Pirmasis laiškas:

„Turiu sūnų, jam 4 metukai. Jis išsiskiria iš kitų vaikų, pradėjo lankyti darželį, tai auklėtojos sako, kad jis nenori bendrauti. Dažniausiai tiesiog tyli paklaustas, niekada neatsako, tik nusišypso. Nenori nei šokti, nei dainuoti, tik stebi nuošalyje. Namuose taip pat nesidalija įspūdžiais. Taip pat jis dar visiškai gerai nekalba, nesugeba sudėlioti ilgų normalių sakinių, tik iš kelių žodžių. Supranta, kas jam sakoma ir atsako.

Jo elgesys taip pat man kelia nerimą – jis kai džiaugiasi, o ir kartais šiaip – gniaužia pirštus, šokinėja ir šiaip kalbėdamas su savimi keičia balsą.

Bijau, kad jis toks bus visada ir užaugęs nesugebės normaliai bendrauti, bus kitoks, nei kiti. Kaip aš suprantu, jo raida sutrikusi. Lankėmės pas logopedus ir psichologus, tai davė naudą – prasiplėtė žodynas. Bet elgesys nepasikeitė, vis tiek jis labiau savo pasaulyje gyvena ir nenori bendrauti su aplinkiniais“.

Antrasis laiškas:

„Auginu 7 metų dukrytę, ji pirmokė. Rašau jums, nes mane liūdina tai, kad ji nėra labai sociali ir bendraujanti. Paprastai tariant, ji nelabai turi draugų. Darželyje įprasta, kad vaikai eina vieni pas kitus į svečius arba švenčia gimtadienius. Ji niekada nieko nekvietė į savo gimtadienį iš darželio ar mokyklos, o ir jos niekas nekvietė. Kai ateidavau pasiimti jos, taip ir žaisdavo viena sau kampelyje. Auklėtojos sakydavo, kad ji tokia yra ir jai gerai vienai – ji sau žaidžia viena sau, dainuoja, atrodo, kad gerai jaučiasi.

Aš pati esu labai bendraujantis žmogus, draugų pas mane gausybė, savaitgaliais susitinkam, bendraujam. Neįsivaizduoju, kaip galima būti vienai. Kalbėjausi su ja apie tai, sako, „aš kitokia", „man nereikia draugų". Ar tikrai taip gali būti? O gal yra kokių būdų, kaip įtraukti ją į draugystes, kitų vaikų bendravimą? Būrelių ji jokių nelankė, nes nenorėjo. Mokykloje juos pasodino poromis – berniukas/mergaitė, tai irgi nesusidraugavo kol kas su niekuo. Kai į svečius ateina mano draugės su kitais vaikais, kažkiek pažaidžia su jais, bet vėl nueina ant savo lovos, atsigula ir nebendrauja per daug. Ką patarsite?“

Atsako psichologė Živilė Kraujalė/Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.

Ačiū mamoms už atvirumą ir nuoširdumą. Šie du laiškai labai panašūs: abu kupini emocijų, nerimaujama dėl vaikų bendravimo su bendraamžiais sunkumų. Taip pat ir viename, ir kitame laiške jaučiamas nusivylimas. Panašu, kad ir vienu, ir antru atveju sunku suprasti, kodėl vaikai nėra socialūs ir lengvai bendraujantys. Džiugu, kad bandoma suprasti vaikus, jų socialinius poreikius.

Visiems vaikams socialiniai santykiai yra svarbūs. Kiekvienas besivystantis kūdikis siekia užmegzti artimą, saugų ryšį su motina ar kitu asmeniu, kuris vaikui garantuoja fizinį išlikimą ir užtikrina emocinio santykio palaikymą. Saugus ryšys – tai žmogaus esminio pasitikėjimo savimi ir kitais pagrindas. Augdamas vaikas iš artimiausios aplinkos išmoksta įvairių elgesio būdų, kuriuos naudoja vėlesniuose santykiuose.

Mokykliniais metais vaikų socialiniai santykiai įgyja didelę reikšmę. Auga vaikų susidomėjimas draugyste. Vaikų pasaulis plečiasi. Mokykloje vaikai praleidžia nemažai laiko būdami vieni su kitais. Jie labai daug išmoksta apie tai, kaip kiti galvoja, kuo tiki ir kaip elgiasi. Taigi bendraudami su kitais vaikais vaikai mokosi svarbių socialinių įgūdžių: bendradarbiavimo, dalinimosi, konfliktų sprendimo, empatijos ir kt. Daugeliui vaikų tinkamai susitvarkyti su socialiniais santykiais, susirasti draugų – tai didelis ir sudėtingas iššūkis. Vaikams gali būti sunku susirasti draugų dėl įvairių priežasčių. Trumpai aptarsiu dažniausiai pasitaikančias priežastis.

1. Neretai vaikai, kuriems yra būdingas padidintas aktyvumas, impulsyvumas, nedėmesingumas, susiduria su sunkumais užmezgant ir išlaikant draugystes su kitais vaikais. Dėl impulsų kontrolės sunkumų vaikai gali agresyviai sąveikauti su kitais, stokoti problemų sprendimo įgūdžių, jiems gali trūkti empatijos, vaikai gali nesuprasti savo elgesio padarinių. Tokiems vaikams gali būti sunku dalintis, išlaukti savo eilės, laikytis žaidimo taisyklių, priderinti savo veiksmus prie kitų vaikų žaidybinių veiksmų. Vaikai gali elgtis impulsyviai, jautriai reaguoti į nesėkmes.

2. Taip pat su bendravimo sunkumais gali susidurti vaikai, kurių komunikacijos įgūdžiai yra neišlavėję. Vaikams gali būti sunku inicijuoti, išlaikyti pokalbį su vaikais. Dėl šios priežasties vaikams gali pasirodyti sunku prisijungti prie vaikų grupės veiklų, bendrų pokalbių ir kt.

3. Dar daugiau, su bendravimo sunkumais gali susidurti vaikai, kuriems yra būdingas nusišalinęs, nedrąsus, baimingas, drovus, suvaržytas elgesys su bendraamžiais, kitais vaikais. Tai nereiškia, kad vaikai nenori bendrauti su kitais vaikais. Paprastai vaikai turi labai daug noro bendrauti su bendraamžiais, bet juos varžo patiriamas nerimas. Gana dažnai nerimo jausmą išgyvenantys vaikai bijo, kad kiti vaikai iš jų pasityčios ir išsijuoks. Svarbu vaikų drovumo nemaišyti su vaikų introversija. Dalis vaikų tiesiog labiau mėgsta turėti vieną ar kelis artimus žaidimų bičiulius, o ne būti didelėse draugijose ar megzti naujas pažintis su nepažįstamais vaikais. Bendraudami su kitais žmonėmis introversiški vaikai gali būti linkę atsitraukti ir apmąstyti tai, su kuo susiduria, jie brangina vidinius, subjektyvius išgyvenimus, o nuo aplinkos stimuliacijos gali greitai pervargti. Dažniausiai introversiški vaikai nėra drovūs, jie neturi sunkumų kuriant ir išlaikant santykius su vaikais, gana dažnai vaikai nejaučia nerimo bendraujant su kitais asmenimis. Pastebėjus, kad vaikai turi šias ar panašias savybes, tėvams, manau, gali būti naudinga paieškoti daugiau informacijos apie visa tai.

4. Taip pat yra ir kitų priežasčių, dėl kurių vaikai susiduria su bendravimo sunkumais. Įvairūs vaikučių turimi sutrikimai gali sietis su bendravimo sunkumais, kaip antai: kalbos ir komunikacijos sutrikimai, įvairiapusis raidos sutrikimas, vaikų nerimas, depresija ir kt.

Neretai vaikai, kuriems yra būdingas padidintas aktyvumas, impulsyvumas, nedėmesingumas, susiduria su sunkumais užmezgant ir išlaikant draugystes su kitais vaikais.
Psichologė Živilė KRAUJALĖ

Neretai bendravimo sunkumų turinčių vaikų elgesys, emocinės reakcijos erzina kitus vaikus, vaikai gali atstumti ir izoliuoti bendravimo sunkumų turinčius vaikus. Gana dažnai vaikai, turintys bendravimo sunkumų, nepasitiki savimi, jaučiasi vieniši. Bendravimas su kitais vaikais tampa nemaloni, emociškai sunki patirtis, kurios vaikai pradeda galiausiai vengti. Vaikai atsiriboja nuo kitų vaikų, vengia įsitraukti į veiklas, kuriose dalyvauja kiti vaikai. Sunkumai pasidaro labai sunkūs, slegiantys ir vaikas paprastai nebepajėgia vienas su jais susitvarkyti, todėl labai svarbu, kad suaugusieji – tėveliai ar kiti asmenys, su kuriais vaikas jaučiasi saugiai, padėtų spręsti iškilusius sunkumus.

Ką gali padaryti artimieji?

Pirmas žingsnis – išsiaiškinkite priežastis, dėl kurių Jūsų vaikui kyla bendravimo su bendraamžiais sunkumai. Tik išsiaiškinus priežastis galėsite imtis intervencinių priemonių.

Antra, galite mokyti vaiką, kuris turi bendravimo sunkumų, socialinių įgūdžių namų aplinkoje. Socialinių įgūdžių mokymus galite pradėti nuo kontakto užmezgimo mokymų. Galite padrąsinti vaiką pradėti pokalbį, prisijungti prie kitų veiklos modeliuodama įvairias situacijas namų aplinkoje, skaitydami ar žiūrėdami įvairias socialines istorijas. Taip pat padėkite vaikui lavinti ir kitus svarbius komunikacijos įgūdžius. Vaikui svarbu lavinti savęs pristatymo, aktyvaus klausymosi, kvietimo žaisti įgūdžius. Lavinkite jo emocinį intelektą, kalbėkite apie jausmus, stiprinkite emocijų reguliacijos įgūdžius.

