Vaikų kūrybiškumo lavinimas - darbas ir tėvams, ir pedagogams

Ką turi vaikai, o per laiką praranda suaugusieji? Ne pienininius dantukus ar pirmas garbanas, bet tą vaikišką gebėjimą fantazuoti ir kurti.

Vis dažniau kalbama, kad kūrybiškumas yra itin svarbi savybė visose gyvenimo srityse, bet su metais ji mažėja. Kartu su M.K. Čiurlionio namų parodų koordinatore, edukacinių programų vaikams kūrėja, pasakų knygos pagal M.K. Čiurlionio paveikslus „Šiandien karaliai mums pasakas seka" bendraautore ir smuiko pedagoge Milda Pleitaite kalbamės apie tai, kokią svarbą vaikų lavinime užima skaitymas ir muzika.

Rengiate daug edukacinių programų vaikams Čiurlionio namuose - kas labiausiai jiems patinka?

Pastebiu, kad kuo toliau vaikai šiuolaikiškėja, tuo juos labiau pradeda traukti paprasti ir visai primityvūs dalykai. M.K.Čiurlionio namuose Vilniuje nėra jokių technologinių elementų, tik paveikslai ir aš (ar mano kolegė), kurios vedam edukacinius užsiėmimus vaikams. Ir ta autentiška, rami aplinka juos užburia! Išeidami dėkoja, nes jiems tas paprastumas ir tyrumas yra ypač suprantamas.

Neseniai pasirodė naujas pasakų knygos „Šiandien karaliai mums pasakas seka" tiražas, kurioje jūs kartu su Kaziemieru Momkumi sukūrėte istorijas M.K.Čiurlionio paveikslams. Kaip gimė mintis?

Visuomet, kai ateina vaikų grupė, pasistengiu, kad vaikai žiūrėdami į paveikslus kažką juose pamatytų, o ne praeitų pro šalį net nesuprasdami, kas juose pavaizduota. Kaip vaikui paaiškinti, ką jis turi pamatyti tame paveiksle? Menotyrinės analizės nepateiksi, o statiškų ir nepažintų paveikslų palikti nesinori. Svarstydama, kokią formą tam pasakojimui pasirinkti supratau, kad pasakos tam labai tinka. Pasakos sekamos nuo seniausių laikų, jas mamos kūdikiams šnabžda priglaudusios prie krūtinės ar visa šeima klauso sekamų pasakų šaltais rudens vakarais, kaip kad būdavo ir Čiurlionių šeimoje.

Man ši mintis patiko, tad kodėl M.K.Čiurlionio paveiksluose nepamatyti kokios nors istorijos? Pagrindinė knygos mintis ne tik papasakoti pasaką, bet ir paskatinti vaikus susikurti savo istoriją ar pratęsti jau išgirstą. Žinoma, kiekvienoje pasakoje rasite ir edukacinę mintį.

Kodėl taip svarbu interpretuoti pačiam vaikui?

Svarbu leisti vaikams fantazuoti, nebijoti ir patiems galvoti ką galėtų tas paveikslas papasakoti. Kad ir paveikslas „Karalių pasaka" - kiekvienas vaikas atėjęs pamato vis kitaip: vienam tai tik karaliai laikantys švytinti rutulį, kitiems, jau įsižiūrėjus geriau - paslaptingas miestas. Tas mokėjimas pažinti paveikslą nepaprastai svarbus, nes taip ugdosi vaiko vaizduotė, kuri dalyvauja tolimesniam gyvenime. Toks žmogus nebijo eiti į parodas, matyti meno kūrinių ar, galų gale, pats juos kurti! Juk inspiruotas meno gali imtis ir pats kūrybos.

Prie knygos pridedama ir kompaktinė plokštelė su pianisto M.K.Čiurlionio proanūkio Roko Zubovo sugrotais protėvio kūriniais. Ar vaikai gali suprasti šią muziką?

Kadangi pats M.K.Čiurlionis yra ir kompozitorius, ir dailininkas, norėjosi, kad ir vaizdas, ir žodis, būtų iliustruotas ir muzikos. Nėra taip, kad konkrečioms pasakoms, pritaikyti tam tikri kūriniai. Pasirinkti, mano manymu, lengvi ir malonūs vaiko klausai preliudai, kurie nėra harmoningai sunkūs. Tie garsai palydi pasakų fantazijų pasaulį apgaubdami jį muzikine skraiste ir taip galima susikurti čiurlionišką, mistišką pasakų pasaulį.

Labai norėčiau, kad tėvai kartu įsitrauktų į knygelės skaitymą. Ankstyvam amžiuje M.K.Čiurliono paveiksluose gali pamatyti visko labai daug, nes ten daug spalvingumo, įvairiausių simbolių, mažų užslėptų detalių, kurias geriausiai pamato vaikai, o tai vėliau perauga ir į platesnį paveikslų suvokimą. Ir visa tai sudėjus, gaunasi lyg 3D formatas - klausai, skaitai ir matai. Manau, skaitantysis turėtų pasikrauti visai nemažai teigiamos energijos .

Kodėl skaitymas ir pasakos taip svarbu vaiko lavinimui?

Pirma, tai bendrystės jausmas su tėvais, kuomet jie seka dar nemokančiam skaityti vaikui, kartu analizuoja iliustracijas ir gilinasi į tekstą. Vėliau atsiranda visai kitas kontaktas, kai vaikas pats skaito. Žinoma, kiekviena pasaka turi ugdomąją naudą - tai savęs ir pasaulio pažinimas. Nemažiau svarbu, kad pasakų pagalba vaikai ir patys ima improvizuoti, įsivaizduoja, kuo kitokia galėtų būti pasaka ar seka savas istorijas, taip ugdydami fantaziją, turtindami gimtosios kalbos žodyną.

Dažnai susitelkiama į kūrinio pagrindinę mintį, rašymo stilių, bet dažnai pamirštamos iliustracijos. Ar svarbu kokios jos yra?

Per iliustracijas, piešinį, raišką ir net spalvas kuriama knygos atmosfera. Iliustracija, kaip ir tekstas įtakoja vaiko nuotaiką ir emocinę būklę. M.K.Čiurlionio paveikslai spinduliuoja neapsakomą šviesą ir inteligenciją, juose daug teigiamos energijos, todėl knygoje vaikai gali pasisemti daugybę gerų emocijų.

Kiti jums oponuos ir sakys, kad paveikslai per daug abstraktūs ir vaikui geriau matyti kur vilkas, kur avis. Ką atsakytumėte jiems?

Juk tame ir slypi grožis! Paveikslas nebūtinai turi būti atviras, daug gražiau užslėpta mintis, nes tuomet galima pasitelkti fantaziją. Pavyzdžiui paveiksle „Miško ošimas" tarp medžių galima pastebėti ranką, o tuomet atsiranda istorija – pasaka „Vėjo rankos" - kaip vėjas mokosi muzikuoti. O pušys jam padeda. Ne lengva vienam mokytis – prašo pušų pagalbos...

Ar galima sakyti, kad visa tai lavina vaikų kūrybiškumą?

Šiais laikais labai daug kalbama pie vaiko kūrybiškumo ugdymą. Tai tampa net madinga, bet kas tai konkrečiai yra – labai sunku apibrėžti. Nuo ugdančiojo ir ugdomojo santykio ir kiekvienos vaiko individualybės priklauso, kaip ir kokiomis priemonėmis jis turėtų būti ugdomas.

Pastebiu, kad kalbant apie kūrybiškumą kartais kalbų yra daugiau nei veiksmo. Priemonės nėra išgrynintos. O ir rezultatas matomas ne tą pačią dieną. Galime tikrai pasidžiaugti, kad turime vis daugiau edukacinių programų vaikams, kurios supažindina su įvairiomis meno sritimis, kūrybos elementais, asmenybėmis, istoriniais įvykiais. Ši knyga - skatina susipažinti su daile, muzika, su M.K. Čiurlionio asmenybe. Gal ją perskaičius atsivers noras paišyti, ar kurti muziką. Užaugęs toks vaikas nebūtinai bus menininkas, bet gal bus labai kūrybingas fizikas?

Viena iš kūrybiškumo pusių yra muzikalumas. Kada pradėti jį ugdyti?

Kiekvienas vaikas savyje nešiojasi muzikalumo pradą ir kiek jis yra atskleistas, galima matyti augimo metu, nes tai priklauso nuo mokytojo su kuriuo vaikas turi ryšį ir nuo paties vaiko raidos. Kartais būna, kad vaikas labai muzikalus, bet tam tikram amžiaus tarpsnyje vystymasis sustoja. Kitas, žiūrėk, gal ir nebuvo labai muzikalus, bet reikia labai nedidelio postūmio ir jis atsisveria. Trečiam atsiskleisti prireikia net spalvų - čia žalia, čia mėlyna... Apie muziką mes šnekam net spalvomis, kad vaikas matytų kontrastą ir muzikos struktūros savitumą. Juk vaikui tos natos, tai tik taškiukai, neaiškūs ženklai.

Muzikalumą ugdyti reikėtų nuo mažens - koncertų lankymas, muzikos klausymas namuose su tėvais yra vienas iš didžiausių vaiko pradinių muzikinio ugdymo darbų ir tik vėliau prisideda muzikos mokykla, instrumento įvaldymas. Muzika namuose sukuria gerą, tarsi šventą atmosferą, nuo jos pasidarai švaresnis, tyresnis ir tai veikia vaiko mąstymą bei emocijas. Juk niekad nebūsi piktas pasiklausęs V.A.Mocarto simfonijos?

Dažnai mamos skundžiasi, kad vaikas nieko nenori - nepiešia, nesiklauso muzikos ir nerodo jokio impulso kūrybiniams užsiėmimas. Kas turi rodyti iniciatyvą - tėvai ar vaikai?

Čia reikia sistemingai dirbti, nes tai nėra savaiminis procesas. Kūrybiškumą skatinti tikrai įmanoma reikia tik noro ir laiko. Labai svarbu sąmoningas kontaktas, nes dažnai būna, kad tėvai neskiria tam reikiamo dėmesio. Jeigu apsilankėte koncerte - po jo pasikalbėkite su vaiku apie jį, aptarkite tuos gražius dalykus, kuriuos girdėjote ir matėte. Apie instrumentus ir jų ypatybes, apie emocijas kurias sukelia muzika.

Todėl kai vaikai auga be tėvų dėmesio ar sunkiose šeimose, man kartais atrodo, kad juos galėtų išgelbėti muzika ar dailė. Socialiniai pedagogai turėtų kuo daugiau skatinti ar kartu su jais lankytis parodose, koncertuose, nes ten visai kitas emocinis laukas, nei gatvėje, kur tu nesi saugus. Juk taip svarbu užtikrinti vaikams tą saugumo jausmą, kad jie galėtų tobulėti skaitymu, muzika ir jų lauktų puikūs rezultatai.

**

Pasakų ištraukos:

Karalių pasaka


Mergaitė užsimerkė ir žengė kelis tvirtus žingsnius į priekį. Suskaičiavusi iki dešimties atsimerkė ir išvydo paveikslą. Ji ilgai akimis klaidžiojo po paslaptingą reginį. Čia išvydo didžiulį seną ąžuolyną ir du barzdotus senukus keistais raštuotais rūbais. Delnuose jie laikė didžiulį šviesulį, spindintį lyg saulė. Mergaitė net primerkė vieną akį, tarsi ta šviesa išties akintų. Pažvelgusi atidžiau, švytinčiuose delnuose pamatė namelius, gatveles ir net bokštus. „Gal tai koks miestas?“ Atsakymo ji nežinojo. Mergaitės žvilgsnis kilo paveikslu. „O kokios keistos spindinčios jų kepurės“, – nusistebėjo. – Ne ne, čia juk ne kepurės, čia tikros auksinės karūnos! A, tai čia karaliai? O jų delnuose – mažytis miestelis? Tik atrodo, kad jame niekas negyvena.“ Staiga vienas iš karalių sujudėjo. Mergaitė net krūptelėjo. Apsidairė ieškodama, kas galėtų patvirtinti, kad ne ji viena tai pastebėjo. Pasijuto truputėlį nejaukiai, tačiau iš smalsumo vėl prikaustė žvilgsnį prie paveikslo. Žiūrėjo, kas bus toliau.

Vėjo rankos


Vieną kartą vėjas panoro išmokti groti. Jis labai užsispyrė ir pradėjo mokytis. Pūtė, pūtė ir vėl pūtė. Bandė kuo stipriau. Pailsi minutėlę, nusišluosto nuo kaktos prakaitą – ir vėl iš pradžių. Ūūūūūūū... Oooooo... Tik žandai išsipūtė, o muzikos kaip nėra, taip nėra. Gal tik aplink skraidę kėkštai kiek pritilo ir nutūpė ant šakų. Ką gali žinoti, kur muzikuoti besimokančio vėjo gūsis gali nunešti. O šalimais augo gražus pušynas. Pušys net ausis ištempusios klausėsi, kaip vėjas repetuoja. Ūūūūū, oooooo... Gal kam ir gražu, bet pats vėjas nepatenkintas. Juk jis girdėjo tą ramų rytą iš pušyno sklindančią nuostabią melodiją. Kažkur turi būti ta muzika...

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis