Pažintis su ypatingu 3 vaikų tėčiu: ne tik mamos turi intuiciją

Tėtis – ne mamos pavaduotojas – ir tikrai ne tas, kurio tikslas – tik uždirbti pinigų, o vaikų reikalus užkrauti žmonai ant pečių. Susipažinkite su šiuolaikiniu tėčiu, kuris turi vaikų auginimo viziją ir filosofiją. Ir, svarbiausia, nori daug vaikų!

Reklamos kūrėjas Simonas Urbonas su žmona politike Ieva Kačinskaite-Urboniene augina tris vaikus. Anabelę, Viesulą ir Džiugę Aurorą.


„Mudu su Ieva susitarėme, kad pirmieji mūsų vaikai bus su manimi. Aš buvau išėjęs tėvystės atostogų. Pats neturėjau šeimos modelio, mano tėvai išsiskyrė, kai buvau dar visai mažas. Net nežinojau, kaip turi atrodyti tikra šeima, bet sutikau Ievą, kurios šeima man ir tapo pavyzdžiu. Supratau, kad labai smagu, kai daug žmonių ir visi turi savo nuomonę, bet girdi vienas kitą. Kažkaip natūraliai susiklostė, kad aš likau namuose, Ieva buvo labai perspektyvi, nenorėjau, kad jai sutrukdytų vaikų priežiūros rutina, o aš jau turėjau įkūręs savo įmonę ir apsitvarkęs darbus, kad jie tarsi vyktų savaime. Išėjau auginti pirmagimės jau kažką nuveikęs. Ievutė su Anabele ir Viesulu pabuvo po du mėnesius ir grįžo į darbus."


12 750 sauskelnių...


„Kai gimė Anabelė, nieko nebuvau skaitęs apie vaiko auginimą, dariau viską intuityviai. Sako, kad mamos turi intuiciją, bet ją turi ir tėčiai! Manau, kad kai tampi tėčiu ar mama, tau kažkas iš dangaus prirašo informacijos, ką tu turi daryti ir kaip elgtis.


Labai norėjau sūnaus, koks aš buvau begėdis, pilnas stereotipų... Žmona sakė, kad man reikėjo pamatyti savo veidą, kai sužinojau, kad laukiame dukters. Kai gimė Anabelė, man užteko pirmo jos žvilgsnio, kad suprasčiau, jog mudu sielos draugai, mūsų ryšys labai stiprus. Pradėjau eiti į mokyklėles, kurios skirtos kūdikiams nuo kelių mėnesių, nors iš tiesų reikalingesnės tėvams. Mat tu pradedi suprasti, kaip ta maža būtybė gali mąstyti. O tada pradėjau skaityti begalę literatūros, nors ir dabar knygų išmintimi dalytis nemėgstu.


Žinot, kiek aš esu pakeitęs sauskelnių? Auginant du pirmagimius jų buvo – 12 750, paskui tiesiog nustojau skaičiuoti. Džiugei tenka mažiau mano dėmesio, nes su ja dabar visą laiką Ievutė."


Atrasti ryšį su sūnumi


„Pagyvenome su Anabele metus ir gimė Viesulas. Šį kartą norėjau mergaitės. Berniukai gimsta su tam tikru kodu – visada lygiuotis į tėtį, o kažkurią akimirką ir pralenkti. Visi berniukai nori būti geresni už tėčius, o mergaitė visada bus tavo mažoji princesė, o tu būsi jos karalius, jei to pats nesugadinsi. Man tas ryšys – tėčio ir dukters atrodo daug stipresnis. Man iš viso lengviau sekasi bendrauti su moterimis ir mergaitėmis, dėl to gimus Džiugei Aurorai labai džiaugiuosi. Sausio tryliktąją gimė Viesulas, mano gimtinėje tą dieną baisus vėjas išlaužė medžius, išrinkome tokį vardą, dabar taip nesielgčiau. Vardas tikrai veikia žmogų, jis – tikras viesulas, labai sunku su juo susitvarkyti. Su žmona juokaujame, kad gal reikėjo pavadinti Ramūnu...


