Tėvų baimės ir kaip jas įveikti

Šiuolaikiniame pasaulyje nėra daug tikrų pavojų, kurių bijodavo žmonės seniau – pavojingų gyvūnų, gamtos stichijų, blogo derliaus – tai dalykai, kurie tiesiogiai susiję su mūsų išgyvenimu. Dabar mes daug ką valdom. Net jei derlius nebus geras – visas pasaulis tiek susijęs, kad gausim maisto iš kitų šalių, kuriose jis buvo puikus, jei užklups stichija, gausim perspėjimų apie tai iš anksto, turim stogus virš galvų, kurie daugeliu atvejų gali apsaugoti. Gyvename saugiuose namuose, į kuriuos retai užklysta nuodingos gyvatės, o vorų baimė gali būti labai stipri, bet vorai, tie maži sutvėrimai, patys mūsų labiau bijo nei kelia pavojų gyvybei.

Keisčiausia tai, kad smarkiai sumažėjus realių pavojų, atrodo, kad žmonėms vis tiek išlieka poreikis bijoti ir jie vieni kitų padedami susikuria dalykų, kurių bijosi.

Pakalbėkim apie tėvų baimes. Tėvai yra pažeidžiama visuomenės grupė – jie atsakingi ne tik už save, bet už fiziškai silpnesnius visuomenės atstovus – savo vaikus, už jų sėkmingą augimą, išgyvenimą, gerą išsilavinimą, gerą elgesį, gerą savijautą ir pan. Todėl tėvai natūraliai jaučia nemažai baimių dėl vaikų išgyvenimo, bet ir yra palaikomi bijoti dar begalės keistų dalykų. Šias baimes palaiko aplinkiniai, vis primindami, kas blogo gali nutikti, jei tėvai nesielgs tinkamai.

Baimė neturėti vaikų

Baimės dėl palikuonių prasideda ėmus gyventi aktyvų lytinį gyvenimą. Pirma baimė – nesusilaukti vaikų per anksti, kai nei tėtis, nei mama tam nėra pasiruošę, dar net minčių neturi apie save kaip tėtį ar mamą. Ši baimė vienu ar kitu konstruktyviu ar nelabai būdu suvaldoma ir sukūrus šeimą gali spėti peraugti į kitą baimę – o gal nepavyks susilaukti vaikų... Jei vis tik sėkmingai užmezgama gyvybė, pirma mintis – o kas, jei įvyks persileidimas – ir seka įtemptas laukimas, kada sueis išganingos 12 savaičių, po kurių tikimybė netekti užsimezgusios gyvybės egzistuoja, tačiau ji gerokai sumažėja. Šiek tiek ramiau, tačiau gydytojai ir rūpestingos tetulės vis primena, kaip tai yra pavojinga, kaip negalima tiek daug dalykų, kad tik kas nors bloga neįvyktų. Ir sėdi nėščia mama kaip ant adatų, kad tik viskas būtų gerai.

Baimės yra užkrečiamos ir jos stabdo kūrybiškumą, iniciatyvas, drąsą.
Psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė

Be medikų prie tėvų gąsdinimo prisideda ir psichologai. Vis gausėjant žinių apie prenatalinį vaikų vystymąsi, daugėja ir perspėjimų – vaikai net įsčiose viską girdi, galvokite, ką kalbate, nesukelkite vaikui išankstinių traumų. Be to, ar gerai pasiruošėte tėvystei ir mamystei, ar garantuojate, kad būsite gera mama ir tėtis, ar žinote viską apie vaikų raidą ir poreikius? Nes jei nesirūpinsite savo vaikais, ateis socialinės rūpybos darbuotojai ir atims iš jūsų vaiką, kaip Norvegijoje. Turite devynis mėnesius – marš knygų skaityti ir ruoštis tėvystei.

Gimdymo baimės

Artėjant gimdymui baimės susispiečia apie šį paslaptingą momentą. Juk pats gimdymas iš tiesų bauginantis – tai virsmas iš „dvieų viename“ į du atskirus individus, lydimas fizinių, dvasinių ir asmenybinių pokyčių. O kur dar paslaugiosios tetulės, kurios jaučia pareigą, sužinojusios apie artėjantį gimdymą, papasakoti visas savo ir pažįstamų istorijas, kaip kas nesėkmingai gimdė. Ir jautresnės mamos jau paišo visus baisiausius scenarijus, kokie gali nutikti joms gimdymo metu.

