Jau patys mažiausi kūdikiai rikiuoja savo pasaulio vaizdą

Amelija balbatuoja sukinėdama galvytę į kairę ir į dešinę. Rausvai geltoni apvalūs gėlių ornamentai mirgantys virš jos mažame ekrane mergytės nebedomina. Ji nuobodžiauja. Pasirodžius keturkampiam mėlynam ornamentui ji žvilgteli kiek sutrikusi, o paskui jau labai susidomėjusi, Atrodo, kad jos akys klausia: „O kas gi čia?" Dabar mergaitė vėl atidžiai žvelgia į ekraną.

Kūdikių tyrinėtojai Heidelberge džiūgauja: Amelija reagavo taip, kaip jie ir numatė. Iš pradžių stebėjo spalvotas figūras įdėmiai, paskui, kai rodomi paveikslėliai tapo vienas į kitą panašūs, susidomėjimas atslūgo. Bet pasirodžius kitokios spalvos ar formos figūrai ji vėl sutelkdavo dėmesį

Savo elgesiu septynių mėnesių amžiaus mergytė parodė, kad ji jau dabar moka skirti rausvus apvalius objektus nuo keturkampių mėlynų. Mokslininkai daro išvadą: jau septynių mėnesių kūdikiai pasaulį „rūšiuoja".

Foto: Shutterstock

Kūdikiai kalba akimis

Iš pradžių jie skirsto „stambiais vienetais". Pagal spalvas ir formas arba į gyvus ir negyvus daiktus. Kuo vyresnis mažylis, tuo daugiau smulkesnių kriterijų atranda. Štai vienuolikos mėnesių Denisui tyrimų laboratorijoje teko užduotis atskirti kates nuo šunų. Bandymas vyksta pagal panašią schemą: Denisui rodomi įvairūs plastikiniai šuniukai, su kurias jam leidžiama po 20 sekundžių pažaisti. Kai susidomėjimas atslūgsta, eksperimento vadovė paduoda jam plastikinę katę. Deniso susidomėjimas iškart vėl sužadinamas.

Tokie ir panašūs bandymai Heidelbergo universiteto klinikos psichologijos institute vyksta kasdien. Per juos mokslininkai nori suprasti, kaip kūdikiai mąsto. Kadangi mažieji dar nekalba, mokslininkams tenka interpretuoti šių bandomųjų elgesį ir daryti išvadas.

Pats svarbiausias rezultatas: kūdikius traukia nauji ir netikėti dalykai. Kai dalykas jau pažįstamas, susidomėjimo nebelieka.

Per eksperimentus mokslininkai filmuoja juose dalyvaujančius vaikus. Paskui du darbuotojai atskirai analizuoja filmuotą medžiagą. Chronometru matuojama, kiek ilgai kūdikis per eksperimentą išlieka susikaupęs, kada dėmesys susilpnėja, kada vaikas nustemba.

Foto: Adobe Stock

Terapija sulėtėjusios raidos vaikams

Dabar atitinkamais prietaisais jau matuojami ir mažųjų bandomųjų širdies tonai bei elektrinis smegenų aktyvumas. Šių matavimų dėka buvo nustatyta, kad vaikai reaguoja labai skirtingai. Kai kurie kūdikiai greit pripranta prie nematyto vaizdo ar žaislo, prie naujos situacijos. Kitiems prireikia gerokai daugiau laiko.

Ilgainiui tokiais matavimais bus pagrįstos naujos terapijos sulėtėjusios raidos vaikams. Naujaisiais matavimais galima tiksliau nustatyti protinį vaikų pajėgumą ir anksčiau imtis pagalbos.

Kūdikiams patinka viskas, kas juda

Kartais eksperimentui paruošti tereikia kelių dienų, o kartais prireikia ir kelių mėnesių. Mat eksperimento eiga turi būti įdomi kūdikiui.

Bandymuose dalyvaujantiems kūdikiams ypač patinka gyvūnų ir kamuolių bandymas. Iš pradžių kūdikiui parodomas kamuolys, ant kurio pritvirtintas medžiaginis žaislinis gyvūnas. Gyvūnas ir kamuolys juda kartu, kadangi kamuolį varo mažyliui nematomas variklis. Paskui kamuolys ir gyvūnas atskiriami, vaikas mato, kaip abu daiktai guli vienas šalia kito nejudėdami. Mokslininkams rūpi, į kurį objektą dabar žiūrės vaikas. Į medžiaginį gyvūną ar į kamuolį? Jų manymu, žvilgsnis kryps ten, kur vaikas tikisi judesio.

Šį testą atliko ir Amelija. Kaip ir daug kitų mažųjų eksperimento dalyvių iki jos, mergytė nenuleidžia akių nuo žaislinio gyvūno. Septynių mėnesių mažyliai jau gudrūs, tad jie žino, kad gyvūnas gali judėti pats vienas, o kamuolys – ne. Tiesa, Amelija dar nesupranta, kad gyvūnas – tik medžiaginis.