Mamos ir anytos nesutarimai dėl vaiko auginimo: ką patars specialistė

Redakcija gavo jaunos mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo apie bendravimą su anyta, vaikomočiute. Mamai skaudu, kad anyta dažnai komentuoja vaiko auginimą ir taip tarsi nuvertina mamos pastangas.

Skaitytoja klausia:


„Noriu paklausti, kaip gražiai ir nesukeliant konflikto pasakyti anytai, kad vaiko nerengsiu pagal jos norus ir kad ji nustotų jam ieškoti ligų, kurių nėra. Pasak jos, jeigu vaikas sloguoja - tai jau sinusitas, o jeigu nusikosėja — tai jau esą bronchitas su spazmais, o jei nusičiaudi – alergiją viskam įžvelgia. Anyta nėra jokia gydytoja. Kaip išvengti konflikto, bet leisti aiškiai ir visiems laikams suprasti, kad vaikas yra mano, o ji tik močiutė?“


Atsako tėvystės konsultantė Kristina Pikūnė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.


Perskaičius skaitytojos klausimą iškilo vaizdinys, kuriame vaikas lyg didelis gražus kamuolys, kuriuo džiaugdamiesi žaidžia žmonės. Šis įvaizdis tegul padeda mums suprasti, kad, nors ir būdamas atskiras individas, vaikas yra šeimos sistemos dalis. Vienos sistemos mažesnės, kitos didesnės, bet visose kyla įvairiausių iššūkių, įtampų ir net konfliktų, kaip sutarti vaiko auklėjimo, požiūrio į jo mitybą, laisvalaikį, pasiekimus klausimais. Labai dėkoju skaitytojai už drąsą klausti to, kas pažįstama daugeliui, bet ne kiekvienas to paklaustų. Ką galėčiau patarti? Kaip apsaugoti savo motinystę ar tėvystę nuo konfliktų su seneliais? Kaip apsaugoti save nuo užverdančių jausmų ir ramiai mėgautis visomis "nuosavybės į vaiką teisėmis", apie kurių praradimą klausia skaitytoja?


Ar kalbame apie kartų nesutarimus? Kartų karą? Įtakos zonų nepasidalinimą? Kaip tai bepavadintume, kalbame apie vaiką sistemoje, o vaikai retai būna tik vaikai. Kaip ir suaugusieji, taip ir vaikai turi įvairiausių prisiimtų ar jiems "uždėtų" vaidmenų. Vaikas pirmagimis ir vaikas pagrandukas, vaikas darželinukas ir vaikas mokinukas, vaikas kodėlčiukas ir vaikas "alpinistas", vaikas mergaitė ir vaikas berniukas. O dauguma vaikų yra dar ir anūkai! Turint vaiką - anūką, tenka priimti keletą iššūkių. Dažniausiai tėvams reikia senelių pagalbos, tačiau jie taip pat nori ir visiško savarankiškumo sprendžiant savo vaiko auklėjimo, maitinimo, aprangos ir kitus klausimus. Tai natūralus tėvų noras. O seneliai? Daugumai senelių anūkai yra jų vaikų vaikai. Reikėtų tai visada prisiminti.


Kiek tėvų pasitiki savo vaikais? Jų įvairiais gebėjimais, priklausomai nuo amžiaus? Nelygu, kokia šeima. Bet jei šeimoje nuo mažens bendravimo su vaiku stilius buvo vadovaujantis ar kontroliuojantis, ar galima būtų tikėtis, kad vaikams užaugus ir sukūrus savo šeimas, tėvai - seneliai, staiga pakeis savo bendravimo stilių ir iš kažkur įgaus pasitikėjimo savo vaikais kaip tėvais? Liūdna, bet santykiuose tarp vaikų ir tėvų dėl anūkų, šalia džiaugsmo ir meilės, kyla ir daug nemalonių jausmų: nepasitikėjimas, pyktis, nenoras bendrauti, priekaištai, baimės, kaltinimai, priešiškumas, atsargumas, užsidarymas, nutylėjimai, uždarymas ir dar daugiau. Ir šie nemalonūs jausmai yra abiejų šalių palydovai. Ką su tuo daryti?