Žaiskite su vaiku. Galite žaisti įvairius žaidimus. Rekomenduoju įvairius vaidmenų žaidimus. Žaidžiant šiuos žaidimus galima išmėginti įvairius elgesio būdus ir socialinius vaidmenis. Žaidimo metu galite panaudoti įvairias lėles ir kt. žaislinius personažus. Svarbu, kad žaidimo su vaiku metu tėveliai būtų orientuoti į vaiką: aktyviai klausytųsi vaiko, savo veiksmus priderintų prie vaiko žaidimo, palaikytų vaiko iniciatyvą, drąsintų vaiką ir stengtųsi drauge smagiai praleisti žaidimų laiką.

Svarbu nekritikuoti vaiko, netrikdyti vaiko žaidimo, nesiimti iniciatyvos, nesielgti direktyviai. Žaidimo metu vaikas mokysis kaip dalintis, bendradarbiauti, imtis iniciatyvos žaidime, išlaukti savo eilės. Taip pat žaidimo metu geriau pažinsite savo vaiką ir, tikėtina, kartu pagerinsite ir savo tarpusavio santykius.

Tikėtina, kad vaiko socialinių, bendravimo įgūdžių mokymas namų aplinkoje gali paskatinti šių įgūdžių generalizaciją natūralioje bendraamžių aplinkoje.

Svarbu, kad tėveliai pastebėtų vaiko galias, stiprybes, veiklos sritis, kuriose vaikas yra išties gabus. Drąsinkite vaiką užsiimti dominančiomis veiklomis. Gana dažnai vaikams yra paprasčiau kurti santykius su kitais vaikais, kurie turi panašių pomėgių.
Psichologė Živilė KRAUJALĖ

Taip pat labai svarbu, kad tėveliai pastebėtų vaiko galias, stiprybes, veiklos sritis, kuriose vaikas yra išties gabus. Drąsinkite vaiką užsiimti dominančiomis veiklomis. Gana dažnai vaikams yra paprasčiau kurti santykius su kitais vaikais, kurie turi panašių pomėgių.

Tinkama tėvų reakcija

Kaip jau minėjau anksčiau, vaikams, turintiems bendravimo su bendraamžiais sunkumų, yra labai reikalingas žmonių, kuriais vaikai pasitiki, supratimas, palaikymas, padrąsinimas bei galimybė kalbėti apie savo sunkumą, jausmus, kuriuos kelia įvairus bendraamžių elgesys. Pasistenkite ramiai reaguoti į vaiko pasakojimą. Jeigu vaikas mato, kad pasakojimas kelia stiprius neigiamus jausmus tėvams (pyktį, liūdesį, nusivylimą ar kt. jausmus), tai vaikas gali išsigąsti ir galbūt daugiau nebenorės jaudinti tėvų bei pasakoti apie savo sunkumus. Pavyzdžiui, jis gali pasakyti labai mažai apie bendravimo su bendraamžiais situacijas arba kalbėti labai apibendrintai: „aš kitokia/kitoks“, „man nereikia draugų“. Tuomet reikėtų neįkyriai užduoti konkrečius klausimus ir išsiaiškinti kas sukelia tokias mintis ir jausmus vaikui. Gali būti, kad vaikui bus per sunku su Jumis atvirai kalbėtis, tuomet galite pabandyti paieškoti kitų žmonių, kuriais galėtų pasitikėti Jūsų vaikas. Paprastai mokyklose dirba įvairūs specialistai: socialiniai pedagogai, psichologai ir kt., svarstau, gal Jums užtektų ryžto kreiptis pagalbos į šiuos specialistus?

Dideli tėvų lūkesčiai

Pabaigoje norėtųsi pasakyti, kad kartais nutinka taip, kad savo vaikų atžvilgiu mes, tėvai, turime per didelius lūkesčius. Pabandykite įsivaizduoti, kaip Jūsų vaikas turėtų jaustis, kai jam nepavyksta pateisinti Jūsų ar kitų asmenų „socialaus vaiko" lūkesčių? Įsivaizduoju, kad tiek Jūsų, tiek ir kiti vaikai, kurie nepateisina savo tėvų lūkesčių, gali jausti kaltę galvodami, kad nuvylė savo mylimus artimuosius. Taip pat vaikai gali jaustis nevisaverčiais, vaikams gali pradėti formuotis menkavertiškumo jausmas. Taigi, kartais galvodami apie tai, kokius norime matyti savo vaikus ateityje, mes nebematome to, kokie jie yra dabar. Labai svarbu yra savo vaiką priimti besąlygiškai: tokį, koks jis/ji yra, juk taip savo vaikui parodome, koks mylimas, vertingas ir brangus jis mums yra.

Džiugu, kad mamos nelieka vienos su savo sunkumais, slegiančiais jausmais. Džiugu, kad kylant klausimams, ieškoma specialistų pagalbos. Linkiu sėkmės abejoms mamoms ir esu tikra, jog atrasite geriausius būdus Jūsų ir Jūsų vaikų sunkumams spręsti.

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.