Psichologė: tėvai turi patys susivokti, kada gali vesti vaiką į viešumą, o kada – ne

Augindami vaikus, dažnai susiduriame su dilema, kai reikia kur nors išeiti – vestis kartu, o gal geriau palikti auklei ar močiutei? Kada jau galime vestis mažylį? Kaip paruošti žygiams į visuomenę, kad visi aplinkui būtų patenkinti, o mažasis žmogutis gautų daug teigiamų emocijų ir lavinimo naudos.

DELFI / Karolina Pansevič


Konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė.


„Tėvai turi patys susivokti, kada gali vesti vaiką į viešumą, o kada – ne. Universalaus „recepto", su kokio amžiaus vaiku jau galima eiti į viešumą, būti tarp kitų žmonių, nėra. Kiekvienas vaikas skirtingas: skiriasi temperamentas, auklėjimas, asmenybė. Jeigu vedatės mažylį tik todėl, kad neturite kur jo palikti, galbūt geriau niekur neikite, nes būsite susierzinę patys, negalėsite atsipalaiduoti, o vaikai tai pajus.


Vienas pastebėjimas, į kurį tėvai dažnai nekreipia dėmesio: nusiveda vaikus į restoraną ar šiaip į kokį suaugusių žmonių vakarėlį. Kas nors iš mandagumo mažylį pakalbina ir paprastai jis prie to mandagaus žmogaus tiesiog „prilimpa", tuomet tėvai atsipalaiduoja: „Valio, galima ir atsipūsti." Mandagusis žmogus tikrai nepasakys: „Pasiimkite savo vaiką", nes nepatogu atstumti vaiko, tėvai patys tai turėtų suprasti. Jūsų vaikas – jūsų atsakomybė, nebent su tuo žmogumi būtumėte susitarę iš anksto, kad jis pasirūpins jūsų mažyliu."


O išties kada į restoraną?


„Jeigu namuose mokote vaiką, kaip sėdėti prie stalo, kaip elgtis, kaip naudoti įrankius, ar dera plepėti, muistytis ir sukinėtis – žodžiu, gražaus elgesio, galite eiti ir į restoraną, į kurį įleidžia su vaikais – būtinai tai sužinokite prieš eidami. Jeigu mažylis namuose valgo bet kaip ir bet kur, laksto, bėgioja, spjaudosi, ožiuojasi ir jus tai tenkina, geriau likite namuose. Visiškai nesmerkiu tokių restoranų, kurie neįsileidžia vaikų, turi būti vietų, kurios skirtos tik suaugusiesiems. Atsiminkite, tai ne mažylio bėda, kad jų ne visur nori. Jie nėra blogi ar laukiniai iš prigimties, jie tiesiog tenkina savo poreikius, jeigu, tarkime, nepakankamai lakstė tą dieną, vaikui reikia išsilakstyti ir visiškai nesvarbu, ar tai bus restoranas, ar filharmonija. Ir nepaaiškinsi jam, kad dabar to daryti negalima. Nebent jis taip būtų ugdomas nuo pat mažumės. Vaikai gali išmokti visko!"


Klausyti Vivaldi?


„Koncertai – atskira tema, nepamirškite, kad juose yra labai aukšti decibelai, kurie žalingi vaiko klausai. Labai tranki muzika tiesiog išdirgina, įjautrina mažylį. Gali net ištikti momentinis apkurtimas. Nebent vaikai namuose nuolat girdi tokius garsus ir prie jų yra pratę. Tik tėvai visada turėtų pagalvoti apie vaiko ateitį, ar jie linki savo atžalai turėti rimtų klausos bėdų. Ar galima tikėtis, kad vaikas ramiai klausys Vivaldi ar Haydno? Ir tokių vaikų yra! Jeigu jis nuo kūdikystės namuose girdės tik klasiką, tai ir koncertas jam nebus kančia. Vaikai išmoksta, pripranta ir jiems patinka."


„Ar jau greitai baigsis?"