Pirmiausia sustoti ir apmąstyti, kaip jaučiuosi aš. Kas bebūčiau vaikui - mama, tėtis, močiutė ar senelis. Ar pasitikiu seneliais? Ar pasitikiu vaiko tėvais? Jei turiu rimtų abejonių - reikėtų kalbėtis. Jei paaiškėtų, kad tai tik noras, kad būtų paklūstama mano įsitikinimams, - tai santykių labui teks nusileisti ir tyliai sau pripažinti, kad principingai noriu, jog būtų tik mano tiesa. Noriu ir vėl kontroliuoti, vadovauti. Noriu mylėti "savo būdu". Ne kaip geriausia sistemai. Bet net ir pastebėję taip elgiantis senelius ar save, neskubėkime jų kaltinti ar teisti. Visi mes galime klysti. Klausimo autorė greičiausia sutiks, kad pasikalbėti apie tai - būtų didelis iššūkis. Ir aš visiškai su tuo sutinku. Kalbėtis apie pasitikėjimą yra sunku. Ypač šeimose, kuriose bendraujama tik informacijos pasikeitimo lygmenyje: kas nutiko, kaip nutiko, kada nutiko. Ir beveik niekad apie jausmus. Bet visgi. Grįžtant prie klausimo - "kaip priminti, kad vaikas yra mano" - teks apie tai kalbėtis. Patariu apie tai kalbėtis. Ir esu tikra, kad pavyks. Gal ne iš pirmo karto. Bet tikrai pavyks. Nepamirškim, kad tai, kaip mes dabar auginame vaikus, ir kaip juos augino mūsų tėvai - tai du skirtingi pasauliai. Psichologijos žinios, požiūris į vaiko asmenybę, maitinimąsi, jo pasiekimus, auklėjimo stilius, - viskas seneliams gali atrodyti ne taip, nes ir buvo greičiausiai kitaip. Pasikalbėkite apie visus tuos skirtumus. Paklausinėkite, išklausinėkite, išklausykite, kaip darydavo močiutė, kaip ji darytų dabar. Klausymasis gali padėti suprasti. Ir klausymasis neužkrečiamas.


Tiesa, klausantis labai svarbu, kiek pasitikite savimi kaip mama. Gali būti, kad susvyravus pasitikėjimui savimi, anytos ar mamos pastabos dėl vaiko skaudina daug labiau. Galbūt skauda dar labiau, nes esate tiesiog pervargusi. Gal vertėtų sustoti bent minutėlei ir prisiminti, kad klysti žmogiška. Net būnant mama. Gera mama ne ta, kuri nesuklysta. Gera mama ta, kuri pasitiki savimi ir savo motinyste tiek, kad pati priimtų sprendimus su meile rūpindamasi savo vaiku.


Įsivaizduoju tobulą močiutę, ar senelį - kuris štai tokiomis akimirkomis, kai kyla nesutarimai dėl požiūrio į vaiko apsisprendimą, ligas ar laisvalaikį - padrąsina mamą arba tėtį žodžiais: „Visiškai pasitikiu tavimi. Tu esi puiki mama!" ar "Tu geras, išmintingas tėtis. Tu susidorosi. Tau pavyks rasti sprendimą." Tokie padrąsinimai stiprina tiek mažamečius vaikus ir paauglius, tiek jau ir savo šeimas sukūrusius suaugusius vaikus. Tėvystė - vienas iš sudėtingiausių gyvenimo uždavinių. Jauniems tėvams jų pačių tėvų padrąsinimai labai reikalingi. Klausimas, kiek jų ištariama? Ir jei neištaria jums jūsų vaiko seneliai - priminkite sau pati. Juk jūs jau esate mama. Niekam ir niekaip neturite įrodyti savo motinystės, ar kad vaikas yra jūsų. Jis jūsų. Tai faktas. Ir kiek jūs atsižvelgsite į štai šiuos mano, ar vaiko močiutės patarimus - spręsti jums. Čia tik patarimai. Spendimai - jūsų.


Šalia padrąsinimo yra dar vienas dalykas, galintis padėti šioje kartų nesutarimo dėl vaiko situacijoje. Kai močiutei atrodo, kad vaikas į lauką išleidžiamas nuogas, o mamai jis atrodo aprengtas pakankamai, gal padėtų močiutės jausmo atspindėjimas? Juk ji greičiausiai nerimauja? Rūpinasi? O jei taip ir pasakius: "Matau, kad jums rūpi mažylio sveikata. Ir man ji rūpi. Padarysiu viską, kas, mano manymu, bus reikalinga." Galima ir kitaip: „Išgirdau jūsų pasiūlymą. Pagalvosiu apie jį." Suprantama, vieno pasakymo nubrėžti ribą nepakaks. Bet kaip ir tėvams su vaikais, taip ir tėvams su seneliais, ribas brėžti ir taisykles nustatyti reikia pagarbiai. Nepamirškim, kad mūsų pokalbius su seneliais dažniausiai girdi ir vaikas. Ir jis girdi net tuomet, kai galvojame, kad negirdi. Vaikas mokosi iš mūsų, kaip bendrauti, kaip spręsti konfliktus. Jis mums pagarbos rodys tiek, kiek mes jos rodome jam ar savo tėvams.Baigdama norėčiau palinkėti mums visiems kantrybės santykiuose. Bendraudami su vaikų seneliais prisiminkime, kad mums gali padėti tiesiog jų susirūpinimo ar nuomonės išklausymas, supratimas kaip jie jaučiasi, išlikimas pasitikinčiais savimi ir pagarbus atvirumas.


Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis