Joris stovi ir šypsosi, kai vaikai žaidžia gaudynių. Kartais ir jis įsitraukia į darželinukų žaidimus, bet labai retai. Dažniausiai stebi iš tolo arba užsiima savo „darbais". Net ir lauke, kai visi vaikai laksto kaip pašėlę, jis laikosi atokiai, stebi žole šliaužiančią miniatiūrinę kirmėlaitę, lėktuvą danguje. Joris kitoks nei jo draugai. Tai pastebėjo ir tėvai, ir auklėtojos. Jam nerūpi „vietinės" reikšmės muštynės, susistumdymai prie pietų stalo. Jis turi ką veikti. Dažniausiai daro tai, kas jam patinka. Joris labai gabus, pirmasis išmoksta eilėraštuką ar dainelę, tačiau parodyti tai, ką sugeba, neskuba. Joris – tai mažas vienišas svajotojas.

Toks gimė ar tapo?

Vieni mažyliai yra labai judrūs, jau nuo ankstyvosios kūdikystės nori bendrauti, kiti – lėtesni, ramesni, jiems ir bendrauti reikia mažiau. Gebėjimą bendrauti, ko gero, lemia įgimtas žmogaus temperamentas. Tačiau tai labai priklauso ir nuo tėvų požiūrio į mažylį. Jeigu nuo pat kūdikystės tėvai vaikui skiepija pasitikėjimą savimi, sako, koks jis šaunus, mylimas, džiaugiasi, kai žaidžia su bendraamžiais, tai jis ir mokės bendrauti bei nesijaus vienišas, net jei iš prigimties yra lėtesnis.

Tačiau yra vaikų intravertų. Jie mėgsta fantazuoti, geriausiai jaučiasi, kai žaidžia vieni. Tokie mažyliai žaisdami labai įsijaučia ir yra laimingi būdami vieni. Tačiau tai nereiškia, kad jie neįgauna bendravimo įgūdžių. Žmogus yra sociali būtybė, kuriai reikia bendrauti, sulaukti kitų pripažinimo, jausti ryšį su aplinkiniais. Tiesiog vieni vaikai nori bendrauti daug, ilgai, kitiems pakanka vieno tikro draugo. Taigi net ir vienatvę mėgstantis vaikutis mokės bendrauti, jeigu tėvai yra bendraujantys ir savo pavyzdžiu rodo, kaip tai daryti. Toks mažylis ir darželyje neatrodys labai išskirtinis. Tiesiog dažniau už kitus norės pabūti vienas.

Užsitęsusi vienatvė

Tačiau jei darželinukas nuolatos būna vienas ir matyti, kad norėtų būti su kitais, bet nesugeba, tai rodo, kad nepasitiki savimi ir kitais. Akivaizdu, kad mažylis yra baikštus, drovus, o tėvai neparodė, kaip reikia bendrauti su kitais žmonėmis. Jau ankstyvoje kūdikystėje mažiukas suvokia, kad jis yra labai mylimas, laukiamas, geidžiamas, kad jo poreikius mama (tėtis) išgirsta ir į juos atsižvelgia. Taip pat supranta, kad kažkas yra negerai, jeigu, tarkim, mama serga pogimdine depresija ir negali būti pakankamai švelni pirmosiomis gyvenimo akimirkomis. Dažniausiai išties vieniši yra tie vaikai, kurie pasąmoningai jaučia, kad nebuvo labai laukiami. Tokie mažyliai linkę užsidaryti savo vidiniame pasaulyje, kuriame saugiai jaučiasi. Mat tai, kas vyksta išoriniame pasaulyje, gąsdina ir atrodo nesaugu.

Bendravimas yra įgūdis, o įgūdžių mes mokomės.
Rūta BAČIULYTĖ

Tokia vaiko vienatvė rodo skausmingą patirtį. Iš prigimties jautriam mažiukui nedaug tereikia, kad pasijustų nelauktas. Tačiau vaikai skirtingi. Ne visi net kūdikystėje taip skausmingai reaguos į mamos liūdesį. Kiti kaip tik yra tikri linksmuoliai ir taip nori bendrauti, kad savo nuolatine šypsena sugeba pralaužti bet kokius ledus. Vaikų skirtumai išryškėja labai anksti. Tie, kurie labai anksti nusišypso, anksti pradeda guguoti ir čiauškėti, sparčiau ieško ryšio su pasauliu, bus ir labiau bendraujantys. O kiti tyrinėja aplinką, tarsi laukia, kaip tėvai su jais bendraus. Ir tik pajutę begalinę šilumą atsiskleidžia visomis savo spalvomis.

