Svarbus psichologės patarimas paauglio tėvams

Paauglį sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo pasyvumo ir abejingumo. Mūsų skaitytojai neretai atrodo, kad jos vaikui viskas „dzin“. Paauglio mamos laišką komentuoja psichologė Ingrida Pilkionienė.

Mama klausia:


„Auginu paauglį 15 metų ir turiu nerimo dėl jo abejingumo ir pasyvumo. Jau nuo mažų dienų jis niekaip neišsirinkdavo mėgstamos srities: vienus metus šoko, kitus – lankė krepšinį, tada metus lankė kompiuterių būrelį, tada – chemijos. Vis kažką bandė ir niekas jam nepatiko. Dabar jau antri metai nieko nelanko ir sako, kad nieko nenori. O baisiausia, kad nežino, kokia sritis jam patinka, ką studijuoti ir kokius mokslus mokykloje reiks rinktis. Sako: „man dzin“.


Jo charakteris toks iš lėtesnių, bet man atrodo, kad jau laikas atrasti savo veiklą ir kryptį, ką veikti reiks gyvenime. Negi 12 klasėj paims, bakstels pirštu ir rinksis bet kokią profesiją, taip ir nesužinojęs, kas jam „limpa".


Kaip padėti paaugliui atrasti save, motyvuoti jį, kad nebūtų viskas „dzin"? Kaip išryškinti jo talentus ir gabumus, orientuoti į profesiją būsimą? Gal kokie testai yra ar kaip?“


Atsako psichologė Ingrida Pilkionienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.


Rašote kad jau nuo vaikystės jūsų vaikas niekaip neišsirinkdavo vienos mėgstamos veiklos. Su šia problema dažnai susiduria ne tik paauglių tėvai: vaikai, būna, neišsirenka vienos srities būrelio ir nuosekliai nesiekia pasiekimų jame. Dažnai vaikai keičia savo interesų sritis, nori pabandyti vis kažką naujo. Vaikystėje ir paauglystėje yra normalu, kad vaikai nori išbandyti įvairias sritis, natūralu, kad jų pomėgiai keičiasi. Pavyzdžiui, su dideliu noru pradeda lankyti krepšinio treniruotes, o jau po kelių mėnesių pareiškia, kad nekenčia krepšinio ir nori užsiimti kitomis veiklomis: žaisti futbolą, lankyti plaukimą ar mokytis groti gitara. Įdomu, kaip spręsdavote tokius savo sūnaus pomėgių ir interesų staigius pasikeitimus? Ar aptardavote priežastis, kodėl nebenori lankyti? Ar sutardavote, kiek laiko jis turės lankyti naujai pasirinktą būrelį (pavyzdžiui, vienerius mokslo metus)?


Kartais vaikams po pirmų nesėkmių užsiėmimuose ar didesnių iššūkių juose nesinori lankyti nieko. Visgi veiklos nesustabdžius, atsiradus pirmiems rezultatams, susiradus draugų, motyvacija ilgainiui padidėja. Panašu, kad jūsų sūnus lengvai „mesdavo" pasirinktas veiklas.


Kartais paaugliai pasirenka praleisti laiką ten, kur lengviau, kur patogiau, kur tuo metu jiems įdomiau – prie kompiuterio, su draugais ar kitur. Tai dažna ir tai neramina tėvus. Ką daryti? Turbūt drąsinti sūnų pabandyti ir vėl. Svarbu kalbėtis, kad pasirinkta veikla neatneša rezultatų iškart. Dažnai reikia dėl jų pasistengti ir tą veiklą išbandyti ilgiau.


Kitas jūsų išsakytas nerimas yra susijęs su sūnaus pasirinkimais, tiksliau, su jo negalėjimu pasirinkti, kas yra svarbu, kas gali būti reikšminga jo ateičiai. Tiesa ta, kad mokiniams 10 klasėje privaloma atsisakyti tam tikrų dalykų. Dažnai tai darydami jie nenutuokia, ar tikrai tie dalykai jiems nebebus reikalingi ateityje. Čia jūsų sūnui gali padėti mokykloje dirbantys specialistai: psichologas, socialinis pedagogas ar karjeros specialistas. Tai žmonės, kurie turi žinių ir priemonių (testų, klausimynų ir kt. metodikų), padedančių jaunam žmogui geriau pažinti save.Pasikalbėti su jūsų sūnumi apie ateities perspektyvas gali ir kitas žmogus, kuriuo pasitiki paauglys, kuris jam yra autoritetas (tėtis, mokytoja(-as), vyresnis pusbrolis ar kt.). Tačiau joks kitas žmogus negali nuspręsti už jūsų vaiką, ką pasirinkti, kur stoti, kuo būti. Į šiuos klausimus turės rasti atsakymą pats vaikas. Jūs, mama, kalbėkitės su sūnumi, bendraukite ir... pasitikėkite sūnumi, jo sprendimais.


Nemanau, kad jūsų vaikui yra „dzin", kokia jo laukia ateitis. Kartais tokiu elgesiu išreiškiamas sumišimas, pyktis, pasimetimas dėl nežinojimo. Esu konsultavusi daug paauglių, kurie ateidavo su panašiais klausimais: „nežinau, ko aš noriu gyvenime", „nežinau, kur eiti", „nežinau, kuo būti". Kartais po tuo slypi ne nežinojimas, o baimė išsakyti tikruosius norus – pavyzdžiui, jų norai nesutampa su tėvų lūkesčiais: „noriu būti režisieriumi, bet tėvai nori, kad būčiau gydytoju", arba paauglio norai jam atrodo neįgyvendinami, nerealūs: „noriu būti gydytoju, įdomu viskas kas susiję su medicina, bet nesiseka biologija" ir t.t.


Pokalbis, konsultacijos, įvairūs profesijų testai leidžia geriau pažinti save, leidžia suprasti, kokios veiklos yra patrauklesnės, kur yra jų stiprybės, o kur reikia įdėti daugiau pastangų, darbo, kur ir kaip tobulėti. Dažnai konsultacijos motyvuoja jaunus žmones siekti svajonės, pagalvoti, kur link reiktų „eiti", kad ši svajonė taptų gyvenimu.Jūsų išsakytas nerimas dėl vaiko abejingumo ir pasyvumo yra suprantamas. Mums norisi, kad vaikas būtų aktyvus, žingeidus, besidomintis. Deja, ne visi tokie yra. Savo buvimu šalia, patarimais ir padrąsinimais, palaikymu ir meile leiskite vaikui pačiam nuspręsti, kur jis eis, ką jis rinksis.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis