Kaip vaikas mokosi agresyvaus elgesio?

Lietuvos Edukologijos Universiteto doc. dr Margarita Pileckaitė-Markovienė.

Tarptautinių žodžių žodyne nurodoma, kad žodis „agresija" reiškia „užpuolimas". Labai panašus žodžio apibrėžimas yra duotas Psichologijos žodyne, ten agresija yra įvardinama, kaip „priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių atžvilgiu". Enciklopediniame edukologijos žodyne dominuoja mintis, kad agresija - tai atsakomasis elgesys, susidūrus su kliūtimis, fiziniais ar žodiniais kitų žmonių veiksmais, jaučiant nepasitenkinimą savimi, ir pan.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Gimdymas prasidėjo 26 nėštumo savaitę: skaitytojos išpažintis.
Emigrantės dienoraštis: prieštaringos mintys po trumpų atostogų Lietuvoje

Yra išskiriama atsakomoji ir piktybiška agresija. Pirmoji pasireiškia kaip reakcija, iškilus pavojui. Piktybiškos agresijos požymiai - destrukcija, žiaurumas, grubumas, šiurkštumas, lydimas pasitenkinimo jausmo.

Atsižvelgiant į vaiko elgesį konfliktinėse situacijose, yra išskiriamos trys agresijos rūšys (pagal N. Bražienę):

Gynybinė, kurios pagrindinė funkcija - gintis nuo išorinio pasaulio, vaikui atrodančio labai pavojingu.

Griaunamoji arba destrukcinė - atsirandanti dėl savarankiškumo stokos vaikystėje, kai vaikas absoliučiai nieko pats negali spręsti, vertinti, rinktis ir pan.

Demonstracinė, kurios tikslas - vaiko noras atkreipti į save dėmesį, o ne gintis nuo išorinio pasaulio ar kam nors daryti žalą.

Lietuvių psichologas V. Černius savo knygoje „Mokytojo pagalbininkas" pabrėžia agresijos smurtinį, kerštingumo aspektą, atkreipia dėmesį į siekį valdyti pasaulį. Jis pateikia konkrečią agresyvaus vaiko charakteristiką:

- nesutinka su kitų patarimais;

- priekabus, peštukas, greitai supyksta;

- pagiežingas, nepaklusnus, paniuręs, erzina kitus;

- aplinkiniai jo vengia;

- dažnai meluoja, vagia;

- kartais naikina aplinkui esančius daiktus.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad paprastos vaikų agresijos formos, tai yra, įžeidimas arba pastūmimas, tarp vaikų nuo trejų iki vienuolikos metų amžiaus pasireiškia daugmaž po devynis kartus per valandą. Beveik trečdalis - 29 proc. - tokio elgesio atvejų yra atsakomoji gynybinė reakcija į puolimą.

Vaikui augant, kinta ir agresijos formos. Paprasto puolimo sumažėja, padidėja „socializuotos" agresijos formų dažnumas (pvz., įžeidimų arba konkurencijos). Taip pat buvo pastebėta, kad vyresnės nei 10 metų mergaitės dažniausiai naudoja netiesioginius agresijos būdus, skirtingai nuo berniukų, kurių agresija yra tiesioginė.

G. Butėnienė yra užrašiusi tokius vaikų agresyvaus elgesio pavyzdžius:

Įžūliai į žaidimą įsibrovęs Leonardas sėdasi ant lėlės, kuri tame žaidime yra vaikas, supykęs Aivaras už tai suduoda Leonardui. Šiuo atveju Aivaro agresija yra atsakomoji gynybinė bei tiesioginė. Leonardo agresija griaunamoji arba destrukcinė, tačiau netiesioginė - lyg ir netyčia atsisėda ant lėlės. Pedagogas arba tėvai tokioje situacijoje neretai agresyviu laiko tik besiginančio vaiko elgesį.

Kitas pavyzdys: Kai mergaitės nenori priimti Gretos į žaidimą, ši rodo joms liežuvį, visaip vaiposi ir vadina mergaites „durnelėmis". Tai akivaizdus netiesioginės agresijos, dažniau būdingos mergaitėms, pavyzdys.

Berniukų agresija labiau matoma

Buvo pastebėta, kad dvejų metų amžiaus berniukų ir mergaičių agresyvumas pasireiškia daugmaž vienodai, t.y., verksmu, klyksmu, plekštelėjimais. Ketverių metų amžiuje nesėkmės berniukams ir mergaitėms sukelia nevienodą reakciją - berniukai daugiau mušasi, o mergaitės klykia.

Dirbdama Vilniaus miesto Klinikinio psichoterapijos centro vaikų dienos stacionare, pastebėjau, kad psichoterapinėje grupėje visada daugiau berniukų nei mergaičių. Šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad, kaip jau buvo minėta, berniukų agresija yra labiau išreikšta ir matoma, jų elgesys dažniau užkliūna tėvams, todėl jie dažniau kreipiasi į psichologus.

Šeimos gyvenimą vaizduojančių žaidimų stebėjimas parodė, kad berniukų žaidimai pasižymi didesniu agresyvumu lėlių atžvilgiu negu mergaičių. Didžiausią agresiją berniukai rodo lėlei, kuri žaidime vaizduoja tėvą, mažiausią - kuri vaizduoja motiną. Mergaitėms būdingos atvirkštinės tendencijos. Taip pat buvo pastebėta, kad berniukai, kurie turi tėvą, rodo daugiau agresyvumo, nei berniukai, kurie auga be jo. Be tėvo augantys berniukai yra labiau priklausomi ir mažiau agresyvūs.

Edukologai ir psichologai, tyrinėdami vaikų agresijos reiškinius, dėmesį sutelkia į socialinės aplinkos poveikį. N. Bražienė su bendraautorėmis pabrėžia, kad ikimokyklinukams ypač aktualūs trys jos veiksniai: šeima, bendraamžiai, masinės informacijos priemonės.

Prisijunkite arba diskutuokite anonimiškai
Jūs esate prisijungęs. Diskutuoti anonimiškai.
Diskutuoti anonimiškai arba prisijungti
Skelbti
Diskutuokite