Iš Loretos laiško:

„Turiu 8 metų sūnų, jis labai sudėtingo charakterio, pavydus. Dabar laukiuosi, bet nežinau kaip jam pasakyti, kad turės broliuką ar sesutę.

Mat viena kartą paėmiau ant rankų draugės „leliuką“ ir mylavau, o mano sūnus priėjęs priekaištavo, kad jau man jo nebereikia, kad myliu tik tą „leliuką“.

Žinau, kad kai pasakysiu, jam bus didelė tragedija, todėl kaip ką jam pasakyti, kad jis nebūtų atstumtas, suprastų, jog mylėsiu ir jį, bet skirsiu mažiau dėmesio".

Į klausimą atsako individualiosios psichologijos konsultantė Rasa Kardaitė Vėlyvienė.

Miela, Loreta, jūsų ir jūsų sūnaus ryšys yra labai artimas ir kupinas meilės. Tikrai turėtumėte išgyventi didelę dilemą, kaip pasakyti savo mylimiausiam sūnui apie tai, kad į jūsų ratą tuoj įsitrauks ir naujas žmogus.

Panašu, kad jums jūsų ir sūnaus santykiai taip pat yra labai svarbūs. Norite sūnų apsaugoti nuo sunkiai pakeliamų jausmų, pykčio, liūdesio, atsiskyrimo, vienatvės.

Taip pat gali būti, kad jums sunku pakelti, kad savo sūnui negalite suteikti "čia ir dabar", tuo metu, kai jisai ko nors nori, jūsų dėmesio, jūsų meilės, maisto ar panašiai, jūs po truputėlį nebegalite jam duoti tada, kada jisai to nori.

Jūsų sūnus yra pirmas vaikas jūsų šeimoje, taip jau atsitiko, kad atėjo laikas jam atsisveikinti su savo karūna, kurią jisai aštuonerius metus garbingai nešiojo ir buvo jos vertas.

Dabar ateina laikas, kai tą karūną teks nusiimti. Tačiau, vaikas be karūnos, tai dar nereiškia, kad vaikas nemylimas. Jūs nebegalėsite tiek daug dėmesio jam skirti, kai atsiras kūdikis, tačiau jūsų, kaip mamos širdyje yra tiek vietos, kad į ją tilps abu jūsų vaikai ir dėmesį mokėsite parodyti. Ir tai reikia sakyti savo sūnui.

Jūsų sūnus gali ištverti tai, kad nebebus vienturtis ir jūs jam galite padėti. Kalbėti apie meilę ir supratimą, kad jūs matote, kad jam yra yra nelengva, kad jūs nenustosite jo mažiau mylėti, jeigu ir ne visada būsite šalia.

Tinkamas metas stiprinti vaiko atsakomybę ir savarankiškumą neatstumiant ir nesakant, kad "tu jau didelis", "jau gali ir pats su viskuo susitvarkyti".

Didelis, tiesa, bet ne todėl, kad gims broliukas ar sesutė, o didelis todėl, kad jau aštuoneri metai.

O gal jūsų išgyventa seserų, brolių situacija jūsų vaikystės šeimoje jums kelia nerimo ir baimių? O kaip buvo pas jus? Kuri vieta jūsų vaikystės šeimoje buvo jūsų? Kaip jūs joje jautėtės? Kaip norėjote jaustis? Kas padėjo jums sunkiose vaikystės situacijose?

Gal jūsų prisiminimai padės jums ieškant atsakymų, kaip išgyventi šią dilemą.

Jūsų sūnus rodo vieną iš gražiausių žmogaus prigimtinių jausmų, noro priklausyti. Vaikams labai svarbu jaustis priklausančiais šeimos nariais, jie tai kūrybiškai demonstruoja, net mamai neleidžiant mylėti kitų kūdikių. Skatinkite savo vaiko kūrybiškumą, atliepkite priklausymo jausmą ir padėkite savo sūnui tapti sugebančiu, tvarkytis jam sunkiose situacijose.

Stiprybės ir kūrybiškumo!