Atsiradus sūnui, pirmagimė pusę dienos praleisdavo lopšelyje, o mudu su Viesulu mezgėme ryšį, pirmaisiais mėnesiais man labai sunkiai sekėsi, nesupratau, kaip padalyti meilę, man atrodė, kad gal aš Anabelę myliu labiau, gal dar kažkas negerai. Sūnus pyko ant manęs, mudu, galima sakyti, kokius metus pragyvenome lyg kovos lauke, nelabai draugavome, mus susiedavo tik Anabelė, kuri su broliu turi ypatingą ryšį. Su žmona supratome, kad mažas vaikų amžiaus skirtumas yra tobuliausias, vyresnysis nesuvokia pavydo jausmo. Galima sakyti, kad mane su Viesulu „sudraugino" Anabelė. Dabar atėjo toks metas, kai sūnus be manęs negali, aš turiu pasiimti iš darželio, net naktį turi ateiti pas mane, nes miega atskirai. Tiesiog Viesulas turi pajusti mano energiją, nes jei manęs dėl darbų nėra namuose, net neprabunda ir pas mamą neateina. Kartais tai net vargina, norėčiau, kad dar kas nors jam tiktų, ne tik aš ir Anabelė. Žiūriu į Viesulą ir suprantu, kad savo charakteriu, nevaldomomis emocijomis tai mažasis „aš"."


Skirtingi vyrų ir moterų pasauliai


„Anabelė ir Viesulas labai skirtingų charakterių, ji – labai gera, nuolat iš visų reikalaujanti šypsenų, o Viesulas tas, kuris namuose sukelia karus, bet jie tarpusavyje patys viską išsisprendžia, mes su Ieva net nesikišame. Dabar darau tokį eksperimentą: beveik kasdien su vyresniaisiais kažkur keliauju – tai į žygį, tai į filmą, tai dar kur nors, dėl to jiems atrodo, kad gimus Džiugei jų gyvenimas labai pagerėjo, jų pavydo mažajai iš kol kas nejaučiame, gal ir neatsiras visai.

Nesu labai pririštas prie savo darbų, tiesiog šiuo metu konsultuoju kelis žmones, tai neužima labai daug laiko, todėl galiu skirti daugiau dėmesio vaikams. Su Ievute nebeariame taip, kaip anksčiau, arba kaip iš tiesų galėtume, mes dabar gyvename tokį periodą, kai mums reikia minimalių išteklių, kad išgyventume, ir per daug negalvojame, kaip bus. Gyvename „čia" ir „dabar" ir mėgaujamės buvimu drauge."


Su žmona supratome, kad mažas vaikų amžiaus skirtumas yra tobuliausias, vyresnysis nesuvokia pavydo jausmo.
Su žmona supratome, kad mažas vaikų amžiaus skirtumas yra tobuliausias, vyresnysis nesuvokia pavydo jausmo.
DELFI / Šarūnas Mažeika


Sulėtėjęs tempas


„Manau, kad vyrai su vaikais pavargsta dar labiau nei moterys, nes pirmieji labai nekantrūs. Man reikėjo mokytis kantrybės, aš – visiškas „degtukas", net mano kūryba tokia – sproginėjanti. Auginant vaikus gyvenimas sulėtėja, jų nepagreitinsi, yra etapai, kuriuos turi ramiai ir kantriai įveikti. Privalai žiūrėti, kaip vaikas aunasi batą, nors pats galėtum per tą laiką apauti dešimt kartų, o turi būti toks kantrus kantrus. O dabar, kai atsisakiau mėsos, visai nebeturiu agresijos, kaip reikės sugrįžti į aktyvią reklamos rinką tokiam ramiam, net nežinau. (juokiasi) Savo vaikams mitybos įpročių tikrai neprimetu, jei jie nenorėtų mėsos, tai, manau, kad ir nevalgytų.


Aš labai daug visko darau, nuolat ką nors sugalvoju, tai „šimtas dienų be alkoholio", tai „šimtas dienų be cukraus, be pinigų, be mėsos" ir dar daugybę įvairiausių sumanymų turiu ir turėsiu. Gerai, kad Ievutė viską daro puikiai apgalvojusi, turi tikslų, planų, mes tokie: aš per gyvenimą zigzagais, o ji – tiesia linija ir puikiausiai sutariame. Aš paniręs mene, ji politikoje. Mes kartu dešimt metų, o vedę – penkerius."


Stebuklingas moterų pasaulis


„Tėtis mamos pakeisti negali, nebent susiklostytų tokia padėtis, kurios nepakeisi. Galų gale juk nepažindysi kūdikio. Auginant mažąją viskas visiškai kitaip, mums pasisekė susipažinti su akušere, kuri tikrai nuo dievulio, ji dar ir žindymo specialistė, Ievutė sužinojo tokių subtilybių, kurių nežinojo, kai auginome pirmus vaikus. Ir aš apie žindymą sužinojau tiek daug. Man tai nuoširdžiai įdomu. Stebuklinga, ką gali sukurti vyras ir moteris, bet ne mažiau stebuklinga, kas vyksta gimus vaikeliui. Juk taip pat vyko prieš šimtus metų ir taip vyks dar po šimtų. Kaip gali tuo nesidomėti! Moteris toks nepaprastas kūrinys ir jos viduje vyksta tokie stebuklų stebuklai, kad žodžiais net sunku ir apsakyti. Aš pats augau tik su moterimis – mama ir močiute. Mes visi trys gyvendami patyrėme daug įtampos – ir jos su manimi, ir aš su jomis. Tas moteriškas pasaulis, kuriame augau, manyje išugdė labai daug jautrumo, manau, gerokai per daug.