Vaikai labai skirtingi, vieni gali kaip užhipnotizuoti žiūrėti spektaklį – net ir nevaikišką, kitiems sunku ilgiau sutelkti dėmesį. Mažyliai gali pradėti nesustodami klausinėti: „Ar greitai baigsis? Kada mes jau eisime namo?" Maža to, „O ką čia ta teta pasakė?", „ O kas bus toliau?", „O kodėl jis dabar pargriuvo?" Viskas gerai, jei spektaklis skirtas vaikams, tuomet dauguma tėvų aiškina ir salė ūžia nuo tylaus murmesio, bet jeigu tai spektaklis suaugusiesiems, tai, atsiminkite, kad kiti nori tiesiog mėgautis reginiu, o ne jūsų vaiko klausimais ir atsakymais. Dažnai tėvai sako: „Mano vaikas tai ramiai išsėdi, neturime jokių bėdų." Galbūt, bet tai retenybė, dažniausiai vaikui smalsu ir jam norisi klausti.


Jeigu manote, kad vaikui išaiškinote, jog einate, kur jam teks ilgai patylėti ir pasėdėti ramiai ir jis tikrai taip elgsis, vis tiek rekomenduoju apsidrausti, atsisėskite prie krašto – galėsite bet kada tyliai išeiti ir netrukdysite kitiems. Dažnai tėvai su mažais vaikais elgiasi egoistiškai ir pamiršta apie kitus ir jų poreikius. Kiti galbūt nusipirko bilietus į spektaklį vien tam, kad pailsėtų nuo savo pačių vaikų, tai kodėl turėtų kankintis dėl svetimų?.. Nereikėtų prisidengti ir vaikų ugdymu, girdi, lavinu vos ne nuo gimimo ir jis tai atsimins. Lavinti yra puiku, bet tuomet eikite į vaikams skirtus spektaklius, koncertus ar kitus renginius, kuriuose renkasi tokia pati publika."


Kas skirta suaugusiesiems, lai jiems ir lieka


„Lavinti skirti specialiai vaikams pastatyti spektakliai, juk dabar yra ir tokių, kurie įdomūs net kūdikiams. Suaugusiųjų spektakliuose vargu ar vaikas išmoks ko nors jam naudinga. Ne paslaptis, kad šiuolaikiniuose pastatymuose nevengiama ir riebesnių žodelių, kurie kažin ar reikalingi vaiko raidai. O dažnai ir vaizdai būna nepriimtini mažylio akiai. Kažin ką jie gali užfiksuoti, kai mato, tarkime, kokią dramaturginę ištikimybės ir neištikimybės dilemą? Todėl tai, kas skirta suaugusiesiems, tegu jiems ir lieka. Pabandyti atsivesti galima, bet ar iš tiesų vaiką sudomins suaugusiesiems skirtas reginys, ar tai tik tėvų susikurta iliuzija, kad vaikui tai patiks ir kas nors naudinga „užsiliks" jo mažoje galvelėje, štai kur klausimas.


Mažam, dvejų-trejų metų, vaikui reikia vis naujo ir besikeičiančio vaizdo, jam sunku išsėdėti vienoje vietoje. Šešiametis gali iškęsti 45 min., bet tai maksimalus laikas, kuris taip pat dar priklauso nuo vaiko asmenybės, jo temperamento. Vaikas gali labai skirtingai reaguoti į tai, kas dedasi aplinkui. Tarkime, vienam bus daug įdomiau žiūrėti į kitus vaikus, kitas gali nesustodamas juoktis, dar kitas iš viso išsigąsti ir pradėti verkti."


Šventės nuojauta


„Na, o kai ruošiatės į spektaklį ar į koncertą drauge, kalbėkite su vaiku išvakarėse, paaiškinkite jam nuosekliai, kas jo laukia: „Rytoj mes eisime į spektaklį, pagalvokime, kaip mes pasipuošime. Išsirinkime drabužėlius." Dauguma vaikų labai mėgsta puoštis, tik jie tai supranta šiek tiek savaip. Rinkdami drabužėlius, atkreipkite dėmesį, kad jie būtų patogūs, nespaustų ir neveržtų. Antraip mažylis kitą kartą nuspręs „pasipuošti" sportinėmis kelnėmis. Išpuošę vaiką nebumbėkite visą laiką: „Tik neištepk, saugok, čia išeiginiai rūbai." Atkreipkite dėmesį, kaip elgiatės patys, tarkime, kažkuo apsipylę drabužius – juk ne pasaulio pabaiga, o kaip elgiatės, kai išsitepa vaikas? Rėkiate, barate, nervinatės..."


Paruoškite teatro magijai


„Jokiu būdu pažadėję vaikui, kad kažkur eisite, nepradėkite jo gąsdinti: „Jeigu taip išdykausi, rytoj niekur neisi!" Nesugadinkite šventinės nuotaikos, kurią turite sukurti. Geriau paaiškinkite, kas jų laukia. Vaikai jautrūs pokyčiams, gali išsigąsti veiksmo scenoje ar gęstančių šviesų. Jei taip nutinka, nors ir buvote papasakoję, kas jų laukia, patys nesusierzinkite, tiesiog priglauskite vaiką prie savęs, pasiūlykite po truputį žvilgčioti į sceną, leiskite priprasti prie personažų. Galite iš vakaro papasakoti, koks bus spektaklis, kas jame vyks, galite net parodyti personažų nuotraukas, šiais laikais tai tikrai nėra problema.


Jeigu vaikui koks nors personažas yra emociškai nepriimtinas, pavyzdžiui, ragana, ir niekaip nepasiduoda raminamas, gali tekti ir išeiti. Tik nebarkite vaiko: „Aš bilietus pirkau, pinigus leidau, laiką eikvojau, o tu negali pasėdėti." Išgąsdinsite dar labiau, o vaiko neperkalbėsite. Dėl to, jeigu einate su dviem vaikais, geriausiai, kad būtų ir du suaugę žmonės, jei vienas mažylis išsigąs, o kitas – ne, vienas tėvų gali išeiti, o kitas likti."


Kaip kuriamos vertybės


„Jeigu tėvai patys lanko spektaklius ar kitokius renginius, lai vaikas pamato, kaip jie tam ruošiasi, puošiasi, mamytės dažosi, tėčiai pasiriša kaklaryšius, kaip nusiteikia, kaip kalba. Tegul mažylis girdi, kaip jie laukia to renginio, kaip džiaugiasi, kad išeis, gaus gerų emocijų, kaip bus smagu, kaip įdomu. Grįžę pasidalys savo įspūdžiais ir emocijomis, trumpai ir suprantamai paaiškins vaikui, ką matė. Vaikai mato, kaip elgiasi tėvai, taip pat elgsis ir jie, t. y. jūs savo pavyzdžiu mokysite būti kultūringus. Pasitaiko, kad mama siūlo vyrui (arba priešingai) nueiti į kokį nors renginį ir girdi: „Jau aš į tokį šlamštą tikrai neisiu." Arba po spektaklio: „Dar tokios nesąmonės nebuvau matęs (mačiusi)." O vaikai viską girdi ir dedasi į savo galvelę! Ir jie nebesupranta, gerai eiti į tą teatrą ar blogai. Gali ir mažylis pasakyti po spektaklio: „Man nepatiko tas šlamštas", bet tai bus ne jo nuomonė, o nugirsta iš jūsų. Žinoma, ne visi renginiai pavyksta, ne visi spektakliai būna geri, bet jau kritikuoti – ir dar kategoriškai, geriau tada, kai negirdi vaikai.

Neaiškinkite vaikui, kaip jis turi galvoti, kas yra skoninga ar ne. Rodykite jam daugiau kokybiškų dalykų, neįkyriai aiškinkite, bet nesugniuždykite jo kūrybiškumo, tegul mokosi atsirinkti pats."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis