Atviras jaunos mamos laiškas apie MAMIZMĄ

Ar šiais laikais mama, pati viena, dar gali ką nors nuspręsti – neskaitydama, nesitardama, neklausydama patarimų ir tuo pačiu išlikdama gera mama? Tik taip, kaip jai pačiai patogu?

Metus, dvejus, septynerius, dvidešimt metų dedi į vaiką, kaip į savo gyvenimo taupyklę, besąlyginę meilę, bemieges naktis, kartais ir kelis savo kilogramus, visas viltis, visas jėgas, net ir paskutines, ašaras, šypsenas, kantrybę, perskaitytas knygas, patarimus, visą savo laiką, paskutinius pinigus ir save.

Kai visa tai sukrauni ir perskaitai kokio nors „specialisto" ar „protingesnės ir gražesnės" mamos įžvalgas apie vaiko atidavimą televizijai, nes leidai jam žiūrėti filmukus, apie vaiko emocinį žalojimą, nes perki jam daug žaislų, apie vaiko auklėjimo patikėjimą svetimiems žmonėms, nes leidi jį į darželį, pasijauti taip, tarsi būtum neišlaikęs egzamino, kuriam ruošeisi ir taupei visus tuos metus.

Sunku pasakyti, ar tą akimirką užvaldo didesnis pyktis ar nusivylimas. O gal tik maištas prieš „sistemą".

Ar kiekvieną kartą įjungusi filmuką turėčiau jaustis kalta? O jei nesijaučiu kalta, tuomet turėčiau jaustis bloga? Nenori mano vaikas žiūrėti mokomųjų, lavinamųjų, pamokančių filmukų, bet aš noriu, kad jis tą pusvalandį ką nors žiūrėtų, o ne trankytų vonios duris. Noriu nors kartą per mėnesį nusiprausti viena ir nesijausti dėl to nei kalta, nei bloga. Taip taip, pati pripratinau eiti kartu į vonią, dabar noriu atpratinti ir tai padaryti man padeda filmukai. Esu nenuosekli. Esu bloga, esu bloga, esu labai bloga.

Mano vaikas turi 50 žaislų, o jei kiekvieną knygutę skaičiuosiu atskirai, tai bus apie 100: čia pakankamai ar netoli tos žalingos ribos, apie kurią dabar rašoma naujausios kolekcijos straipsniuose? Nepaisant to, ar visi jie madingi mediniai, ar pigūs kinietiški plastikiniai, vaiką jie domina tik tada, kai su juo žaidi kartu. Tikrai ne žaislų kiekyje esmė, tad nedarykim vaikų psichiniais ligoniais, o mamų - blogom.

O būna kartais ir visiško palūžimo akimirkų. Imi ir užrėki ant savo brangiausio vaiko tokiu balsu, kad kaimynai iš pirmo aukšto girdi. Nors iki TOS akimirkos tu pagamini 800 pietų, 800 naktų keliesi užkloti, 400 dienų skaitai su juo knygutes, kartu pieši, klijuoji, mokai vaikščioti, kalbėti, guodi, bučiuoji ir kantriai aiškini, bet visa tai tampa nebereikšminga, nes, pasak „specialisto", vaikas patyrė psichologinį smurtą. Ir staiga tu virsti nebe mama.

Iš tiesų, tai gera mama niekada nebūsi: jei viešai drausminsi - būsi ta, kuri nemoka šiuolaikiškai auklėti vaiko aiškindama, jei nedrausminsi - tai būsi ta, kuri nemoka susitvarkyti su vaiku. Treti išvedinės teoriją, kad mama nežindė vaiko, todėl jis griuvinėja rėkdamas ant parduotuvės grindų. Nuraminčiau davusi sulčių, bet tada pasipils diskusijos apie cukraus kiekį, pratinimą prie sulčių, vaiko sveikatos žalojimą... Pasaka be galo.

Vieni pirštais badys, kad dviejų, o dar su sauskelnėmis, kiti linkčiodami pritars: „per mažas". Kabinu medalį mamoms, kurios išmokė metinukus sėdėti ant puodo. Jos to medalio vertos. Man trūko žinių ir valios, o gal mano vaikas kitoks. Neturiu aš to medalio, bet visus metus gyvenau patogiai ir man dėl to visai neskauda. Ramiai laukiu tinkamos akimirkos, ir tai tikrai ne nuodėmė.

Kartą ėmiau ir nusprendžiau paeksperimentuoti. Su savo vaiku. Nepaklusti „sistemai" ir čiulptuko neatimti iki darželio. Kol kas vaiko žandikaulis vietoje, dantys sveiki, žodynas plečiasi, ligų skalė stabili. Mūsų naktys patogios ir ramios, o savo miegą aš tiesiog dievinu. Patogu ir darželio auklėtojoms. Visiems kitiems likusiems: „baisu", „per ilgai", „per didelis" ir t.t., ir pan. Ar čia tik todėl, kad norisi pasakyti savo nuomonę, ar pasigirti, kad „mano tai be čiulptuko užaugo"?

Vieniems tu būsi ta, kuri atiduoda vaiką čiulptukui, auklei, darželiui, kitiems, nemama, bet darbe atrasi bendraminčių mamų, su kuriomis kartu skaičiuosite minutes iki važiavimo į darželį. Vienoms mamoms patinka tiesiog auginti vaikus namuose, kitoms reikia veiklos: verslo, sporto, darbo, atostogų be vaikų. Ir nepykite, bet nei vienu atveju nematau aš čia jokio pasiaukojimo. Gyvename taip, kaip norime, arba dejuojame. O kad nedejuotume ir būtų lengviau, pagalvokite, gal atėjo laikas kažką keisti.

Aš visa tai vadinu mamizmu, kuris priverčia mane uždarant namų duris užsidėti storiausius šarvus, tamsiausius akinius ir geriausius ausų kaištukus. Bijau, kad vieną dieną imsiu ir patikėsiu, kokia esu savanaudė, bloga, nemama.

Visos šeimos skirtingos: vieni vegetarai, kiti religingi, treti abstinentai. Ir koks nuobodus pasaulis būtų, jei visi galvotų vienodai. Dažniausiai niekam nerūpi, pagal kokią ideologiją mes gyvenam, kol kalba nepasisuka apie vaiko auginimą. O tada tai visi žino, kad vaikui sveikiausia ekologiška košė, be glitimo, nuo braškių beria, kad vaikus reikia, tiesiog būtina grūdinti... Kas čia - visuotinė pareiga auginti svetimą vaiką?

Ne tik mūsų vaikai skirtingi, bet ir mes - mamos skirtingos, kiekviena su mažesniais ar didesniais poreikiais, savo pomėgiais, ydomis, įpročiais. Tik per mažai dėmesio skiriama mamai, kol ji pati jo nepaprašo. Šiais laikais jau visi žinom, kaip užauginti tobulą vaiką, kiek laiko jį žindyti, kada ant puodo sodinti, ką pusryčiams ruošti, kaip rengti ir net ko, neduokdie, nedaryti, o kaip mamai, iš kurios visi tikisi to tobulo vaiko, išlaikyti balansą tarp sąmoningos motinystės ir mamizmo?

Nebeieškokime tobulos motinystės receptų ir auginkime vaikus taip, kaip mums patogu.

Gyvenkime ne dėl vaikų, o KARTU su vaikais: mokykimės, ieškokime, klyskime, atraskime SAVO viduriuką, kad būtų mums gera. Tada ir motinystė teiks daugiau laimės ir gyvenimas bus šviesesnis.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis