Apie ką verta pagalvoti politikams, ankstinant formalųjį mokymąsi mokyklose.

Seimo švietimo komitetas rimtai svarsto planą visuotinai ankstinti vaikų formalųjį ugdymą mokyklose. Tikrai svarbu, kad vaikai nuo ankstyvo amžiaus gautų ugdymą, nepaisant to, kad vaikai mokosi visą laiką, net ir miegodami. Tačiau dar svarbiau, kad šis ugdymas atitiktų vaiko amžių, derėtų vaikui, paskatintų norą mokytis to, ko mokome (mokymas niekada nėra lygus išmokimui, išmokimas – vaiko vidinis veiksmas, kad ir kaip mes stengtumėmės) ir leistų vaikui patirti kuo daugiau džiaugsmo ir laimės, ir kuo mažiau streso ir pažeminimo.

Todėl mąstant apie skubinamą švietimo reformą, kyla supratimas, kad politikai tikrai apie daug ką nepagalvojo. Labai prašome ramiai apmąstyti ir atsižvelgti į šiuos aspektus.

1. Paankstinus ėjimą į mokyklas esamos programos, skirtos septynmečiams, iš esmės netiks naujoms pirmoms klasėms. Jas teks perdaryti, palengvinti, pritaikyti jaunesniems vaikams, nes šešerių metų vaikai kokybiškai skiriasi nuo septynmečių, jie kitaip mokosi ir nebus visi pajėgūs praeiti visos pirmos klasės programos. Juk per pirmus metus vaikai turi išmokti skaityti, rašyti ne tik paprastomis didžiosiomis raidėmis, bet ir rašytinėmis, kas sukelia daug streso net ir dabartiniams septynmečiams.

Kyla klausimų dėl mokyklos programos ištęsimo. Jei bus lengvinamos programos pirmokams, vaikai nespės praeiti esamos pirmos klasės programos per pirmuosius metus. Tuomet teks keisti atitinkamai ir kitų klasių kursus, viskas pasistums. Jei tikėtume, kad esamos programos yra pritaikytos vaikų amžiui, tuomet gali neužtekti 12 metų visai esamai gausiai mokyklos programai praeiti. Ar mes pasiruošę perrašyti visų 12 metų mokyklų programas, jas atitinkamai pritaikant vaikų amžiui ir galimai jas palengvinti? Ar prailginsim mokymosi metus ir vaikai mokyklose praleis 13-14 metų? (dabar jei paruošiamąją klasę lanko mokykloje, vaikai mokyklose praleidžia 13 metų). Tiesiog pastūmus visas programas metais anksčiau, vaikai gaus amžių neatitinkantį ugdymą, kuriam nėra pasiruošęs jų kūnas. Siekiant sumažinti krūvį ir stresą, spaudimas mokyti skaityti ir rašyti galimai persikels į paruošiamąsias klases (kas vyksta jau dabar), kurias lankys penkerių metų vaikai. Į tokius spąstus pakliuvo daugelis šalių, kuriose anksti reikalaujama vaikų raštingumo – imami mokyti, mokyklai ruošti vis mažesni vaikai (trejų-ketverių metų). Tai ar tikrai duos naudos formalaus mokymo ankstinimas? Ar gali būti, kad efektas bus priešingas į mokyklas vedant vaikus, nebrandžius įprastam Lietuvoje formaliajam ugdymui?

2. Apie 1986 metus buvo vykdoma mokyklų reforma, kurią daugelis kažkodėl pamiršo. Jos metu buvo pereinama nuo 11 prie 12 metų ugdymo su ketinimu, kad į mokyklas vaikai pradės eiti 6 metų ir jas baigs 18 metų. Reforma pavyko tik iš dalies – pailgėjo mokymosi laikas, tačiau tarsi savaime vėl buvo sugrįžta prie ugdymo nuo 7 metų.

Klausimas – ar kas išanalizavo, kas tuomet įvyko ir kodėl sistema nepasikeitė kaip planuota ir vaikai nebebuvo leidžiami į mokyklas nuo šešerių metų? Ar nepasikartos tas pats ir po šios reformos? Tuo labiau, kad yra šalių, kurios taip pat bandė įvykdyti reformas ir vėl sugrįžo prie pradinio ugdymo nuo septynerių metų (Suomija ir Lenkija).

3. Jei visi vaikai, kuriems tais kalendoriniais metais sueina 6 metai turės eiti į mokyklas, tai trečdalis Lietuvos vaikų eis į mokyklas būdami penkerių metų (kaip dabar trečdalis eina būdami šešerių – tie, kurie gimę rugsėjo-gruodžio mėnesiais).

Klausimas, ar penkerių metų vaikai pasiruošę eiti į mokyklas? Jei bus perkeltos tos pačios programos – ar jie atlaikys tą krūvį, kuris dabar kliūna septynmečiams? Jei programos bus pertvarkomos, ar bus atsižvelgiama, kad trečdalis vaikų į mokyklas eis penkerių metų ir jų mąstymas yra kokybiškai kitoks. Tokie vaikai visai kitaip suvokia pasaulį, vienas iš kognityvinių pokyčių vyksta 6-7 metais. Tokie vaikai daug ko nesupras arba tam, kad pasiektų, suprastų, jiems teks išnaudoti žymiai daugiau kūno resursų, kurių reikia sveikatai ir sėkmingai raidai palaikyti (jau dabar 5-7 metų vaikų sveikata žymiai pablogėja lyginant su 3-4 metų vaikais*).

Mąstant apie skubinamą švietimo reformą, kyla supratimas, kad politikai tikrai apie daug ką nepagalvojo.
Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė

Septynmečiai skaityti išmoksta beveik be pastangų, nes jų fonetikos, garso analizavimo sistema yra tam subrendusi, pasiruošusi. Ar tą patį galim pasakyti apie penkiamečius? Ne. Ir jei bus mokymo ankstinimas, ir spaudimas mokėti skaityti ir rašyti persikels į ikimokyklinio ugdymo įstaigas (kas vyksta dabar parengiamosiose klasėse su šešiamečiais). Tuomet daugelis penkiamečių bus spaudžiami mokytis skaityti, kad tinkamai pasiruoštų mokyklai.

4. Lietuvos vaikų darželiuose vaikai miega pietų miego, valgymui skiriamas ilgas laikas, gyvenama neskubriai, kas labiausiai atitinka vaikų raidą. Mokyklose vaikai patiria daug streso – nauji reikalavimai, nepažįstama aplinka, mokymas per nurodymus, kuris nėra natūralus vaikų mokymuisi, mažai natūralaus mokymosi per patirtis. Daugelis pirmokų patiria daug streso ir jų sveikata žymiai pablogėja*.

Klausimas – kaip bus sprendžiamas mokymo būdų, programų ir aplinkos pritaikymo vaikų raidai klausimas, kad vaikai nepatirtų streso jau nuo 6 metų ir kad masiškai nekristų motyvacija jau nuo 10 metų, kas labai apsunkina mokymo procesą vyresnėse klasėse, kad dar labiau nepablogėtų septynmečių fizinė ir psichinė sveikata.

5. Lietuvoje visuomet buvo vaikų, kurie pradėjo lankyti mokyklas šešerių – nes tėvai tikėjo vaikų gebėjimais ir mokyklos pasirengimo testas rodė, kad jie pasirengę. Taip pat trečdalis vaikų, gimę rugsėjo-gruodžio mėnesiais pradėjo lankyti mokyklas šešerių. Išsamūs tyrimai galėtų parodyti, kaip tokiems vaikams sekėsi mokyklose, vėliau gyvenime.

Klausimas – kodėl imantis reformų nėra atliekami išsamūs tyrimai, kurie galėtų atsakyti į įvairius klausimus. Kiek reikia adaptuoti programas? Kiek racionalu ankstinti mokyklos baigimo metus – ar tokie jaunuoliai anksčiau įsitraukia į darbo rinką? Ar vaikų sveikata vienodai atlaiko, nepriklausomai nuo to, kada jie pradėjo lankyti mokyklas? Kodėl atliekant reformas numojama ranka į esamus tyrimus ir nėra atliekami objektyvūs išsamūs situacijos tyrimai? Tam mes turim pakankamai gerų nepriklausomų specialistų.

6. Ruošiantis reformai remiamasi daugelio šalių, kuriose vaikai eina į mokyklas anksčiau, patirtimi. Europos sąjungoje 22 šalyse vaikai į mokyklas eina nuo šešerių metų, trijose nuo mažiau nei 6 ir vienuolikoje nuo 7 metų. Mūsų darželiuose vykstantis vaikų ugdymas atitinka daugelio šalių mokyklų pirmųjų klasių turinį, Lietuvoje darželius lanko apie 85 procentai vaikų (95 proc. miesto ir 48 proc. kaimo vaikų).

Kyla klausimas, ar siekiant pertvarkyti pakankamai gerai veikiančią Lietuvos ankstyvojo ugdymo sistemą remiamasi grynai statistikos rodikliais (kad daugiau šalių vaikai eina į mokyklas anksčiau nei 7 metų), ar iš tiesų pasidomėta, kaip tose šalyse sekasi vaikams? Nes vis daugiau mokslinės literatūros skelbia, kad vaikai yra per daug spaudžiami, per anksti mokomi ir kad tas anksčiau ir greičiau visai nereiškia geriau. Ar mes tikrai orientuojamės į kokybišką ugdymą?

7. Darant visuotinę reformą reikia tam skirti daug pinigų. O jei reforma nepasiteisina (kaip įvyko Lenkijoje ir Suomijoje) ir ji nepavyksta – savaime grįžtama prie senosios tvarkos, arba dar blogiau – reikia skirti papildomų lėšų sistemai atstatyti. Ar mes esam tokie turtingi?

Kyla klausimas, jei jau vienas iš argumentų – atjauninti darbo rinką, gal ne nuo to galo pradedama ir tik ketinamos švaistyti valstybės lėšos. Nes protingiau būtų daugiau dėmesio skirti profesiniam ugdymui tų jaunuolių, kurie nenori rinktis gimnazinio ugdymo, kurie mieliau eitų dirbti. Švedijoje apie 50 procentų jaunuolių renkasi profesinį mokymąsi. Pas mus tik 15-20 procentų ir toks mokymas neturi geros reputacijos. Tuo tarpu šiaip ne taip pabaigę universitetines studijas jaunuoliai nemato tokių mokslų prasmės ir tikrai netampa gerais specialistais ir vargiai įsilieja į darbo rinką, o tam švaistomos didžiulės finansinės lėšos. Tai jei jau kalbam, kad jaunuoliams sunku, gal ir gerinkim jų gyvenimą, o ne tempdami tą sunkumą dar ir į vaikystės amžių?

Kodėl imantis reformų nėra atliekami išsamūs tyrimai, kurie galėtų atsakyti į įvairius klausimus. Kiek reikia adaptuoti programas? Kiek racionalu ankstinti mokyklos baigimo metus – ar tokie jaunuoliai anksčiau įsitraukia į darbo rinką? Ar vaikų sveikata vienodai atlaiko, nepriklausomai nuo to, kada jie pradėjo lankyti mokyklas?
Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė

Neatlikus namų darbų mokykloje mokytojai rašo blogą pažymį. Politikai neskuba atlikti namų darbų ir pasigilinti, kokias pasekmes atneš jų skuboti sprendimai. Kurie iš esmės galbūt ir geri. Tačiau viskas priklausys, kaip jie bus įgyvendinami – siekiant pagerinti mokytojų gyvenimą ir atjauninti darbo rinką ar rūpinantis vaikų gerove ir būsimos visuomenės sveikata. Stresas yra vienas iš agresyviausių žmonių gyvenimus ir sveikatas griaunančių veiksnių. Ar ne per daug streso bandoma sukrauti į ir taip intensyvius vaikų gyvenimus, neatsižvelgiant į tai, kiek vaikai gali atlaikyti? O tyrimai rodo, kad tai, kas pagerina gyvenimą yra laiminga vaikystė, o ne geri mokymosi rezultatai. Ar mes užtikriname, kad mūsų vaikai patirtų laimingą vaikystę? Ar tai yra visų tėvų, mokytojų ir politikų prioritetas?

Kad straipsnis nebūtų vien kritika ir klausimai, yra ir pasiūlymų:

1. Padaryti sistemą laisvesnę – leisti tėvams pasirinkti, kada jie leidžia savo vaiką į mokyklą – šešerių ar septynerių metų (kai kalendoriniais metais sueina 6 ar 7 metai, bet kad pradedant lankyti mokyklą būtų ne mažiau 6 metų).

2. Sustiprinti jaunuolių profesinį ugdymą: suteikti vertę ir svorį tokiems mokslams visuomenėje, išplėsti profesinio ugdymo pasirinkimo galimybes ir įvairovę, gerinti šių mokslų kokybę.

3. Atlikti išsamius tyrimus – kaip sekasi mokslai, koia motyvacija mokytis, kokia sveikata vaikų, kurie eina į mokyklas šešerių ir septynerių metų, kaip jiems sekasi įsilieti į darbo rinką, neapsiribojant skaitymo ir rašymo išmokimu pirmose klasėse.

4. Užtikrinti kad kaimuose vaikai pakliūtų į vaikų darželius, kad visų socialiai atskirtų šeimų vaikai lankytų darželius nuo trejų - ketverių metų, kai vaikai ima daugiau mokytis iš bendraamžių kolektyvo, užtikrinti, kad būtų įvairaus amžiaus grupės darželiuose.

5. Daugiau dėmesio skirti ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio ugdymo kokybei. Siekti ne kuo platesnio technologijų naudojimo, bet kad vaikų ugdymas atitiktų jų raidos dėsnius, keltų kuo daugiau motyvacijos sužinoti, išmokti ir kuo mažiau streso dėl mokymosi. Todėl turim aiškiai žinoti, remiantis moksliniais tyrimais, koks mokymas atitinka vaiko amžių ir to laikytis, o ne siekiant rezultatų mokyti tai, kas neatitinka ir kelia daugiau streso nei naudos.

Atlikus šiuos pokyčius nekiltų tėvų pasipriešinimo nei dėl atostogų trumpinimo, nei dėl mokslo metų ankstinimo, nes būtų aišku – ne tik tėvams, bet ir valdžiai rūpi mūsų vaikai. O kol to nėra, kyla pasipriešinimas – akivaizdu, kad numatomais pokyčiais siekiama prailginti darbinius metus sutrumpinant patį jautriausią žmogaus gyvenimo metą – vaikystę. Kiek tėvų to linki savo vaikams?

* Vilniaus visuomenės sveikatos biuro ataskaita.