Mama klausia:

„Auginu du vaikus, vyresnioji mergaitė šiemet pirmokė. Taip išėjo, kad ji pateko mokykloje ne pas tą mokytoją, kur norėjom ir mums buvo rekomendavę. Dukros mokytoja yra tokia „seno kirpimo“, valdinga, garsiai kalba ir pakelia ant vaikų balsą.

Pati esu atėjusi pasiimti dukros anksčiau, kai pamoka vyksta ir girdėjau ausį pridėjusi prie klasės durų. Mano mergaitė grįžusi skundžiasi, kad „ant manęs rėkė", arba „Domas verkė, nes mokytoja jį barė".

Sakykit, kaip reaguoti į tokias situacijas, ką atsakyti vaikui? Juk jam mokytojas - didžiulis autoritetas, negaliu sakyti, kad šaukti negalima. Mes namuose bendraujame ramiai, nėra kažkokių rėkimų. Ir dar man rūpi – o kaip veikia vaiko psichiką tokia griežta sena mokytoja ir jos autoritarinis auklėjimo būdas?“

Atsako psichologė Jolita Stipinienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.

Jūsų laiškas kupinas nerimo ir tai, rodos, labai suprantama. Liūdna, kuomet vaikus moko ne tie mokytojai, kurių mes jiems linkime. Visgi gyvenime ne visada būna taip, kaip tikimės, ir čia labai svarbu įvertinti, ar tas, ko aš nenorėjau, bet ką dabar turiu, tikrai yra taip jau blogai. Labai dažnai mes, negavę to, ko tikėjomės, automatiškai tą, ką turime, pradedame vertinti prasčiau nei yra iš tikrųjų. Užduokite sau klausimą: ar gali būti taip, jog liūdesys ir apmaudas dėl to, kad Jūsų dukters nemoko ta mokytoja, kurios taip norėjote, paryškina šiandieninę situaciją?

Kaip bebūtų, išankstinės mūsų pačių, tėvų, nuostatos gali turėti įtakos santykiams su kitais žmonėmis. Jei mes tikimės, kad mokytoja bus griežta ir pikta, galime pradėti ieškoti tam tikro jos elgesio patvirtinimų, pvz., mokytoja dažnai rėkia, yra reikli ir pan. O jei tikimės, kad mokytoja bus gera ir švelni, tikėtina, kad labiau ja pasitikėsime ir mažiau nerimausime net ir tais kartais, kuomet išgirsime jos pakeltą balsą. Žinoma, rėkimas ant mokinių niekada negali būti toleruojamas ir jeigu įtariate, kad tai tikrai vyksta, būtina apie tai kalbėtis su mokytoja.

Žinoma, neatmeskime ir tos minties, kad Domas galėjo verkti ne dėl to, kad mokytoja jį barė, o todėl, kad mokytojai dėmesį atkreipus jis pats susigėdo. O gal ne susigėdo, o įtūžo ir iš pykčio pradėjo garsiai verkti? O gal..? Gal...? Variantų čia šimtai ir norint sužinoti tikrąjį reikia įvertinti daugiau nei vieną pusę.

Labai dažnai mes, negavę to, ko tikėjomės, automatiškai tą, ką turime, pradedame vertinti prasčiau nei yra iš tikrųjų. Užduokite sau klausimą: ar gali būti taip, jog liūdesys ir apmaudas dėl to, kad Jūsų dukters nemoko ta mokytoja, kurios taip norėjote, paryškina šiandieninę situaciją?
Psichologė Jolita STIPINIENĖ

Dabar prisiminiau situaciją, kuomet viena mokytoja man pasakojo, jog norėdama susikalbėti su pirmokais naudojo švilpuką tam, kad atkreiptų mažųjų mokinukų dėmesį ir užtikrintų tylą klasėje, kuri tokia reikalinga mokymuisi. Šioje situacijoje, tikiu, tėvai irgi galėjo reaguoti skirtingai: vieni galėjo įsižeisti, kad su jų vaikais elgiamasi kaip su dresuojamais gyvūnais, kiti gal ir nemanė, kad čia kažkas blogo. Siūlau pagalvoti, ką apie tokį drausminimo būdą galvotumėte Jūs pati? O ką galvotumėte tuo atveju, jeigu švilpuko kaip priemonės tvarkai klasėje palaikyti griebtųsi ta geroji mokytoja, kurios iš pat pradžių linkėjote savo dukrai? Ar nebūtų taip, jog vertinimai skirtųsi?

Jūs klausiate, kokį poveikį vaiko psichikai gali turėti valdinga mokytoja ir jos autoritarinis stilius? Tiesa ta, kad kiekvienas mokytojas turi savo darbo stilių.

Jei manote, kad jūsų dukros mokytoja naudoja savo darbe autoritarinį stilių, vadinasi, tai yra tas pedagogas, kuriam sunkiau toleruoti mokinių nepaklusimą ir prieštaravimą.

Tokie pedagogai rečiau linkę pagirti, paskatinti, rečiau leidžia vaikams parodyti iniciatyvą. Dėl to gali mažėti vaikų savigarba, vidinė motyvacija ir tinkami bendravimo bei bendradarbiavimo įgūdžiai.

Ką daryti tokioje situacijoje? Turbūt čia kaip ir visur kitur labai svarbu kalbėtis. Ir kalbėtis tiek su dukra, tiek su mokytoja. Šioje vietoje labai svarbi ir Jūsų pačios nuostata ir reakcija į tai, kas vyksta.

Vaikai stebi savo tėvų reakcijas, jaučia jų įtampą ir nerimą, o tai savo ruožtu skatina juos pačius daryti tam tikras išvadas ir pasakoti arba nutylėti tam tikrus su tuo susijusius dalykus. Džiaugiuosi, kad suprantate, jog mokytojos autoriteto menkinimas vaiko akyse tikrai nepadės puoselėti santykių su mokytoja. Vaikai augdami patys supranta, kad mokytojas irgi gali klysti.

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.