Nevaisingumą įveikusios šeimos išpažintis: įvyko stebuklas specialistų komentarai

Publikuojame Vaidos (30 metų) ir Donato (31 metai), auginančių dvimetį sūnų, nevaisingumo istoriją. Po ketverių metų pastangų šeimos svajonė išsipildė.

ŠEIMA: Vaida (30 metų) ir Donatas (31 metai), 2 metų sūnus.

Nevaisingumo patirtis – 4 metai.


Tikrieji šios istorijos herojų vardai pakeisti.


Daugelis sunkiai gandrų sulaukiančių šeimų nedrįsta kalbėti apie tai net draugų rate, slepia ir nuo artimųjų. O kalbėti reikia! Todėl po ilgos nevaisingumo kelionės noriu pasidalyti savo šeimos sėkmės istorija ir įkvėpti kitas poras, kurių aplinkiniai įkyriai klausinėja: „Kodėl neturite vaikų?" Linkiu joms tvirtybės ir išminties.


Šiandien po ketverius metus trukusio laukimo su vyru sūpuojame sūnelį ir esame laimingi, įveikę nevaisingumą. Tačiau mūsų istorijos pradžia – itin skaudi ir dramatiška.


Likus vos keliems mėnesiams iki kruopščiai suplanuotų vestuvių, per profilaktinę patikrą ginekologas pasakė, kad man reikia kuo skubiau važiuoti į onkologinę ligoninę ir gali tekti šalinti gimdą. Echoskopas mano gimdoje rodė net 15 centimetrų auglį. Tai atitiko 12 savaičių vaisių...


Apėmė siaubas! Iki lemiamo vizito nejutau jokių klinikinių požymių. Tuo metu buvau vos 26-erių jauna moteris. Sunkiai suvokiau, kaip mano gimdoje galėjo užaugti tokio dydžio svetimkūnis. Ramybės nedavė mintis: „Ruošiuosi tekėti, bet vaikų neturėsiu."


Užvėrus poliklinikos duris, mano kūnas sustingo, sunkiai sulaikiau ašaras. Pasiekusi namus pratrūkau raudoti. Sužadėtiniui pareiškiau, kad nebėra prasmės tuoktis, nes negalėsiu turėti vaikų... Jaučiau gyvenimo beprasmybę ir tuštumą.


Kaip tik tuo laikotarpiu lankėme sužadėtinių kursus bažnyčioje. Man buvo svarbu palaiminimas, nes esu tikinti, nuo vaikystės lankausi mišiose. Vis guodžiau save, kad auglys – ne bausmė, o sunkus išbandymas.


***


Per operaciją gydytoja pašalino ne tik gigantišką darinį – gimdos miomą, bet ir per procedūrą rastą endometrioidinę cistą. Operacija buvo sunki, bet sklandi. Specialistei pavyko išsaugoti mano gimdą!


Tris dienas laukiau atsakymo, ar nesergu vėžiu, kaltinau save, kad dirbau kasdien po 12 valandų. Aiškiai supratau, kad šios sveikatos problemos – įtempto gyvenimo būdo pasekmė: ilgos ir sunkios medicinos studijos, stresas ir didžiulis darbo krūvis pradėjus dirbti gydytoja turėjo įtakos mano sveikatai, hormonų pusiausvyrai.


Po trijų dienų atėjo atsakymas – auglys gerybinis. Gyvensiu! Bet ar turėsiu vaikų?


Atšokę vestuves, su vyru vėl grįžome prie kalbų apie šeimos pagausėjimą. Kadangi operacija buvo sėkminga, labai tikėjomės geriausio scenarijaus. Tačiau laikas bėgo – pusmetis, metai, o mūsų bandymai susilaukti vaiko buvo nesėkmingi. Gydytojai rekomendavo pastoti kuo greičiau, nes mano gimdoje vėl pradėjo augti gerybiniai augliai – miomos. Tokios žinios nedžiugino. Bijojau netekti gimdos.


Vis labiau slėgė psichologinė įtampa darbe, šeimoje, draugų rate. Visi aplinkui dalijosi įspūdžiais apie augančius vaikus. Ėmiau tarsi nebepritapti. Gyventi ir dirbti reikėjo, nors viduje virė emocijos. Kasdien savo darbo kabinete išklausydavau daug skaudžių žmonių sveikatos istorijų, tad savąją turėdavau pamiršti.


Ir vieni, ir kiti draugai pradėjo planuoti po antrą vaikelį, o mes vis neturėjome kuo džiaugtis. Nors po operacijos nebuvau sustiprėjusi nei fiziškai, nei dvasiškai, jaučiau didelį visuomenės spaudimą. Kai kurie žmonės nuolat klausinėjo, kada gims vaikelis: „Juk esate susituokę..." Norėjosi jiems šaukti, kad ištekėjau iš meilės!


Aplinkinių dėmesys mane varė į kampą, kasdien jaučiausi vis prasčiau. Ypač vargindavo susitikimai su vaikų turinčiais draugais. Nesugebėdavau džiaugtis svetimais mažyliais. Žiūrint į juos akyse kaupdavosi ašaros, per prievartą bandydavau šypsotis, o viduje tramdydavau kartėlį.


Praėjus metams nuo operacijos, kreipėmės į vaisingumo specialistus. Daug brangių tyrimų, varginantis rezultatų laukimas. Atsakymai puikūs: abu mano kiaušintakiai pratakūs, gimdos sienelė – lygi. Bet kodėl nepavyksta pastoti?!

Nenorėdama apsunkinti situacijos, verkdavau pasislėpusi nuo vyro. Kai kalbantis apie sunkumus pratrūkdavau pykčiu, sutuoktinis gebėdavo išlikti ramus ir suvaldyti situaciją. Jis jausmus laikė užgniaužęs.


Nemačiau jo ašarų, nors labai išgyveno, nusivildavo, kai man vėl pasirodydavo mėnesinės.


Vyras geriausiai žinojo, kada yra vaisingos dienos ir laikas atlikti „namų darbus", nes ovuliacijos kalendorių stebėjo naudodamasis kompiuterio programėle. Šitaip jis mane saugojo nuo gyvenimo pagal grafiką, nes žinojo, kad matydama tikslias ovuliacijos dienas pulsiu į paniką.


Laikas bėgo, o pastoti nepavyko. Po pusantrų metų gydytojas man skyrė stiprius hormoninius vaistus ovuliacijai stimuliuoti. Jie – brangūs, nekompensuojami ir turi šalutinį poveikį. Medikamentai itin veikė psichiką: pasidariau pikta, verksminga, puldavau į neviltį, dažnai keitėsi emocijos. Du kartus bandėme vaistais stimuliuoti ovuliaciją, folikulai buvo puikūs, teoriškai turėjau pastoti, bet mums nepavyko. Išsiverkiau ir vėl atsitiesiau. Išvykome atostogų į šiltuosius kraštus, pailsėjome, nebeskaičiavome vaisingų dienų, šauniai atsipalaidavome, tačiau trokštamo rezultato vis tiek nebuvo.Kartais spaudžiama aplinkinių mintyse pasvarstydavau apie įvaikinimą, bet tuo pačiu pykau ant žmonių, kurie, turėdami atžalų, mums piršo tą mintį lyg paprastą alternatyvą. Žinojau, kad dar ne visos gydymo galimybės išnaudotos, ir buvau pasiruošusi viskam.


Stengdamiesi nuvyti liūdnas mintis ir įveikti stresą, keliavome, dažnai eidavome pasivaikščioti, susimažinau darbo krūvį. Pradėjau lankyti sporto klubą, išbandžiau kiaušidžių veiklą stimuliuojantį masažą, atliekamą pilvo ir juosmens srityje. Taip pat internete skaičiau kitų šeimų sėkmės istorijas, bendravau su panašaus likimo moterimis.

Vyro iniciatyva įsigijome katę (iš pradžių tam labai priešinausi). Ji tapo mūsų vaiku. Labai ja rūpinomės, veždavomės kartu į parką ar į pajūrį. Katė mėgdavo gulėti man ant pilvo, murkdavo arba minkydavo plaukus. Tai ramino. Juk ne veltui sakoma, kad katės jaučia, kai sergi. Gyvūnėlio švelnumas, ramybė puikiai pašalindavo įtampą po intensyvios darbo dienos.


Bėgo ketvirti nevaisingumo metai. Vėl grįžome pas gydytojus. Specialistė patarė vyrui pakartoti tyrimus. Nors pirmaisiais vaikelio planavimo metais jie buvo puikūs, šįkart atsakymai kėlė nerimą – kraujo tyrimai rodė padidėjusį hormono prolaktino kiekį (sakoma, kad jo padaugėja dėl streso), o spermos tyrimas – oligospermiją (mažą spermatozoidų skaičių). Stresas laikant egzaminus, planuojant kūdikį paveikė ir vyro sveikatą. Gydytoja jam skyrė dideles dozes papildų spermos kokybei gerinti.


Vaisingumo specialistė mūsų neskubino, ragino bandyti pastoti natūraliai, be gydymo, bet po paskutinio vizito pradėjome skaičiuoti pinigus ir morališkai ruoštis pagalbinio apvaisinimo procedūrai. Sutarėme, kad grįšime po mėnesio – sausį.


Sulaukėme Kalėdų, verkiau ir mintyse prašiau Dievo vienintelės dovanos – kūdikio. Antrą Kalėdų dieną namuose priėmėme mylimos katės gimdymą (atsivedė tris gražius kačiukus). Džiaugsmingai išgyvenome tarpušventį. Nė neįtariau, kad laukiuosi!


Dar po kelių savaičių, penkias dienas vėluojant mėnesinėms, vyro skatinama atlikau nėštumo testą. Buvo šešios valandos ryto, ruošiausi į darbą. Paprastai sutuoktinis tokiu laiku dar miegodavo, bet tą rytą itin nekantravo.

Teste buvo matyti du brūkšniukai! Rezultatą parodžiau vyrui, nudžiugome. Įsižiebė viltis, kad tikrai laukiuosi! Bet dar netikėjau, saugojau save nuo nusivylimo. Medicininės žinios pasėjo daugiau nerimo nei ramybės: „O jei nėštumas ne gimdoje?" Trys mano draugės patyrė persileidimus, jų patirtis mane gąsdino, baimė temdė teigiamus jausmus.

Nekantriai laukiau vizito pas ginekologę. Pirmosios nėštumo dienos slinko tarsi amžinybė, norėjosi kuo greičiau išgirsti, kad viskas gerai. Pagaliau 10 nėštumo savaitę buvo atliktas pirmasis tyrimas echoskopu ir aš išvydau savo mažylį!


Visus nėštumo mėnesius skraidžiau kaip ant sparnų! Nėštumas vystėsi tvarkingai, gimdoje. Pagaliau aš būsiu mama, mane vadins MAMA! Nuo užplūdusios laimės darbe buvo sunku susikoncentruoti.


Net 4 metus laukėme, kol galėsime tapti tėvais. Gimus sveikam berniukui, liejosi begalinės džiaugsmo ašaros. Anot medikų, pastojau gruodžio 25 dieną! Aš tikiu, kad įvyko stebuklas. Tikėjimo galia suveikė! Mes su vyru įveikėme nevaisingumą!


Glaudžiu savo kūdikį prie širdies, myluoju ir vis dėkoju gydytojoms, tradicinei medicinai ir Dievui. O labiausiai esu dėkinga savo vyrui, kad ištvėrė visas emocines mano audras, ypač gydantis stipriais hormoniniais vaistais. Buvo momentų, kai atrodė, kad išprotėsiu ar pakelsiu ranką prieš save, sunkiai tvardžiausi.


Ir jūs tikėkite, kad viskas bus gerai, ieškokite pagalbos, stenkitės išsaugoti vidinę ramybę. Svarbiausia, nepalūžkite, atsiverkite artimai draugei, mamai, nes tai padeda. Nekreipkite dėmesio į kandžias replikas ir aplinkinių spaudimą. Visada šalia yra panašiai besijaučiančių žmonių, kurie jus labai gerai supranta ir palaiko! Sėkmės!


SPECIALISTŲ KOMENTARAI


Rolandas ŽIOBAKAS, akušeris-ginekologas, vaisingumo specialistas.


Istorijos herojei Vaidai diagnozuota mioma yra gerybinis gimdos auglys. Nevaisingoms moterims jis nustatomas retai (5–10 proc.). Tik labai nedidelę dalį (1–2,5 proc.) galima laikyti tiesiogine nevaisingumo priežastimi (ir tik tada, kai nenustatoma jokia kita nevaisingumo priežastis).


Gimdos miomų turi kas trečia vyresnė nei 35 metų moteris. Šių darinių susiformavimo priežastis neaiški. Teoriškai miomų atsiradimą gali lemti genetinės priežastys, kai kurie hormonai, tam tikros biologiškai aktyvios medžiagos. Kadangi tai yra gerybiniai augliai, nereikia daryti tragedijos.


Gydymas priklauso nuo miomos dydžio ir vietos, kurioje ji susiformavusi. Kai navikai auga gimdos ertmėje arba ją deformuoja, pasunkėja galimybė pastoti. Tokiais atvejais rekomenduojama juos šalinti chirurginiu būdu – atliekant histeroskopiją ar laparoskopiją. Jei mioma didesnė arba navikų yra daugiau, operuojama darant priekinės pilvo sienos pjūvį.


Miomos, deformuojančios gimdos ertmę, sukelia gausų kraujavimą per menstruacijas. Dėl to ilgainiui gali išsivystyti mažakraujystė. Be to, gimdos ertmę deformuojantys navikai trukdo implantuotis embrionui, sutrikdo gimdos gleivinės kraujotaką.


Kai kurios miomos auga į išorę ir netrukdo pastoti. Tačiau 15 centimetrų pasiekęs darinys (kaip šios istorijos herojės Vaidos) gali apsisukti apie savo kojytę ir sukelti ūmius skausmus, užspausti kitus organus.


Su mioma Vaidai buvo rasta ir išoperuota endometrioidinė cista. Dėl endometriozės išsiskiria labai daug biologiškai aktyvių medžiagų, kurios daro neigiamą įtaką visoms apvaisinimo proceso grandims. Mano manymu, tai ir buvo tikėtina Vaidos nevaisingumo priežastis. Miomos labai retai tampa kliūtimi susilaukti vaikų.


Viena mano gydyta 36 metų pacientė pastojo natūraliai turėdama daug miomų. Dėl jų teko daryti cezario pjūvį. Išėmiau 3 kilogramus sveriantį vaikutį ir pašalinau tokio paties svorio miomą...


Romena KAČINIENĖ, psichologė.


Dažniausios priežastys, kodėl poros slepia negalinčios susilaukti atžalų.


  • Drovisi savo ligos, jaučiasi esantys kitokie, brokuoti, nepilnaverčiai.
  • Pastojimas yra lytinio gyvenimo dalis. Visuomenėje nepriimtina garsiai dalytis seksualinio gyvenimo detalėmis.
  • Nesakydami nori apsaugoti artimuosius nuo bereikalingų rūpesčių.
  • Nerimauja, kad papasakoję sulauks papildomų klausimų, užuojautos, gailesčio, bus priversti teisintis, aiškintis.


Paradoksalu, bet, pasikalbėję su artimaisiais, daugelis pajunta didžiulį palengvėjimą. Rūpestingiems, atidiems jus supantiems žmonėms ir taip aišku, kad turite sunkumų, net jei nieko nesakote. Atsivėrę išsilaisvinate nuo būtinybės nuolat teisintis, kurti nebūtus pasiaiškinimus. Prisipažinus sumažėja įkyrių klausimų, artimi žmonės tampa rūpestingesni, jautresni.


Nuolat sakoma, kad nevaisingumas yra poros krizė, bet retai kas pripažįsta, kad liga turi įtakos visai šeimai, paliečia kelias kartas – kažkas negali tapti seneliais, dėdėmis ar tetomis. Tėvai gali jausti kaltę, kad pagimdė vaikus su nevaisingumo liga. Jie mato, kaip atžalos kenčia, bet jaučiasi beviltiškai, nes negali ir nemoka padėti. Labai dažnai tėvai vaikų nelaiko suaugusiais tol, kol jie neturi savo atžalų, todėl vis dar rūpinasi, nurodinėja, kaip ir ką daryti, priima sprendimus už juos. Nevaisingos poros jaučiasi lyg užstrigusios ankstyvos jaunystės etape.


Šeimos nariai, artimi draugai gali norėti padėti. Deja, dažnai nežino, kaip tai padaryti. Kai kurie mano, kad laukiate patarimų, todėl drąsiai jais dalijasi. Kiti galvoja, kad norite pasikalbėti apie savo jausmus, todėl apipila galybe klausimų ir neriasi iš kailio siekdami prakalbinti. Treti nusprendžia, kad jus reikia pralinksminti, išblaškyti, todėl tėškia dozę ne itin taktiško humoro. Iš anksto pasverkite savo lūkesčius ir būkite pasiruošę nevykusiai pagalbai. Pasistenkite suprasti, kad po netaktu gali slėptis patys geriausi ketinimai.Ir jūs, ir jūsų artimieji išvengsite daug keblių situacijų, jeigu aiškiai pasakysite, ko iš jų tikitės. Patys pagalvokite, kokios pagalbos iš jų norėtumėte. Galbūt kuris nors yra geras klausytojas, su kitu labai gera leisti laiką, atsipalaiduoti, trečias gal galėtų padėti rasti patikimą gydytoją ar palydėti, nuvežti į procedūrą.


Jei nenorite kalbėti apie vaikus, nesidrovėkite to pasakyti tiesiai.


Beje, vyrai ir moterys atvirauja skirtingai. Vyrai labiau linkę savo problemas spręsti savarankiškai. Moterys kalba drąsiau, prašo patarimų, ieško pagalbos. Prieš dalydamiesi bendra informacija, būtinai kartu nuspręskite, kiek pasakosite kitiems, kam atsiversite, o su kuo apie tai nekalbėsite. Nesakykite to, kas galėtų sumenkinti jūsų partnerio vyriškumą ar moteriškumą. Visada stebėkite, kokios emocijos užplūsta – kalbėdami turite jaustis patogiai. Net jei aplinkiniai klausinėja, neprivalote jiems aiškintis ar teisintis.


„Vis labiau slėgė psichologinė įtampa darbe, šeimoje, draugų rate. Visi aplinkui dalijosi įspūdžiais apie augančius vaikus. Ėmiau tarsi nebepritapti.“


Kone visos poros, negalinčios susilaukti vaikų, jaučiasi taip, lyg būtų už borto. Visi kiti juda pirmyn, o jie tūpčioja vietoje. Tarsi egzistuotų uždaras tėvų klubas, į kurį niekaip negali patekti.


Nevaisingų porų gyvenimas tikrai pasikeičia. Daugumos draugų veikla ir pokalbiai sukasi apie vaikus. Jie vis mažiau laiko gali skirti bevaikiams draugams, nes privalo rūpintis savo šeima. Palikuonių susilaukti negalintys žmonės pasijunta vieniši, izoliuoti, juos apima nerimas, kad tai niekada nepasikeis. Jei ir pasikeis, amžiaus skirtumas tarp jų vaikų ir draugų atžalų bus per didelis, kad šie galėtų draugauti, kartu augti, kaip kažkada buvo svajota.


Jaunesni poros broliai ar seserys, auginantys vaikus, paprastai gali sulaukti išskirtinio šviežiai iškeptų senelių dėmesio. Apskritai seneliams (ir visiems kitiems) lengviau rūpintis maloniais dalykais, tokiais kaip nėštumas, gimdymas, anūkų žaidinimas. Tėvai gali nemokėti paguosti kenčiančių vaikų, todėl nesąmoningai vengti su jais bendrauti.


Taigi stebėjimas, kaip draugai, šeimos nariai vienas po kito pastoja, gali būti skausmingas. Dauguma tikrai bara save už tai, kad nesugeba džiaugtis kitų vaikais, kad vos tramdo pavydą, pyktį ir kitus panašius jausmus. Kad ir kaip tai būtų nemalonu, tokie jausmai šioje situacijoje yra adekvatūs, retas jaučiasi kitaip. Po tam tikro laiko, kai išmoksite ne taip skausmingai reaguoti į nevaisingumą, kitų vaikus priimsite lengviau.


Aplinkinių dėmesys mane varė į kampą, kasdien jaučiausi vis prasčiau."


Reakcija į kitų komentarus iš dalies priklauso nuo žmogaus savivertės – labiau pasitikintys savimi, kaip ir visose kitose situacijose, paprasčiau priims aplinkinių komentarus. Ne tokie tvirti jautriau reaguos į klausimus ir spaudimą.

Reakcija į aplinkinių komentarus labai priklauso ir nuo to, ar pacientas pripažįsta ligą. Jei ją neigia, tikėtina, kad draugų ar giminaičių spaudžiamas ims išsisukinėti, ginsis, trauksis, po tokių pokalbių blogai jausis. Ligą kaip savo gyvenimo dalį priėmęs žmogus būna atsparesnis spaudimui, aplinkinių komentarai mažiau žeidžia, jis gali drąsiau atsikirsti.


Būkite iš anksto sugalvoję kelias raktines frazes. Su partneriu galite parungtyniauti, kuris sugalvos šmaikštesnę ar taiklesnę. Klausinėtojui užklupus netikėtai, gali būti sunku sugalvoti, ką pasakyti. Tokiais momentais iš anksto sugalvotos frazės labai praverčia.


Jis geriausiai žinojo, kada yra vaisingos dienos ir laikas atlikti namų darbus, nes ovuliacijos kalendorių stebėjo naudodamasis kompiuterio programėle."


Puiku, kad vaisingas gyvenimo partnerės dienas skaičiuoja vyras. Moteris jaučia mažiau įtampos, jai nebereikia stebėti ovuliacijos ir kviestis vyro atlikti „darbo". Viskas vyksta spontaniškiau, daug natūraliau, laisviau.


Vaisingumo specialistė mūsų neskubino, ragino pastoti natūraliai, be gydymo, bet po paskutinio vizito pradėjome skaičiuoti pinigus ir morališkai ruoštis pagalbinio apvaisinimo procedūrai."


Kai kurioms šeimoms sunku ryžtis pagalbiniam apvaisinimui dėl moralinių, etinių, religinių, finansinių priežasčių. Tačiau yra ir dar vienas labai svarbus dalykas. Iki procedūros žmonės žino, kad dar turi vieną žingsnį, atsarginį planą. Atlikus pagalbinį apvaisinimą nieko nebeliks, „viskas" bus išbandyta. O kas, jeigu nepavyks? Kas toliau?

Taigi kai kurios poros nesąmoningai ar tikslingai linkusios šį „paskutinį" žingsnį atidėlioti.


Kita svarbi atidėliojimo priežastis yra nenoras susitaikyti su liga. Apsisprendusi daryti pagalbinį apvaisinimą pora tarsi pripažįsta turinti rimtų sveikatos sutrikimų. Tai ne šiaip negalėjimas susilaukti vaikų, tai liga, kurią būtina gydyti. Kiekvienam žmogui reikia daugiau ar mažiau laiko apsiprasti su šia mintimi.


Priėmus sprendimą atlikti pagalbinį apvaisinimą, dažniausiai labai palengvėja. Žmonės lyg išsilaisvina, atslūgsta įtampa, sumažėja diskusijų, nesutarimų. Turiu pacienčių, kurios pastojo nesulaukusios minėtos procedūros. Kaip ir šio pasakojimo herojė.


Vaidos istorija iš G.Jankauskienės knygos „Kai atgimsta viltis", kurią rasite knygynuose arba internetu www.perkuknyga.lt



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis