta. Taip juk ir turėtų būti. Kaip suvokti, kad tai „netikra" liga?

Miunhauzeno sindromu sergantys tėvai savo vaikui nuolat imituoja ar sukelia ligą, sukuria nebūtą jos istoriją, net požymius – vėmimą, kosulį, į šlapimą įlašina kraujo. Vaikui gali būti duodama viduriavimą, dusulį, vėmimą ar kitus negalavimus sukeliančių vaistų. Pasitaiko, kad ligos požymiai dirbtinai palaikomi tinkamai negydant. Tarkime, duktė ar sūnus iš tiesų serga, o mama neduoda jiems gydytojo skirtų vaistų. Arba sukuria situacijas, kad jis kuo dažniau peršaltų. Todėl gydytojui dažniausiai būna sunku iškart susigaudyti, kas yra vaikui. Stebisi savijautos pokyčiais, ieško negalavimo priežasčių, vėl skiria tyrimų, siunčia pas konsultantus, guldo į ligoninę. Atmeta vieną ligą po kitos, kol pagaliau supranta, kad dėl vaiko ligos kalta mamos ar tėčio depresija, sutrikusios emocijos, dėmesio stygius.

Būdingas Miunhauzeno sindromo požymis: mama nepriima medikų nuomonės, kad vaikas sveikas ar kad ji galbūt pernelyg nerimauja, ir primygtinai reikalauja medicininių tyrimų.
Psichologė Lina GUDAITĖ-BERCKAITIENĖ

Ypač pavojinga tai, kad dėl įsivaizduojamų požymių pacientus imama gydyti vaistais, įvairiomis procedūromis, kurių fiziškai sveikam organizmui nereikia. Dėl to ilgainiui organizmas yra apnuodijamas, kyla rimtas pavojus sveikatai.

Keletas požymių, dėl kurių vertėtų susirūpinti

• Žmogus lankosi skirtingose gydymo įstaigose, kurios negauna arba neperduoda viena kitai duomenų apie ligonius. Kaskart kreipiamasi dėl panašių ligos požymių, dažniausiai tai tariamas dusulys, alergija, vėmimas, viduriavimas, širdies priepuolis, ūmus skausmas. Jei gydytojams vis dėlto pavyksta gauti buvusios gydymo įstaigos ligos istoriją, ligonis susigalvoja kitokių arba naujų požymių.

• Ligoniai mėgsta fantazuoti – pasakoja nebūtas istorijas, įvardija save kaip žymius, šaliai nusipelniusius asmenis, didvyrius, mano esantys nuskriausti ir ieško pritarimo, užuojautos.

• Miunhauzeno sindromu sergantiems žmonėms būdingos įtartinai geros medicininės žinios. Jie tarsi iš enciklopedijos gali išvardyti visus sumeluotai ligai būdingus požymius.

• Ligoniai neretai reikalauja gydytojų išrašyti vaistų, dažniausiai – nuskausminamųjų.

• Kai atliekami visi tariamos ligos tyrimai, bet sveikatos sutrikimas nepasitvirtina, ligonis ima jausti nepasitenkinimą ligoninės ar poliklinikos personalu, esą jie prastai atlieka savo darbą. Vėliau prasideda tariamos „komplikacijos" – išgalvota liga paūmėja, vėl kreipiamasi į gydytojus.

Kokius žmones užpuola ši liga? Galbūt tik paliestus tam tikrų išgyvenimų?

Dažniausiai Miunhauzeno sindromą sukelia depresija ar vaikystėje patirta psichikos trauma. Taip pat didžiulis noras sulaukti aplinkinių dėmesio, užuojautos, rūpesčio ir psichologinės paramos. Kartais mama žaloja savo vaiką dėl to, kad negauna sutuoktinio dėmesio. Kol vaikas serga ir juo rūpinasi, moteris jaučiasi svarbi. Deja, vaiko sveikatos sąskaita. Psichologiškai ištyrus taip smurtaujančias mamas dažnai paaiškėja, kad vaikystėje jos pačios buvo emociškai labai apleistos: joms trūko bendravimo su tėvais, meilės ir globos. Neretai tokioms mamoms diagnozuojama ir sutrikusi asmenybė. Moterys nesuvokia, kad jaučiasi blogai, yra nelaimingos ir joms reikalinga specialisto pagalba. Miunhauzeno sindromo kamuojamos mamos naudojasi vaiku, kad gautų trūkstamo dėmesio. Jos jaučiasi menkavertės, sutrikusios, nepasitiki savimi, o išoriškai tai kompensuoja perdėtu rūpesčiu vaiko sveikata. Jos labai nori, kad kas nors nuo jų būtų priklausomas, tada jaučiasi reikalingos. Dažniau ši liga „ateina" į tas šeimas, kuriose retai kalbama apie jausmus, kai vienas kitu susirūpinama bei imama rodyti daugiau dėmesio ir meilės tik tuomet, kai kuris nors fiziškai jaučiasi prastai.

Ar tiesa, kad Miunhauzeno sindromas dažniau diagnozuojamas moterims, o pastaruoju metu daugėja tokių atvejų?

Įrodyta, kad Miunhauzeno sindromas išties būdingesnis moterims, ypač jaunesnio amžiaus, kurios perdėtai rūpinasi savo atžalomis. Dažnai šis negalavimas siejamas ir su vaikais, kurie susigalvoja ligos požymių ir apsimeta sergą, kad sulauktų dėmesio ir rūpesčio. Pakankamai dažni atvejai, kai Miunhauzeno sindromas nustatomas buvusiems medicinos darbuotojams, nes jie turi pakankamai žinių apie ligas, paniškai jų bijo ir nejučiom pradeda įsivaizduoti, kad jomis serga.

Kadangi sunku diagnozuoti šį sindromą, tai labai sunku ir padėti. Gydytojas, kuriam kyla įtarimų dėl mamos perdėto rūpesčio, apie tai privalo pranešti vaikų teisių apsaugos tarnyboms. Deja, patikrinus tokią šeimą, dažniausiai nėra prie ko prikibti.
Psichologė Lina GUDAITĖ-BERCKAITIENĖ

Tikėtina, kad pastaruoju metu daugėja Miunhauzeno sindromo atvejų, nes informacijos gausa leidžia lengvai sužinoti įvairiausių ligų požymius, juos lengviau simuliuoti ar įsikalbėti. Nors, manau, daugėja tiesiog nerimaujančių tėvų (dažniausiai – mamų), bet jie nėra tikrieji „miunhauzenai".

Atmetus visus fizinius neigiamus potyrius, kuriuos jaučia vaikas, kai jo mama serga minėta psichikos liga, kokią žymę visa tai palieka mažo žmogaus psichikai?

Šis sindromas – tai viena vaikų išnaudojimo formų. Tad jei mama serga Miunhauzeno sindromu, vaikas neabejotinai yra žalojamas psichologiškai. Mažylis yra apgaubtas hipergloba, o ši paskatina agresiją. Tokie vaikai jaučiasi priklausomi, bejėgiai, jų savivertė labai žema. Vaikai tikrąja to žodžio prasme yra ugdomi būti ligoniai ir nesveikai, iškreiptai, išsigalvojant ligas, gauti dėmesio. O labiausiai mažyliai traumuojami tada, kai jiems nuo mažens diegiama, kad jie yra silpni. Jie dažnai atskiriami nuo bendraamžių, negali žaisti kaip visi, bendrauti, išdykauti. Tokie vaikai užaugę turi labai rimtų bendravimo bėdų, visko bijo, yra silpnai išsivystę fiziškai. Dažnai jie nuo mažens užprogramuojami suaugusiųjų hipochondrijai – save stebėjimui, jautrumui, ligų baimei ir šių paieškai. Tokie vaikai paprastai labai nepasitiki savimi.

Mamos labai skirtingos. Vienos sloguojančių vaikų visai nelaiko ligoniais, kitos iš to daro baisiausias ligas. Kur ta riba? Juk sloga kartais irgi komplikuojasi sunkiomis ligomis. Bet ar vaikui tik nusičiaudėjus skambutis gydytojai nerodo, kad mama lyg ir linksta į Miunhauzeno sindromą, tarsi pati ieško ligų?

Pastebėti liguistą mamos rūpestį nėra paprasta, juk atrodo ji tiesiog labai rūpestinga, todėl Miunhauzeno sindromas diagnozuojamas retai. Gydytojas, kuris nori pasakyti mamai, kad ši kažką išsigalvoja, turi būti tvirtai įsitikinęs, kad vaikas sveikas. Tai įmanoma tik atlikus išsamius tyrimus. Taip atsiduriama tarsi užburtame rate.

Kaip tinkamai padėti tokiai mamai ir vaikui? Ar tą pagalbą jie priima?

Kadangi sunku diagnozuoti šį sindromą, tai labai sunku ir padėti. Gydytojas, kuriam kyla įtarimų dėl mamos perdėto rūpesčio, apie tai privalo pranešti vaikų teisių apsaugos tarnyboms. Deja, patikrinus tokią šeimą, dažniausiai nėra prie ko prikibti. Todėl labai svarbu, kad bendradarbiautų įvairių sričių specialistai: medikai, psichologai, teisininkai, socialiniai, vaiko teisių apsaugos darbuotojai. Užsienyje vaikas, pakliuvęs į ligoninę dėl neaiškios ir, tikėtina, tyčia tėvų sukeltos ligos, guldomas į palatą su slapta vaizdo kamera. Ji, būna, užfiksuoja, kaip tėvai suleidžia ar sugirdo vaikui ne gydytojo skirtų vaistų. Maža to, jie atkakliai atmeta gydytojo skiriamą gydymą, nes tikrasis jų tikslas yra ne išgydyti ligą, bet pratęsti, kad neprarastų dėmesio.

Tokiu atveju labai svarbi artimųjų parama. Padeda ir psichologinė pagalba. Svarbiausia – nebijoti pripažinti, kad yra bėda, paprašyti artimųjų pagalbos, kalbėtis atvirai apie tai, kaip jautiesi.

Nerimas dėl vaiko sveikatos

Jei mama pajaučia, kad per daug nerimauja dėl vaiko sveikatos, reikėtų susimąstyti: kas vyksta vaiko, o gal mano gyvenime. Jei vaikas skundžiasi, kad kažką skauda, pirmiausia derėtų pasvarstyti, ar tikrai tai rimta. Galbūt yra priežastis, dėl kurios jis gali jaustis blogai? O gal aš pati nesu patenkinta savimi, savo santykiais?

***

Kovo mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Nerealus tėtis: gimus vaikui Marius Žičius atsisakė pelningo fotografo darbo ir įsidarbino pedagogu;

Vaikas ir skyrybos: psichologo Vyčio Valantino įžvalgos;

Renkamės jogurtą – koks tinkamiausias vaikui?

Pirmieji kūdikio žingsniai: pataria kineziterapeutė;

Žindymo specialistė: kaip suprasti, ar užtenka mamos pieno;

Populiariausios instagramo mamos – Julija Žižė ir Patricija Gadžijeva;

Psichologė Asta Blandė: kada ir kaip tinkamai reikia drausminti vaiką;

Prenumeruojantiems TAVO VAIKĄ – dovana