Po gimdymo, kad ir koks sėkmingas jis būtų, baimės nedingsta. Atvirkščiai, pasirodo, kad rūpintis atskira būtybe, užtikrinti jos sveikatą ir išgyvenimą dar sunkiau nei nešiojantis ją gimdoje. Kuri mama nesikėlė naktį patikrinti, ar jos vaikas dar kvėpuoja, nes juk gali paslaptingai vaikas iškeliauti anapus mums nepastebint. Kiek mamų susijaudinusios naršė internetą, pamačiusios pirmus bėrimus, kiek mamų skambino kam nors pakalbėti, ar tikrai vaiko kakučiai yra normalūs, ar tikrai netrūksta maisto... Turbūt beveik visos. Ir tai normalu, kai nėra šalia kitų moterų, kurios augina paaugusius vaikus, kurių žinios ir išmintis perduodama betarpiškai iš kartos į kartą.

Mintys, kurios materializuojasi

Tačiau kiek yra normalu, kai mamos ir tėčiai, tik parsivežę šviežius vaikelius iš karto ima galvoti, kaip juos ugdyti, lavinti, ar tikrai padarys viską, kad vaikas būtų protingas, sėkmingai baigtų 12 klasių ir įstotų į universitetą? Bijomasi nesuteikti visų galimybių, bijomasi gresiančių fizinių ir psichinių ligų, bijomasi, ar tikrai aplinka saugi vaikui, ar tikrai paaugusio vaiko draugai yra tie, kurie yra geriausi. Ar auklėtojos pakankamai geros, ar mokytojai teisingai mokina, ar neįklimps vaikas į narkotikų liūną, alkoholizmą, chuliganizmą, nes kažkas iš kažkieno geros šeimos vis tiek nuėjo velnio keliais. O kur dar kasdienybės rūpesčiai, kaip pasakyti vaikui, kad jis gerai pasielgė (juk netinka sakyti „šaunuolis“), kaip neleisti paišyti ant sienų (juk nepedagogiška šaukti ar bartis), kaip priversti lankyti tą būrelį, kuris pats geriausias, nes be jo neįstos į norimiausią mokyklą, kurie irgi gali lengvai peraugti į įvairias baimes netinkamai elgtis su savo vaikais. O aplinkiniai – pažįstami ir nepažįstami, radijas, televizija ir spauda, tikra ar internetinė, paantrina tėvų baimėms. Vis rodo, ką mes, tėvai, darom netinkamai, kaip traumuojam, skriaudžiam savo vaikus, kaip jie, vargšeliai, dėl to turės daug kompleksų ir mus, tėvus, keiksnos... Tačiau ne veltui A.M. dainuoja „ko bijosi, tas ir bus“.

Mums, tėvams, tereikia jautrumo, kad pastebėtume vaikų duodamus ženklus, reikia pasiryžimo atliepti vaiko poreikius ir tikėjimo savo, kaip tėčio ar mamos, poveikiu vaikui.
Psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė

Retai kas paaiškina, kad mūsų kūnas iš baimės jausmo gamina streso hormonus, kurie neigiamai veikia ir besilaukiančios mamos savijautą, ir joje augantį vaikelį, kad tie patys hormonai trukdo būti dabartyje ir ja džiaugtis, tuo užkerta kelią tinkamai pasirūpinti ateitimi. Nes mūsų mintys formuoja ne tik mūsų jausmus, jos materializuojasi mūsų smegenyse, paveikdamos esamus ir būsimus sprendimus ir taip nulemdamos ateitį. Ir gaunam išsipildančias pranašystes. Todėl svarbiausia, ką gali padaryti tėvai – tai atrasti vidinę ramybę. Tėvų vidinė ramybė – geriausia investicija į savo ir savo vaiko ateitį, į abipusį ryšį. Toks vidinis ramumas įgalina objektyviau įvertinti aplinkybes, kreipti dėmesį į tai, kas tikrai svarbu, išlaikyti jausmų pusiausvyrą. Vidinė ramybė įgalina pasirūpinti mažesniu taip, kaip iš tiesų to reikia – nuraminti, paguosti, palaikyti, padrąsinti, išgirsti ir išklausyti, patenkinti poreikius, suteikti galių gyventi ir išmokti rūpintis savimi, spręsti problemas savarankiškai.

Juk mes, tėvai, negalim už savo vaikus nugyventi jų gyvenimo, kad ir kaip gerai jau iš savo patirties žinotumėm, ką turim daryti, kad jų gyvenimas būtų sėkmingesnis nei mūsų. Mes negalim ir išvengti vaikų daromų klaidų. Negalim užtikrinti, kad vaikai neįklius į pavojingas situacijas, nesusižeis, nors galim tokių situacijų sumažinti, ramiai ir apgalvotai pasirūpindami vaikų aplinka. Vaikai yra savarankiškos būtybės nuo pat gimimo – tai pastebėsite, jei leisite vaikams patiems pareikšti norą dėl maisto (kai laukiama vaiko ženklų, kad vaikas alkanas, o ne siūlomas maistas iš karto prabudus), miego (galima migdyti vaikus pagal laikrodį, galima stebėti, kada jie nori miego ir sudaryti sąlygas miegojimui), vėliau dėl veiklos, kuria siekia užsiimti.

Mums, tėvams, tereikia jautrumo, kad pastebėtume vaikų duodamus ženklus, reikia pasiryžimo atliepti vaiko poreikius (miegoti atskiroj lovoj nuo naujagimio gal ir patogiau, tačiau vaikui ramiau miegoti kartu), ir tikėjimo savo, kaip tėčio ar mamos, poveikiu vaikui. Jei būsim ramūs, jautrūs ir atliepiantys, pripažinsim, kad vaikui augti svarbiausia yra geras ryšys su juo besirūpinančiu suaugusiuoju – tai ir ves mus į priekį. Tuomet suprasim, kad kai kurie veiksmai yra labai svarbūs, nors atrodo tokie nedideli (pvz., apkabinti vaiką), o kiti visai nesvarbūs, nors atrodo įspūdingai (pvz., išmokyti trimetį raidžių), dar kiti nepatinka aplinkiniams, bet svarbūs jūsų ryšiui (pvz., aplinkiniai gali piktintis, jei nusprendėte kieme žaisti futbolą ir garsiai juokiatės bei šūkčiojate – o juk pats smagumas).

Perpratus esmę, kad baimės gadina gyvenimą labiau nei tie dalykai, kurių bijomasi, kad tėvų vidinė ramybė ir pasitikėjimas padeda išvengti daugelio dalykų, kurių bijomasi, kad vaikams augti reikalingiausia yra geras tikras ryšys su savo šeimos nariais, pasidaro lengviau būti mama, tėčiu, dažniau norisi šypsotis. Ir atsiranda galių atidėti visus gąsdintojus ir visas baimes į šoną. Nes jei iškils sunkumas – jo imsimės ramiai, pasitikėdami sėkmingu sprendimu. O iki tol geriau džiaugtis dabartimi, ramiai spręsti iškylančius sunkumus, žvelgti į save ir savo šeimą su meile ir palaikyti vieniems kitus. Nes gąsdintojų visuomet yra ir bus, jie iš to gyvena. Bet mes, tėvai, nebūtinai turime jiems pasiduoti. Baimės yra užkrečiamos ir jos stabdo kūrybiškumą, iniciatyvas, drąsą. O juk norisi, kad mūsų vaikai būtų ramūs, pasitikintys, iniciatyvūs, kūrybiški ir drąsiai išreikštų savo mintis, drąsiai imtųsi savo svajonių. Tai rodykime pavyzdį. Drąsiai atidėkime mums siūlomas baimes ir giliai įkvėpkime – tėvystė veža, baimės – ne. Vietoj dar vieno nerimo ir aiškinimosi interneto platybėse, kaip šiam nerimui užbėgti už akių – geriau pažaiskime su vaikais futbolą.