Kaip ištaisyti klaidas?

Negalima sakyti, kad priežastis – tik mama, kuri, kai kūdikiui labiausiai jos reikėjo, sirgo depresija. Tai priklauso ir nuo kūdikio, kitas turi daug vidinės energijos. Vis dėlto galima ištaisyti klaidas. Jeigu pastebėjote (o net jei ir ne), kad vaikas neryžtingas, šalinasi kitų, drovisi, parodykite jam, kaip reikia bendrauti. Būtinai pagirkite, kai ištiesia kitam vaikučiui ranką ir ragina kartu žaisti. Pagirkite, kai kitam mažyliui leidžia pažaisti savo žaislais. Sakykite tiesiai, ką turėtų daryti. Dažnai kartodama: „Koks tu šaunuolis, kaip gerai elgiesi", sustiprinsite vaikučio norą ir toliau taip elgtis. Bendravimas yra įgūdis, o įgūdžių mes mokomės. Tai nereiškia, kad intravertiškas vaikutis pasikeis ir ims norėti nuolat su kitais žaisti, tačiau mokės tai daryti. Bus bendraujantis, mokės pasikalbėti, pasikeisti žaislais, o kai norės pabūti vienas, tai žais vienas.

Šiais laikais bendravimas yra labai vertinamas, o kitos savybės, tarkim, jautrumas, dėmesingumas, gerumas, yra tarsi nustumtos į antrą planą.
Rūta BAČIULYTĖ

Vaikas, turintis didelį poreikį pabūti vienas, ir suaugęs toks bus. Nors puikiai mokės bendrauti, bet nenorės būti vakarėliuose, nejaus poreikio dažnai eiti į svečius ar kviestis svečių pas save. Paprastai vienišiams iš prigimties pakanka draugijoje pabūti valandą ir jie jau nori bėgti atgal į savo tylų ir ramų pasaulį. Ir, priešingai, yra žmonių, kurie ilgai negali būti vieni, nes ima kamuoti ir įtampa, ir nuobodulys.

Ar tikra bėda?

Dažnai tėvai ir mokytojai per daug pabrėžia, kad vaikas yra vienišas. Tikrai nieko tokio, jeigu jis sėdi kamputyje ir tyliai žaidžia, nors kiti „eina galvomis". Nieko tokio, jeigu vaikučiui daugiau nei kitiems reikia pabūti vienam. Jei vaikui gera būti vienam, bet retkarčiais žaidžia ir su kitais. Bėda kyla tada, jei mažylis nori bendrauti, akys net spindi, kaip siekia žaisti su vaikais, bet nesugeba. Tokį mažylį reikėtų parodyti psichologui. Ir geriau kuo anksčiau. Būna, ateina paaugliai, kurie klausia: „Apie ką kalbėtis su bendraamžiais, ką jiems sakyti"? Tokie vaikai atrodo tarsi iškritę iš mėnulio, neturintys paprasčiausių bendravimo įgūdžių.

Meškos paslauga

Reikėtų pabrėžti ir kitą dalyką. Šiais laikais bendravimas yra labai vertinamas, o kitos savybės, tarkim, jautrumas, dėmesingumas, gerumas, yra tarsi nustumtos į antrą planą. Dažnai mažylis yra įsikalęs į galvą, kad kuo daugiau knygų perskaitys, raidžių išmoks, tuo daugiau tėčio ir mamos dėmesio gaus. Juk tik už tai būna giriamas. Vaiko elgesys atspindi tėvų vertybes ir tai, ko šie iš jo tikisi.

Kartais vaikas užsidaro savyje ir dėl per didelių tėvų lūkesčių. Šie nori, kad vaikas būtų lyderis visose gyvenimo srityse. Tėvai gali tiesiai ir nesakyti, ko tikisi, bet mažylis vis tiek pajunta. Taip nuo mažens yra ugdomas perfekcionistas, tobulumo siekėjas. Dažnai tokie vaikai jaučia baimę bendrauti, nes jiems baisu, kas bus, jei bus atstumti, jei nebus geriausi? Kartais tėvai tikrai padaro meškos paslaugą, tarkim, sakydami: „Jonas darželyje deklamavo ilgesnį eilėraštį, dar ir dainelę padainavo ir skaičiuoti moka. O tu?" To pakanka. Iš baimės, kad nėra tobulas, gali užsidaryti savyje, atsitraukti ir apskritai nieko nedaryti. Taip auklėtas vaikas gali nebendrauti su kitais iš baimės, kad nebus geriausias.