Birutė: vaikas nemėgsta savo močiutės, tiesiog bėga nuo jos – ką daryti?

Mama klausia specialistų patarimo: ką daryti, jei sūnus nemėgsta močiutės ir nenori su ja pasilikti. Močiutę tai liūdina, mama irgi jaučiasi nepatogiai. Gal yra išeitis?

Birutė klausia:


„Sveiki, auginame 2 metų su trupučiu sūnų. Jau nuo pat kūdikystės sūnus sunkiai prisileidžia vyro mamą. Dabar ypač matosi, kad fizinis kontaktas su močiute kelia jam nemalonias emocijas: bando ištrūkti iš jos glėbio, suduoda per rankas, veidą, kad tik jo neliestų ir pan.


Būna ir gražesnių akimirkų, kartu pažaidžia, bet mažasis visada stebi, kad tik neišeičiau iš kambario, jei šalia yra močiutė.


Močiutė reikalauja, kad anūką paliktume visai dienai pasisvečiuoti, bet sūnus puola į ašaras ir į glėbį, kai vien močiutė pasako, kad ji jį pasiims pas save.


Su kitais artimaisiais sūnus drąsiai lieka, net su tais, kuriuos mato daug rečiau, negu su ja. Kaip elgtis? Suprantu anytos skausmą, bet sunku matyti sūnaus baimę ir ašaras“.



Atsako Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvė Milda Čeikienė, www.ipi.lt.


Močiutė turėtų gerbti anūko ribas, ir jei jam nepatinka fizinis kontaktas, neimti jo ant kelių, o žaisti, būti su juo kartu per tokį atstumą, kuris yra malonus vaikui, o ne močiutei.


Tai nėra žaisliukas, kuris turi patenkinti močiutės lietimo poreikį. Ir jūs - mama - šioje vietoje privalote neignoruoti, neneigti vaiko jausmų, o kaip tik apginti savo vaiką. Tokiose situacijose svarbiausias yra vaikas, o ne močiutės ar kurio kito suaugusio skausmas, džiaugsmas.


Nes mes, suaugusieji, jau galime siekti suprasti savo jausmus, sąmoningai keisti savo elgesį, o vaikas dar ne.

Gal bus lengviau suprasti iš kito pavyzdžio? Artėja Kalėdos. Tikriausiai matėte kaip dažnai vaikai verkia per prievartą sodinami ant Kalėdų senelio kelių? Juk "viskas gerai, nieko čia baisaus". Tačiau būtent taip mes pradedame vaikams diegti programą - tu savo jausmų nepažįsti, tau neskauda, tau nebaisu, kiti geriau už tave žino, ko tu nori. Tad, Birute, drąsiai įvardinkite savo ribas, pasakykite pagarbų "ne" močiutei, jei ji nekeis savo elgesio ir nesistengs su anūku rasti ryšio, nepradės atliepti ir gerbti vaiko jausmų.


Pasitikėkite savo širdimi ir likite su vaiku tol, kol jis nurims, nes šiandien jūs esate jam visas pasaulis. Antra vertus, šiuo amžiaus tarpsniu vaikas labai susijęs su mamos emocijomis. Jei mama bijo, jaučia nerimą, vaikui tai persiduoda. Tad jei esate tikra, kad močiute galite pasitikėti, kad ji neskriaudžia anūko, o vaikas verkia tiesiog dėl to, kad retai ją mato, nėra įpratęs prie jos kvapo, rankų, manierų, balso, praleiskite daugiau laiko visi trys kartu. Ir nebūtina žaidinti vaiko, šokdinti. Galite kartu su anyta ruošti namų ruošos darbus, virti, lyginti, megzti, kalbėtis, o vaikui leisti stebėti iš šalies savo močiutę.


Tikiu, kad praleidusi daugiau laiko ir susidraugavusi pati su anyta, pradėsite jaustis ramiau palikdama vaiką jai.

Ir pagaliau išsiskyrimo momentas. Gal kartais supykusi gąsdinate savo berniuką "močiute"? Na, kai jis "neklauso", užsispiria ar nepagrasinate, kad paliksite, atiduosite jį močiutei? Arba lauke, parduotuvėje, kai atsisako eiti kartu toliau neištariate tokių žodžių: "atia atia, palieku tave čia vieną."


Jei taip nesielgiate, jei nepabėgate paslapčia įjungusi filmukų, tuomet reikia suprasti, kad vaiko ašaros ir nenoras skirtis su jumis yra visiškai normali reakcija. Jis taip sako jums, kad esate mylimiausia ir brangiausia mamytė, su kuria jam saugu ir jis norėtų būti visuomet. Priimkite tai kaip meilės įrodymą ir švelniai pabučiavusi uždarykite duris. Juk išeinate tik trumpam ir paliekate jį su žmogumi, kuriuo pasitikite. Jam viskas bus gerai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis