Mama klausia:

„Auginu 3 metų dukrytę. Auginu vaiką viena, tad daugiausiai laiko praleidžiame dviese, jokių problemų nekyla, darželyje auklėtojos taip pat mergaitės elgesiu nusiskundimų neturi. Visas vaiko elgesys pasikeičia, kai mus aplanko svečiai... Mergaitė tampa irzli, verksminga, reikalauja nuolatinio dėmesio, jei jo negauna, verkia ir krenta ant žemės. Toks elgesys pasireiškia, kai mūsų namuose yra svečių arba, jei mes esame pas kažką svečiuose. Tada ji tampa nekontroliuojama ir visiškai manęs neklauso. Nesuprantu, kodėl, nes būnant mums dviese, mes visada susitariam ir ji manęs klauso“.

Atsako psichologė Simona Stapulionienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.

Ačiū už laišką, kuriame, tikiu, daugeliui tėvų pažįstama situacija. Tiesa, labai dažnai tėvai susiduria ir su atvirkštiniu šios situacijos variantu, kuomet svečiuose it šilkinis buvęs vaikas būtent namie pasirodo visu savo gražumu. Kaip bebūtų, ir vienu, ir kitu atveju stebime natūralų vaiko elgesį, kurį norint keisti pirmiausia svarbu suprasti.

Verkimo ir pykčio priepuoliai dažnai yra normali įtampos iškrova, patikėta besąlygiškos meilės šaltiniui — mamai. Natūralu, kad pervargęs ar savo jausmuose pasimetęs vaikas kartais „ožiuojasi". Tuo metu labai svarbu nepalikti vaiko vieno, o padėti jam nusiraminti ir tik tada grįžti prie veiklos. Bet kokiu atveju vaikui, kaip ir bet kuriam suaugusiajam, yra naudingiau stiprius jausmus išreikšti, nei juos ilgam užgniaužti. Puiku, kad jūsų dukrytė akivaizdžiai reiškia tai, kas jai nepatinka. Atėjo metas padėti jai mokytis, kaip savo jausmus ir nuomonę reikšti tinkamai.

Šioje konkrečioje jūsų situacijoje turbūt bene svarbiausia būtų iš anksto dukrą ruošti svečių sutikimui. Pasikalbėkite su ja apie atvykstančius žmones, aktyviai įtraukite mergaitę į ruošimąsi sutikti svečius. Gal ji galėtų padėti siurbti kilimą? O gal palaistyti gėles? Tikėtina, kad kai vaikas jausis ruošimosi svečiams proceso dalimi, tai ir patys svečiai bus priimami kaip labiau savo. Stenkitės įtraukti dukrą ir į bendrą veiklą svečiams atvykus. Gražu, jei garsiai ja pasidžiaugsite: "Ačiū, kad paruošei stalą. Tu netgi pagalvojai apie servetėles, išdėliojai įrankius. Esi puiki pagalbininkė." Kad dukrytė jaustųsi drąsesnė, saugesnė, iš pradžių padėkite jai užmegzti kontaktą su nauja erdve (svečiuose), o paskui su kitais vaikais ar esančiais suaugusiais.

Taip pat svarbu išsiaiškinti, kas konkrečiai iššaukia mergaitės pykčio protrūkius, nes priežastys gali būti labai įvairios - nuovargis, nuobodulys, nenoras dalintis su kitais vaikais savo žaislais, patirta nesėkmė bendravime. O gal tai mamos dėmesio stoka? Tokiu atveju nieko keisto, kad savo dėmesio dalies mergaitė prašo net ir netinkamu elgesiu. O gal jūsų dukra kažkada svečiams esant išsigando, užsigavo, buvo atstumta ar nesąmoningai pašiepta ir būtent nuo to laiko sąvoka "svečiai" jai asocijuojasi su kažkuo nemalonaus? Tai išsiaiškinus lengviau keisti esamą situaciją.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, ar lankymasis svečiuose ar pačių svečių svečiavimasis jūsų namuose netrunka per ilgai.
Psichologė Simona STAPULIONIENĖ

