Kas yra vėlyvas nėštumas?

Gimdymo specialistai neslepia – per paskutiniuosius dešimtmečius pasikeitė pirmą kartą gimdančiųjų amžius. Šiandien labiau stebina gimdanti 20 –metė, o ne 35 –erių moteris, nors dar mūsų mamų laikais tai buvo sunkiai įsivaizduojama. Apklausos rodo, kad šiandien daugumai dailiosios lyties atstovių geriausias laikas motinystei yra apie trisdešimt metų. Paklausite, kodėl taip? Priežasčių yra daug.

Pirma, šiais laikais santuokos sudaromos gerokai vėliau, negu anksčiau. Be to, daugumai moterų svarbu baigus mokslus įgauti profesinės patirties, įsitvirtinti darbo rinkoje. Vis didėjantis skyrybų skaičius taip pat skatina vėliau gimdyti. Daug vyrų ir moterų, kurie po pirmos santuokos užmezga naujus santykius, nori susilaukti atžalos ir su naujuoju partneriu ar partnere. Dar viena vėlyvų nėštumų priežastis – nauji gydymo metodai leidžia vaikų trokštančioms poroms jų susilaukti po ilgų nevaisingumo metų.


Vaisingiausi moters metai

Tikimybė pastoti sulig kiekvienais metais mažėja. Kiaušidės bėgant metams sensta, o ovuliacija po 35 metų nebėra tokia sklandi, kaip būnant 25 metų. Vyresnėms moterims vis dažniau pasitaiko ciklų be ovuliacijos, be to, lieka vis mažiau kiaušialąsčių. Palyginkite: moteriškos lyties embrionas turi du milijonus kiaušialąsčių; pirmųjų mėnesinių metų jų yra apie 400 tūkstančių, o sulaukus 35 metų - tik apie 35 tūkstančiai. Be to, apvaisintos kiaušialąstės rečiau įsitvirtina į gimdos gleivinę arba tiesiog nebesivysto.

Manoma, kad greičiausiai moteris pastoja būdama 24 metų. Įpusėjus ketvirtą dešimtį tikimybė pastoti per ciklą siekia maždaug dešimt procentų. Suprantama, šie apibendrinimai visoms moterims netinka, yra labai individualių skirtumų - moters vaisingumas labai priklauso nuo jos sveikatos būklės, nemenkas vaidmuo tenka ir psichologiniams faktoriams.

Kas yra „rizikingas nėštumas“?

Jei moteris vaikučio laukiasi 35 –erių metų ir vėliau, jos nėštumas apibūdinamas kaip „rizikos nėštumas“, nors tiesą sakant, šią sąvoką kai kurie medikai laiko pasenusia. Ne vienu tyrimu įrodyta, kad esant gerai nėščiųjų priežiūrai nėra reikalo kalbėti apie didesnį pavojų motinai ar kūdikiui. Štai keletas įrodymų:

Pykinimas, nugaros skausmai ir kiti nėštumo keliami sunkumai moterims po 35 metų nėra dažnesni;

Nėščiųjų toksikozės
rizika nuo 35 metų didėja, kas septinta tokio amžiaus būsima mama dėl to gydoma, o amžiaus grupėje nuo 20 iki 30 metų dėl to gydymas taikomas kas dešimtai.

Nėščiosioms virš 35 metų
šiek tiek dažniau nei jaunesnėms būsimoms mamoms nustatomas gestacinis diabetas;

Brandaus amžiaus būsimos mamos
labai atsakingai žiūri į tyrimus, todėl padidėjusios rizikos faktoriai joms labai greitai nustatomi.

Atsargumo priemonės vėlyvoms nėštukėms

Šiuolaikinė ultragarso diagnostika leidžia brandžiame amžiuje lauktis kūdikio daug ramiau. Nors vėlyvasis nėštumas labiau apkrauna moterų širdies ir kraujagyslių veiklą, kaulų ir raumenų sistemą bei medžiagų apykaitą, tačiau pačiai nėštumo eigai tai neigiamos įtakos neturi. Reguliariai lankantis pas ginekologą, o tai vėlyvosios mamytės paprastai daro itin rūpestingai, galima laiku pastebėti gresiančias komplikacijas.

Vyresnio amžiaus nėščiosios dažniau serga nėščiųjų diabetu ir turi miomų (20 procentų moterų virš 35 metų). Miomos – tai nepiktybiniai navikai gimdoje, kurie nėštumo metu ima greitai augti.

Genetiniai tyrimai

Vyresnio amžiaus nėščiosios siunčiamos pas genetiką konsultacijai dėl genetinių ligų, iš kurių žinomiausia yra Dauno sindromas (arba trisomija 21), kai vaikas vietoj dviejų turi tris 21 chromosomas. Su amžiumi tikimybė susilaukti kūdikio su Dauno sindromu didėja. Prenatalinė diagnostika siūlo galimybę nustatyti tam tikras vaisiaus ligas, tarp jų ir Dauno sindromą, dar ankstyvoje nėštumo stadijoje. Prenataliniai genetiniai tyrimai nėra privalomi, bet medikų pareiga informuoti nėščiąsias dėl jų galimybės. 

Daugumai moterų sunku apsispręsti, ar ryžtis tokiems tyrimams, kaip amniocentezė ir choriono gaurelių biopsija. Todėl kaskart moteris turėtų gauti pakankamai informacijos apie tyrimo pliusus bei minusus ir laiko dėl to apsispręsti.

Cezario pjūvis ar natūralus gimdymas?

Moterims, kurios pirmą kartą gimdo perkopusios 38 metus, dvigubai dažniau daromas Cezario pjūvis, nors ši operacija tikrai ne visada yra būtina. Su amžiumi gimdymo skausmai tikrai netampa stipresni, o ir gimdos kaklelio atsidarymo fazė nepailgėja. Nėra dažnesni ir netaisyklingos vaisiaus padėties, priešlaikinio placentos atsiskyrimo ar netaisyklingos jos padėties atvejai. Vis dėlto su vyresnėmis gimdyvėmis gydytojai elgiasi ypač atsargiai. Toks didelis Cezario pjūvių skaičius tarp vyresniųjų nėščiųjų, matyt, slepia medikų baimę, kad vaisiui visgi gali kažkas nutikti, o ir pati moteris, lyginant su kiek jaunesnėmis, vėliau gali sunkiau pastoti dar kartą.

Jeigu gimdoma natūraliai, vyresnio amžiaus gimdyvių gimdymai nesiskiria nuo kitų moterų. Gimdos kaklelis atsidaro per panašų laiką, o stumiant, kai kuriais duomenimis, vyresnės moterys kaip tik rodo didesnę ištvermę už jaunesnes gimdyves. Tokios statistikos skaičiais pagrįsti neįmanoma, apie tai byloja akušerių patirtis.