Pasak klinikinės psichologės psichoterapeutės Marijos Vaštakės, sąlyginai močiutės yra skirstomos į 3 skirtingus tipus.

1 tipas: AUTORITARINĖ močiutė

Tai energija trykštanti moteris. Ji nuoširdžiai nori padėti ir prisidėti, mielai išleidžia jaunąją mamą savo reikalais ir net neprašoma laiką leidžia su vaikaičiais. Tokio tipo močiutė neretai „geriau" žino už tėvus, ką ir kaip daryti bet kuriomis aplinkybėmis, tiesiogine to žodžio prasme save laiko „didžiąja mama" (beje, žodis močiutė, išvertus iš daugelio kalbų, reiškia kaip tik „didžioji mama", o senelis - „didysis tėtis").

Gimus vaikaičiui ji savo meilę, kuri iki tol buvo skirta vaikams, ima skirti vaikaičiui, šis tampa tarsi jos jauniausia atžala.

Dažniausiai tokia močiutė nesupranta savo, močiutės, vaidmens, ji neretai tampa vyraujanti, nepripažįsta, kad svarbiausius klausimus, susijusius su kūdikiu ar vaiku, vis dėlto turėtų spręsti mama ir tėtis. Toks jos elgesys tarsi paneigia tikrąją mamą, pradedama teisintis, kad mama „dar labai jauna", „ji vaiką prižiūrėti ir auginti dar tik mokosi", „yra per mažai patyrusi" ir t. t.

Tokia močiutė vaikaičius apdovanoja hipermeile. Santykiai su močiute, kuri save suvokia kaip mamą, o ne priešingai, paprastai neapsieina be sunkumų.

Kaip elgtis tėvams?

Reikia labai aiškiai nubrėžti ribas ir močiutei pasakyti, kas patinka, o kas ne, kiek ji gali dalyvauti vaiko gyvenime, už ką gali būti atsakinga, o už ką ne.

Prie ribų klausimo derėtų grįžti nuolat, mat tokio tipo močiutė (ne)sąmoningai linkusi jas neigti. Jei tokio tipo močiutė yra dirbanti, nerekomenduojama palaikyti jos sprendimo išeiti iš darbo tam, kad galėtų padėti prižiūrėti vaikaitį.

Pagirti močiutę už pagalbą, kurios iš tiesų reikėjo, būtina, bet nereikėtų jos skatinti pernelyg aktyviai dalyvauti savo šeimos gyvenime.

Močiutės vaidmuo labai svarbus - ji gali supažindinti vaikaičius su šeimos tradicijomis, turėdama daugiau laiko skirti jį kultūriniam švietimui: kartu eiti į teatrus, kinus, muziejus. Tačiau tokie sprendimai, kokią mokyklą ar gydymo įstaigą parinkti vaikui, kaip jį maitinti, yra tėvų atsakomybė.

ATSIRIBOJUSI močiutė

Ji vaikaičius myli „per atstumą". Ji ne itin reaguoja, kai vaikaičiui, tarkime, išdygo pirmas dantukas, jis pradėjo lankyti mokyklą ar, tapęs paaugliu, sutiko merginą. „Atsiribojusi" močiutė gyvena savo gyvenimą, turi savo pomėgių ir neketina užimti vyraujančio vaidmens auginant vaikaičius.

Ji ne ką mažiau brangina juos, jaudinasi dėl jų, trokšta tik paties geriausio, tačiau neretai tėvai tokį atsiribojimą interpretuoja ar gali suprasti kaip nemeilę mažiesiems.

Tokio tipo močiutė padeda tik paprašyta, bet gali ir atsisakyti padėti, jei mano, kad tuo metu turi svarbesnių reikalų.

Pasitaiko, kai tėvai tai supranta kaip atstūmimą ir jiems sunku toleruoti tokį elgesį. Todėl kalbant apie vaikaičių „skirstymą", nemeilę jiems neretai tai būna labiau tėvų fantazijos ar matymas „per savo prizmę" ir tuo pačiu metu netiesa.

„Atsiribojusi" močiutė turi savo minusą, šis labai banalus, bet tuo pat metu ir svarbus - ji netrukdo gyventi jaunai šeimai. Ji padeda, gerbia savo vaikų nuomonę auklėjant vaikaičius, tačiau neketina užimti mamos vaidmens. Ji niekada nekonkuruoja su dukterimi ar marčia dėl vaiko meilės.

Kaip elgtis tėvams?

Kai kyla pyktis ar nusivylimas, kiti neigiami jausmai, neva močiutė atstumia vaikaitį, būtina permąstyti, ar tikrai yra taip. Pabandyti pasikalbėti apie tai su močiute. Svarbu suprasti, kad ji turi savo gyvenimą, įvertinti tai kaip privalumą, kad neapsiriboja vaikaičiais, kad pomėgiai nesusiaurėja tik iki močiutės vaidmens. Svarbu atminti, kad tokio tipo močiutė dažnai labai įdomi vaikaičiams, ji gali daug ko išmokyti, daug ką duoti.

OPTIMALI močiutė

Ji pirmiausia yra labai tolerantiška. Jos tolerancija prasidėjo tada, kai sūnus ar duktė pasirinko santuokos partnerį ir ji nemėgino ką nors keisti, daryti įtaką. „Optimali" močiutė tolerantiška tam, kaip tėvai auklėja savo vaiką, nuomonę išsako tik jei aiškiai jaučia, kad šios reikia, ir susilaiko, kai ji nepageidautina.

Ji dalyvauja vaikaičio gyvenime tiek, kiek yra reikalinga ir naudinga, globoja, bet ne per daug, skuba padėti tik tada, kai to reikia. Tokio tipo močiutė žino, kada jai reikia ateiti ir išeiti. Ir išeina neprašoma. „Optimali" močiutė yra retenybė, nes ji myli besąlygiška meile, nieko nereikalaudama mainais.

Šie tipai galioja ir seneliams, tačiau jie, kaip gyvenimas rodo, apskritai mažiau ir rečiau prisideda auginant bei auklėjant vaikaičius. Dėl to jie paprastai mažiau ir rečiau sulaukia priekaištų, kad kažką myli ne taip, kaip derėtų.