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, ar lankymasis svečiuose ar pačių svečių svečiavimasis jūsų namuose netrunka per ilgai. Darželinukui 2-3 valandas išbūti paklusniam ir bendradarbiaujančiam yra per sudėtinga. Vaikas gana greitai pavargsta, ima zyzti, prašyti grįžti į namus. Svarbu pastebėti, kaip tokiais atvejais reaguojate. Jei jūsų reakcija skiriasi nuo reagavimo namuose, būnant tik dviese, tikėtina, kad netinkamas elgesys kartosis ir intensyvės, nes vaikui įdomu matyti kitaip besielgiančią mamą. Rečiau lankomose vietose ar tiesiog svečiuose imama neklausyti ir dėl to, kad vaiką aktyvina patiriami įspūdžiai. Šiais atvejais vaikai taip pat linkę bandyti ribas, pasirodyti prieš kitus. Svarbiausia, kad dukra suprastų, jog esant svečiams ar svečiuojantis kitur galioja tos pačios taisyklės, kaip ir namuose būnant jums tik dviese, pavyzdžiui, jog ašaromis vaikas nieko nepasieks. Tokiais atvejais tinka jausmų atspindėjimas: „Suprantu, kad tu pyksti ir tau norisi dar pažaisti su vaikais, bet mums laikas jau vykti į namus." Nupasakodami vaiko jausmus mes parodome, kad mums svarbus ir vaikas, ir jo jausmai. Vaikas jaučiasi suprastas ir ima palengva suprasti pats save. Jei mergaitės pyktis visgi prasiveržia, pirmiausiai aiškiai ir tvirtai išreikškite nepritarimą tokiam elgesiui: „Stop. Mes taip nesielgiame." Antruoju žingsniu parodykite supratimą: „Suprantu, kad tu nori dar čia pabūti. Tačiau laikykimės, ką kartu nusprendėme, sutarėme." Kartais trimečiams tinka jo netinkamo elgesio ignoravimo žaidimas „Nieko negirdžiu, nieko nematau". Jį žaidžiant galite nukreipti dėmesį nuo rėkimo ir parodysite, kad jis neveiksmingas. Pvz., „Nieko nematau, kur mano vaikas dingo? Kur jis?" Taip pat galima įniršusį vaiką tiesiog paimti ir kartu su juo pasišalinti iš esamos vietos. Svarbu atminti, kad mūsų, tėvų, užduotis yra padėti vaikui nusiraminti. Kai tik vaikas nurims, svarbu aptarti, kas įvyko prie svečių, kaip jūs jautėtės ir sutarkite, kaip elgsitės kitą sykį: „Man buvo nemalonu, kai prie svečių tu pradėjai rėkti. Norėčiau, kad kitą kartą žodžiais pasakytum, kas tau nepatinka. Jei kitą kartą mums ir vėl nepavyks susikalbėti ir vėl krisi ant žemės, į svečius aš eisiu viena/arba visai neisime."

Mes, tėveliai, norėdami išmokyti savo vaiką suvaldyti pyktį, privalome pirmiausia leisti jam išreikšti šią emociją žodžiais, kad ir kokie nemalonūs jie būtų.
Psichologė Simona STAPULIONIENĖ

Jūsų dukrytės pykčio protrūkiai retės jai augant ir tampant emociškai stipresnei. Žinoma, mes galime mokyti vaiką nuo mažų dienų emocinio žodyno, tinkamos jausmų raiškos, ir tai padės vaikui greičiau bręsti emociškai, tapti emociškai intelektualesniam ir sėkmingiau valdyti savo stiprus išgyvenimus jau šiandien. Jūs kaip mama galite žengti reikšmingą žingsnį link to jau dabar – mokykite dukrą atpažinti savo jausmus ir juos įvardinti. Siūlau namuose ar netgi su besisvečiuojančiais vaikais ir suaugusiais sužaisti nuotaikingą žaidimą „Emocijos nekalbant": veido išraiškomis rodykite skirtingas emocijas ir tegul mergaitė bando atspėti. Tai puikiai lavina emocinį intelektą, plečia jausmų žodyną, stiprina gebėjimą suprasti kitą be žodžių. Kai vaikas išmoks atpažinti savo jausmus, po truputį jums padedant, mokysis ir juos suvaldyti. Emocijų paveikslėliai ar nuotraukos taip pat padeda lavinti vaikui esminį emocijų atpažinimo įgūdį. Galima vaiko paprašyti rasti priešingų emocijų paveikslėlius, pvz., linksmą ir liūdną veidą ir pan. Sugrupuoti vieną po kitos atsirandančias emocijas, pasikalbėti, kaip reiktų elgtis vienu ar kitu atveju.

Mes, tėveliai, norėdami išmokyti savo vaiką suvaldyti pyktį, privalome pirmiausia leisti jam išreikšti šią emociją žodžiais, kad ir kokie nemalonūs jie būtų. Tam svarbu sutelkti dėmesį į sprendimus, o ne į problemas, nes tik tai padeda vaikams augti ir keistis. Sėkmės augant kartu su vaiku!

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.