Daug dalykų darau ramindamas savo vidinį vaiką. Augindamas savo vaikus, stengiuosi to neparodyti. Net mano veikla feisbuke greičiausiai vaikystėje negauto dėmesio noras. Stengiuosi savo neišsipildžiusių norų neperkelti savo vaikams ant pečių, tarkime, „aš negrojau gitara, labai norėčiau, kad tai darytų mano dukra." Nors... kartais vis dėlto taip elgiuosi. Žaidžiau krepšinį, kol dėl sveikatos bėdų mečiau, dabar taip didžiuojuosi, kai Viesulas pataiko į krepšį, namuose jų daugybė, ir man atrodo, kad jis gali būti tobulas krepšininkas, bet leisiu jam bandyti visas sporto šakas ir atrasti savąją."


Nusileisti iki vaikų


„Mano tėtis buvo mano gyvenime iki šeštos klasės, paskui išvažiavo gyventi į užsienį ir mūsų ryšys nutrūko, nesileidžiant į smulkmenas, galiu pasakyti, kad dabar jis geriausias draugas. Dabar aš jį suprantu. O vaikystėje, kai man jo trūko, susikūriau pasaulį, prisigalvodavau, kiek daug man tėtis duodavo, nupirkdavo, nors taip ir nebuvo, bet aš visiems pasakodavau begalę išgalvotų dalykų. Dėl to labai stengiuosi augindamas savo vaikus, aš darau, o ne filosofuoju, kaip būčiau geru tėčiu tokiu, kokį įsivaizdavau pats turįs. Mano vaikystė buvo liūdna, aš buvau lepūnėlis, manau, kad toks buvo močiutės supratimas: kad nereikėtų su manimi užsiiminėti, apkraudavo gėrybėmis. Vaikystėje aš daug ko prašydavau ir negaudavau; tėvų – nesiskirti, senelių – su manimi pažvejoti, todėl dabar man prašyti labai sunku, to net nemoku. Man žmona sako, kad jau galėčiau išmokti pasakyti, ko noriu.


Manęs niekas nemokė ir neliepė dirbti vyriškų darbų ir dabar aš jų nemoku. Su vaikais reikia labai atsargiai elgtis, kad nesugadintum jų vidinio pasaulio, kad nepadarytum žalos ateinančioms kartų kartoms. Vien jau tie gąsdinimai – „Nedaryk to, nes ateis kažkoks dėdė ir išsives tave..." Koks siaubas, su manimi taip elgėsi ir nuosėdų dar ir dabar likę. Bendraudamas su vaikais, nusileidžiu iki jų, taip lengviau juos surasti, bet stengiuosi jiems nustatyti ribas. Vis dėlto dažniau tai daro žmona, kuri paaiškina man, kodėl reikia elgtis taip, o ne kitaip. Pats ribų nelabai turėjau, todėl ne itin ir moku jas brėžti. Man labai sunku jiems kažko neduoti ar neleisti. Nėra to, kas mūsų namuose būtų griežtai uždrausta, išskyrus... sūrelius. Dabar aš kaip tik gyvenu savo šimtą dienų be cukraus, pradėjau domėtis, kur to saldėsio yra, ir labai išsigandau. Tame mažame sūrelyje – 6 šaukštukai cukraus! Taigi, sūreliai mūsų namuose uždrausti. Viskas, ką jums kalbu, yra išbandyta per praktiką, per savo patirtį.


„Kai nusprendėme su Ieva būti kartu, mudu kalbėjome, kiek norėtume vaikų, maždaug prieš septynerius metus buvome nusprendę, kad turėsime keturis. Geras toks skaičius, tuomet ir antram vaikui būtų lengviau gyventi, galų gale gamtoje viskas po du, porom, ir dar yra toks posakis – trečias nereikalingas... Norėčiau ketvirto, bet negaliu spausti žmonos, juk ir taip tris pagimdė per labai trumpą laikotarpį, jai reikia atsigauti. Žmona sako, kad gal po kokių 13 metų ir „susikrapštysime" pagranduką. Manau, labai gerai atjaunėti, vaikai tikrai tai suteikia – dar vieną jaunystę. Man nepaprastai žavios brandžios moterys, kurios susilaukia vaikų."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis