1,5 – 2 metų vaikai nenustygsta vietoje: visur lipa, siekia, ima, meta, griebia, tai yra, įvairiais būdais tyrinėja aplinką. Pagrindinis vaikų poreikis – tyrinėjimas, savarankiškumas, nepriklausomybė.

Mes, suaugusieji, galime jiems padėti saugiai tyrinėti aplinką, parodyti, kur laipioti galima, o kur ne. Paaiškinti, kur yra pavojinga ir nesaugu, o kur galima. Skatinti atlikti savarankiškus veiksmus – siekti toliau padėto žaislo, statyti kaladėlių bokštą ir pan. Būtina pasidžiaugti, kai vaikui pavyksta įgyvendinti savo sumanymą, pagirti jį, kai tyrinėja jūsų parodytą saugią aplinką. Ir turime sustabdyti, kai vaikas bando pavojingas veiklas, kur gali užsigauti, susižeisti.

Tas saldus žodelis NE

Šio amžiaus mažylio dažniausias atsakymas yra „Ne". Tai etapas, kai vaikas treniruojasi turėti savo nuomonė, priimti savarankiškus sprendimus. Tėvams tai nelabai malonu ir lengva, bet mažyliui tai yra labai svarbu ateičiai, nes jam šių savybių labai prireiks mokykloje, darbe, bendradarbiaujant su kitais.

Suaugusieji gali pasiūlyti vaikui rinktis iš kelių variantų, tada jo poreikis mokytis savarankiškumo nenukentės. Pasakykite: „ Į lauką eisime su žalia ar raudona kepure?", „Obuolį ar kriaušę valgysime dabar?".

Foto: Adobe Stock

Pykčio priepuoliai

Tėvai pastebi, kad tokio amžiaus vaikas, negavęs, ko nori, krenta ant žemės ir šaukia. Vaikai dar tik mokosi gauti tai, ko nori. Ir tik suaugusiųjų reakcijos jiems parodo, koks būdas siekti savo tikslo yra tinkamas, o koks – ne . Jei nors vieną kartą vaikas gavo to, ko nori, krisdamas ar šaukdamas, tikrai tai pakartos dar kartą, tol, kol išgirs „Ne".

Tėvai kalba telefonu, žiūri televizorių ar užsiėmę buities darbais, dažnai nereaguoja į vaiką, kai jis siekia dėmesio. Bet vos tik vaikas užsigauna, pargriūna ar sušunka, visada į tai sureaguojame: atsisukame, iškart imame ant rankų ir pan. Taigi, vaikas gauna žinutę, kad jei jis grius, rėks, visada gaus dėmesio iš tėvų.

Jei vaikas supyksta, kad paėmėte telefoną ir krenta ant žemės, kurį laiką ignoruokite jo elgesį, bet būkite šalia, pasiūlykite kitą daiktą, su kuriuo jis galėtų užsiimti, bet neatiduokite telefono. Paaiškinkite, kodėl jis kažko negali gauti, būtinai pakalbėkite ramiu balsu, negėdinkite jo, nesakykite, kad jis yra mažas. Nuraminkite ir priminkite, kad jis jau gavo kitą žaislą.

Fizinio kontakto svarba

Mažylis iki dvejų metų daug verkia, sunkiai užmiega, nurimsta tik ant rankų, apkabinamas ar sūpuojamas. Pagrindinis kūdikio poreikis – saugumas, kurio patvirtinimo jis nuolat siekia iš šalia esančiųjų ir juo besirūpinančiųjų suaugusiųjų. Vaikas jaučiasi blogai, kai išalksta, sušąla, sukaista, užsigauna ar išsigąsta. Mažylis negali suprasti, kas vyksta, todėl pats negali susitvarkyti. Tada jam reikia padėti: apkabinti, panešioti, nuraminti. Fizinis kontaktas vaikams suteikia saugumo. Visada galima bandyti nuspėti, ko kūdikiui dabar reikia, tada kuo greičiau patenkinti jo poreikį. Jei sušalęs - sušildyti, jei išalkęs - pamaitinti, jei suirzęs ar išsigandęs - nuraminti, švelniai paglostyti, apkabinti, padainuoti jo mėgstamą dainelę.

Foto: Adobe Stock

Mokome tinkamai išreikšti emocijas

Maži vaikai dar tik mokosi reikšti savo stiprias emocijas, todėl supykę muša kitus vaikus, tėvus, senelius, taip pat, mėto daiktus ar žaislus. Kaip ir bet kurių kitų įgūdžių, saugaus jausmų valdymų ar raiškos, taip pat reikia mokytis. Mes galime jiems pasiūlyti saugius būdus išreikšti stiprioms emocijoms, pasakytais žodžiais: „Kas nutiko?", taip pat galima pasiūlyti giliai pakvėpuoti, stipriai patrepsėti arba padaužyti ne žmogų, o pagalvę ir kt. Galime pasakyti: „Matau, kad pyksti, tačiau negali manęs mušti, aš jaučiuosi blogai ir man liūdna, bet tau galiu pasiūlyti pamušti pagalvę, jai neskauda. Pamušk stipriai, stipriai, ir pykčiai išgaruos.“