Vilniaus nevalstybinio SOS darželio auklėtoja-ekspertė Lina Lenartavičienė.
Bėda ta, kad ne visi suklydę sugebame tai pripažinti patys sau, ką jau kalbėti apie aplinkinius. Vis dėlto, sąmoninga klaidos refleksija reikalinga, kad būtų galima sau atleisti ir iš kiekvienos situacijos pasimokyti. Juk patirtis - pati geriausia mokytoja!
Bene viena dažniausių tėvų daromų klaidų yra neobjektyvus savo vaiko matymas. Kaip jis pasireiškia? Ogi labai skirtingai: vieni pervertina savo vaiką ir jo gabumus, kiti, priešingai, nuvertina. Tiek vieno, tiek kito suaugusiųjų elgesio pasekmė - vaikas, kuris užauga nuolat ieškančiu kaltų, pesimistišku, vengiančiu iniciatyvos ir atsakomybės, stokojančiu kūrybiškumo, pasitikėjimo savimi ir pasauliu žmogumi.
Tad ką daryti, kad sulauktume norimo rezultato ir vaikas užaugtų asmenybe iš didžiosios „a"?
Ugdykime vaiko savivertę
Vaiko savęs supratimas kaip vertingo ar beverčio pradeda vystytis dar kūdikystėje. Pirmiausia, žinoma, per tėvus. Būtent tėvų veiksmai ir žodžiai veikia vaiko savivertės raidą labiau nei bet kas kitas. Net mažų, bet realių (!) dalykų pastebėjimas, pasidžiaugimas jais leidžia vaikui didžiuotis savimi. Svarbu suteikti vaikui galimybę įveikti vieną ar kitą kliūtį pačiam, praplėsti galimybių ribas (dvimetukas jau gali pats atsigerti, padėti palieti gėles ir pan.).
Vaiko savivertę mažina ir gana dažnai vartojamos frazės: „Nelipk, neimk, nebėk...", „Išmesi, nugriūsi, užsigausi...", „Mažuti, kūdikėli, gi jis dar mažas...". Tai tik maža dalis frazių, kurios siunčia vaikui signalą „Stop, šito padaryti tu negali, tau nepavyks!". Gerai, kad visada galime keisti savo elgesį ir tokias frazes, pavyzdžiui, „Tu gali...", „Net neabejoju, kad tau pavyks...", „Pabandykime drauge..." ir pan.
Svarbu, kad žodžiai ir elgesys taip pat sutaptų. Jeigu motyvuosime vaiką žodžiais, bet už jį darysime veiksmą, rizikuojame apskritai prarasti jo pasitikėjimą mumis. Vaikai jaučiasi reikšmingi, kada paklausiame jų patarimo, suteikiame jiems teisę pasirinkti, leidžiame padėti atlikti kasdienius darbus.
Kalbėkimės
Vaikams svarbu paaiškinti, kodėl reikia elgti vienaip ar kitaip. Aiškiai nustatykime ir paaiškinkime, ko tikimės. Jei kyla problemų - įvardinkime jas, išreiškime savo jausmus, priimkime sprendimus. Visada verta leisti pačiam vaikui pasirinkti iš siūlomų variantų: trimečiui pakanka dviejų, o su keturmečiu galima ir drauge variantus sugalvoti. Pasirinkę patys, jie labiau linkę priimti pasekmes.
Jei vaikas pyktį išreiškia rėkdamas, mėtydamas daiktus, trypdamas, įvardinkime jo jausmus, padėkime jo būseną išreikšti žodžiu, patarkime, kaip elgtis, pasiūlykime savo pagalbą susitvarkyti. Jeigu vaikas, ištikus pykčio priepuoliui, pradeda muštis ar užgaulioti mus, leiskime pabūti vienam. Jeigu neliks žiūrovų, dažnam praeina ir noras „ožiuotis". Svarbu iškart perspėti, kad būname šalia ir laukiame, kada jis nurims. Parodykime vaikui, kad suprantame, kas vyksta, tačiau nenusileiskime: jeigu prašėme vaiko susitvarkyti, atsisakėme kažką pirkti ar neleidome kažko daryti, mūsų nuostata turi išlikti tokia pati. Būkime giežti, bet švelnūs.
Leiskime klysti
Taip, mūsų vaikas yra vienintelis, ypatingas, mylimas. Tačiau net ir būdamas pats mylimiausias, jis turi teisę klysti. Kaip ir mes visi! Klysdami, tiksliau - per patirtį, mes mokomės. Vaikai paprastai elgiasi netinkamai, kada nori išbandyti ribas, smalsauja arba reikalauja mūsų dėmesio. Būna, kad vaikas suklaidinamas pačių suaugusiųjų. Pavyzdžiui, vaiko patirtis rodo, kad artimieji šypsosi, kada jis pasako nesuprantamą (vaikui nesuprantamą, o mums negražų) žodį. Tai ženklas, kad toks elgesys - galimas. Juk šypsomės, kada džiaugiamės, o džiaugiamės - tik gerais dalykais! Padėsime vaikui susiprasti aplinkoje, jeigu aiškiai įvardinsime, ar konkretus jo elgesys galimas, ką būtų galima daryti kitaip.
Vaikui elgiantis netinkamai, verta naudoti logines pasekmes, pavyzdžiui, laužai žaislą, prarandi teisę su juo žaisti. Svarbu, prieš taikant pasekmę, vaikui pasiūlyti, kaip jis galėtų elgesį pakeisti, toliau elgiantis netinkamai, perspėti, kad ketinate iš jo paimti žaislą, pasodinti ant kėdutės, nuvesti į savo kambarį. Pasekmė turi atitikti prasižengimą ir trukti tiek minučių, kiek vaikui metų. Būtina sąlyga suaugusiajam - išlikti ramiam ir daryti būtent taip, kaip sakėme.
Prasižengusiam mažyliui verta priminti, kad pykstame dėl netinkamo elgesio, bet vis tiek mylime vaiką. Tokiu būdu padėsime jam atskirti, kad ne jis pats mums nepatinka, bet jo elgesys. Vaikui labai svarbu žinoti, kad yra mylimas besąlygiškai. Netinkamai elgiantis, pavyzdžiui, metukų amžiaus vaikui, galime jį tiesiog nuvesti, patraukti, sustabdyti gestu ar veiksmu. Jeigu nepageidautinas elgesys nuolat kartojasi, pagalvokime, kaip galime pakeisti aplinką. Vis dėlto, svarbiausia kuo dažniau atkreipkime dėmesį į tinkamą vaiko elgesį. Gražaus elgesio pastebėjimas vaikus motyvuoja.
Rodykime tinkamą pavyzdį, Pastebėkime savo poreikius
Prisiminkime - vaikai pirmiausia mokosi iš tėvų. Kuo vaikai mažesni, tuo daugiau dalykų perima iš tėvų. Tyrimais pagrįsta, kad vaikai, kurie muša kitus mažuosius, dažnai būna matę tokio elgesio pavyzdžius. Ir priešingai - jeigu norime išmokyti savo vaiką tam tikrų įgūdžių, turime juos naudoti patys.
Be to, mažylį su mama sieja ypač stiprus emocinis ryšys. Vaikas reaguoja taip, kaip reaguojame mes. Jeigu vaikas neramus, bailus, piktas, verta atkreipti dėmesį į savo vidinę savijautą. Pripažinkime sau: jei esame pavargę, tuomet stenkimės bent trumpam atsitraukti. Jei atkreipiame dėmesį į savo poreikius, tai nereiškia, kad esame blogi tėvai. Priešingai, rūpinamės savo gerove, kad galėtume ramiai reaguoti į bet kokią situaciją, suteikti tai, kas geriausia. Elkimės taip, kaip norime, kad elgtųsi su mumis.
Kalbama ne apie automobilio vairavimą, pirkinius savaitgalio pietums ar darželio-darbo vietų apsikeitimą. Drastiškų metodų nė nereikia galvoti, nes dažnai nutinka taip, kad vaikai ir taip ima mums diktuoti sąlygas. Ką daryti, su kuo, kada, kaip, kodėl... Bet ar tikrai ši vaikų „diktatūra" (nepabijokime to žodžio) tinkama jų auklėjimui? Kokį elgesio modelį galėtume perimti kaip tinkamesnį?
Nustatykime aiškias ribas
Dar vienas metodas, kurį turėtume naudoti auklėdami, - žodelis „Ne": retas, bet tvirtas. Neturime jaustis blogais tėvais, sakydami jį tuomet, kai reikia. Juk ne visada gali būti taip ir tik taip, kaip nori mūsų vaikas. Ne vienos šeimos patirtis tokia: tėvai visada nusileidžia vaikams, vos tik jiems pradėjus maištauti sprendimui klyksmais. Dėl šventos ramybės... Klausimas kiekvienam suaugusiajam - o mums ar sunku būtų kristi ant žemės, jeigu žinotumėte, kad už tai galop gausime tai, ko norime? Kad ir kas tai būtų - namas, automobilis ar dar vienas be galo laukiamas vaikelis. Nuoširdžiai atsakydami, ne vienas patvirtintume, kad surengti tokį „cirką" - vieni juokai! Tačiau oriai priimti tai, kad „gaila, bet šiuo metu nepirksime nė vieno iš šių žaisliukų" - kryptingo ugdymo pasekmė.
Tiesiog negalime to „Ne" „švaistyti į kairę ir į dešinę" ar jaustis kalti, sakydami jį savo mylimai atžalai. Palikime jį savo žodyne - pagrįstą, tvirtą (neapsirikime - jokiu būdu ne kuo garsiau ištartą), nuoširdų. Juk jeigu mes netikėsime, kad tikrai kažko negalima daryti, kodėl mūsų žodžiais turėtų patikėti vaikas? Balso tonas, manieros, kūno kalba išduoda mūsų pozicijas. Priešingai, tinkamai vartojamas „Ne" arba aiškus ribų nustatymas vaikui suteikia saugumą.
Būtų idealu, jeigu ribas brėžtume per galimybes, pavyzdžiui: „Negali žaisti gatvėje, tai pavojinga. Mūsų kieme yra pakankamai vietos žaisti kamuoliu..." arba „Matau, šiuo metu nori ką nors plėšyti. Paieškokime nereikalingų laikraščių, galėsi juos plėšyti į valias. Knygą palikime tam kartui, kai norėsi skaityti...". Taigi, tam tikrus sprendimus priimame mes, suaugusieji, - tai mūsų pareiga.
Suderinkime požiūrį į vaikų auklėjimą
Vaiko elgesys tampa sunkiai kontroliuojamas, nuspėjamas ar itin nervingas? Verta pagalvoti, ar vienodai vertiname tam tikrus vaiko poelgius šeimoje. Pavyzdžiui, mūsų numylėtam mažyliui sudavus draugui, vienas iš vaikui svarbių suaugusiųjų šypsomės, kitas - grūmojame pirštu, o trečias - guodžiame. Tuomet vaiko viduje įsivyrauja chaosas.
Būtina auklėti nuosekliai, suderinant auklėjimo klausimus šeimoje. Priešingu atveju, vaikas pasimeta, nes suaugusieji, užuot nurodę tinkamą, galimą kryptį, patys blaškosi. Problemų ignoravimas, slėpimas taip pat ne išeitis - apgauname tik save, nes užblokuojame galimybę išspręsti problemą, rasti išeitį.
Rečiau, bet vis dar girdime tėvų pamokymus: „Berniukai (didelės mergaitės) neverkia". Kodėl? Negi jie neturi jausmų? Taip, girdėdami tokias frazes, užaugome ir mes. Užaugome, bet gėdijamės savo ašarų, negalime prisiversti kalbėti apie jausmus, juos rodyti net brangiausiems žmonėms, vengiame reikšti nuomonę ir panašiai. Tik drąsiausi dirbame su savimi, tobulinamės, vaduojamės iš šio vaikystės bloko ir bandome išvengti tų pačių klaidų. Mažiau dėmesingi ir atviri sau tenkinamės sunkumu „ant krūtinės", jį išliedami pykčiu, kaltinimais, pavydu ir, žinoma, kartojamomis klaidomis.
Laimei, bent dalis žmonių, ieškodami ramybės įvairiomis formomis - nuo tikėjimo iki seansų pas psichologus, keičiasi, bando atsižvelgti į jausmus. Savuosius! Vaikų jausmai dažnai vis dar lieka nuošalyje.
Beje, šiandien dažnai mūsų jausmus slopinusias frazes keičia naujas reiškinys - intelekto aukštinimas, pasiekimų, rezultatų, statusų, materialinių gėrybių vaikymasis. Vaikams keliami tikslai, atitinkantys šių dienų realijas, - puikiai mokytis, studijuoti prestižines specialybes, pasiekti karjeros aukštumų (nesvarbu, kokia kaina!), susikrauti turtus. Visa tai tik tam, kad taptum vertinamas. Dažnai nereikia net laukti, kol vaikai pradės lankyti mokyklą ar studijuoti, rezultatų siekimas „užkraunamas" jiems ypač anksti.
Prisiminkime kūdikių žaisliukus. Kūdikių, kuriems svarbiausia mūsų meilė, šiluma, globa (aišku, patenkinus fiziologinius poreikius). Ryškiausiomis spalvomis ant paprasčiausio barškučio pripiešta skaičių, raidelių. Dažnas penkiametis jau cituoja enciklopedijas, jo galvelėje - begalė faktų. O jeigu šešiametis dar neskaito, griebiamės už galvos ir piktinamės pedagogų nekompetencija.
Tačiau nepastebime, kad, mūsų akimis žiūrint, genialiausias vaikas galbūt žemina draugus, nesutarimus sprendžia vieninteliu būdu - kumščiais, o „mažiau išprusęs" mažylis - atleidžia, užjaučia, bando suprasti ir patarti, susikaupia darbui, geba dalintis. Jų abiejų intelektas yra ypač aukštas, tačiau pirmojo vaiko - proto, antrojo - emocijų. Kas svarbiau? Spręsti mums. Tik baisu, kad po kurio laiko netektų konstatuoti fakto, kad reikalavimai mokslui vaikystėje iš mūsų atėmė žmogiškumą!
Tad, ketinant į mūsų gyvenimus grąžinti jausmus, verta:
- kuo dažniau įvardinti savo ir savo vaiko jausmus;
- atsižvelgiant į vaiko amžių, padėti jam suprasti, kas vyksta tuo metu, kai jaučiamės prislėgti, pavargę, džiūgaujantys, ramūs ir pan.;
- patarti mažyliui, kaip galime sau padėti, kada sunkiai jaučiamės.
Mielieji, mėgaukimės tėvyste (mėgaujantis gal net klysime mažiau?). Tik iš meilės gimsta viskas, kas gražiausia: jausmai, vaikai, stebuklai, dainos, eilėraščiai. Su meile juos ir auginkime, su meile atleiskime savo ir kitų klaidas, su meile aukime patys!
Su meile vadovaukimės šiais dr. A. P. Witham eiliuotais patarimais:
Stabtelėk su savo vaiku, kai kiti aplink skuba.
Vaikščiok su savo vaiku, kai kiti vien tik bėga.
Kalbėk su savo vaiku, kai kiti šaukia.
Klausyk savo vaiko, kai kiti apsimeta užsiėmę.
Juokis su savo vaiku, kai kiti žiūri piktai.
Žaisk su savo vaiku, kai kiti nori būti linksminami patys.
Pagirk savo vaiką, kai kiti mato tik prasižengimus.
Svajok su savo vaiku, kai kiti tapo labai ciniški.
Skaityk su savo vaiku, kai kiti pirmenybę teikia televizoriui.
Atsiprašyk savo vaiko, kai kiti mano esą neklystantys.
Drausmink savo vaiką, kai kiti nesugeba nustatyti apribojimų.
Apkabink savo vaiką, kai kiti neįvertina prisilietimo jėgos.
Mokykis iš savo vaiko, kai kiti praradę žinių poreikį.
Melskis su savo vaiku, kai kiti praradę tikėjimą.
