Pradėkime nuo savęs - nesusireikšminkime

„Šis etapas dažnai yra adaptacija ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Neretai pastebiu, kad tėvams norisi pritapti ir adaptuotis net labiau nei jų atžaloms. Todėl labai svarbu pastebėti, kaip mes, tėvai, patys jaučiamės, ką išsakome ar nutylime, kadangi vaikai labai gerai jaučia mūsų jausmus, neišsakytas mintis, bendrą emocinę būseną", - pataria vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Jei labai išgyvename, nerimaujame ir galvojame, kaip viskas bus, ar mažylį supras, ar jo neskriaus, gal bus kažkas negerai, vaikas tai jaučia ir pradeda galvoti, kad ten tikrai kažkas negero laukia. Tad pirmiausia turėtume pasistengti rasti būdus, kurie mums padeda nusiraminti.

Šioje situacijoje galėtų padėti darbas su savimi, atsipalaidavimas, savo minčių peržiūrėjimas. Bet pirmiausia reikėtų prisiminti faktą, kad darželis ar mokykla yra labai svarbūs vaikui. Jie ten eina ne todėl, kad tėvams to reikia, o kad tai svarbu vaikui, kad jam būtina išmokti naujų svarbių dalykų.

Pasak psichologės M. Karklytės-Palevičienės, kartais tėvai galvoja, kad vaikas į darželį vedamas tik todėl, kad neturi kur leisti laiko, kol tėvai dirba, bet iš tiesų jis mokosi naujų įgūdžių, asmeninių savybių, todėl vaikui šis etapas labai svarbus ir reikalingas.

Tėvai turėtų nusiteikti būti šalia vaiko, palaikyti jį, padėti išgyventi emocijas, būti jo pusėje, tačiau neužgožti jo jausmų, bet jokiu būdu nedaryti per daug už vaiką. Užduočių, kurias vaikas turi išmokti pats, specialistė pataria nedaryti už jį, nes vaikas pats turėtų jas išmokti atlikti savarankiškai.

Foto: Asmeninis archyvas

Nebijokime neigiamų vaiko jausmų

Kitas svarbus momentas, ką galima padaryti ir kas atneštų vidinės ramybės, labiau skirtas mamoms. „Leiskite tėčiui vaiką vesti į darželį. Dažnai tėčiams būna ramiau ir tai labai atsispindi vaiko jausmuose, jis daug lengviau lieka darželyje. Kai vaikas ramesnis, mes irgi jaučiamės ramesni", - pastebi psichologė.

Kai susiduriame su vaiko nerimu ar ašaromis, reikėtų prisiminti, kad tai yra natūralus dalykas. Anot psichologės, kiekvienas mūsų, eidamas į naują darbą ar net važiuodami į kelionę, taip pat nerimaujame, kai kurie netgi labai stipriai. Pagalvokime apie tai, kad vaikas didžiąją savo gyvenimo dalį ligi šiol gyveno vienaip, o dabar staiga viskas keičiasi, tad natūralu, kad jam kyla nerimas. Tad nebijokite to, o tiesiog padėkite vaikui susitvarkyti su esamais jausmais.

Kai visą tai stengiamės padaryti, labai svarbu bendrauti ir bendradarbiauti su mokytojomis ir auklėtojomis, kad vaiko pasaulis būtų kiek įmanoma vientisesnis, kad tos taisyklės, kurios galioja namuose, būtų ir darželyje ar mokykloje, ir atvirkščiai.

„Dažniausiai tik aktyvūs ir drąsūs vaikai išdrįsta patys ateiti pas suaugusiuosius ir išsikalbėti apie džiaugsmus ir rūpesčius. Tačiau norą būti išgirstam ir suprastam turi kiekvienas vaikas! Kad tai įvyktų, mes, suaugusieji, turime sudaryti tam sąlygas, - dėmesį atkreipia „Demokratinės mokyklos" vadovas Nerijus Buivydas. - Kalbantis sukuriama saugi aplinka užmegzti ryšį tarp mokinio ir suaugusiojo, galimybė prakalbinti kiekvieną vaiką, išgirsti tiesiogiai jo džiaugsmus ir problemas, galbūt užkirsti kelią gresiančiai nelaimei".

Stebėkime, ką ir kaip kalbame

Kai bendradarbiaujama, randami ir tinkamiausi sprendimai, pamatomos silpnosios vaiko vietos ir kartu galima daug lengviau jas įveikti. Anot M. Karklytės-Palevičienės, jei matome, kad kažkas vyksta negerai, stenkimės pamatyti, kokia yra silpnoji vaiko pusė, kas jam nesiseka, gal jam nesiseka palaukti, o gal draugauti, galbūt jam nepavyksta savęs išreikšti ir dėl to jis stresuoja.

Kai pastebime, kas vaikui sukelia stresą, nevenkime tos temos, bet pasistenkime rasti tą silpnąją vietą, ją ugdykime, pastiprinkime ir stebėkime, kaip visa tai keičiasi, kaip daro įtaką vaiko savijautai ir buvimui ugdymo įstaigoje.

Kai ugdome vaiko silpnąją vietą, labai svarbu ugdyti vaiko bendrą gėbėjimą, bendrą įgūdį, ne tik konkretų veiksmą, kurio jis tarsi tuo metu nemoka. Pavyzdžiui, jei vaikas nemoka susiorganizuoti savo užduočių prie stalo, galime išmokyti jį iškalti, kaip tai padaryti, ir atrodys tarsi viskas yra gerai. Bet esmė yra ne konkreti užduotis, o bendri organizaciniai įgūdžiai pagal jo amžių, tai ir savarankiškumas, ir savikontrolė. Tad labai svarbu matyti, kokio bendro įgūdžio vaikui trūksta, kad galėtume padėti jį sustiprinti.

Ruošiantis į mokyklą ar darželį taip pat labai svarbu pastebėti, kaip įprasminame šį veiksmą. „Kartais būna, kai tėvai, patys to nesuprasdami pasako, kad atsibodo, nueisi į darželį ir tave ten išmokys, kaip reikia elgtis, ar, nueisi į mokyklą ir baigsis tau katino dienos. Tokiu būdu programuojame vaiką, kad mokykloje ar daželyje bus blogai. Tačiau jei pasakosime, kaip ten smagu ir gerai, kiek visko įdomaus ten galime išmokti ir atrasti, tikėtina, kad vaikas visai kitaip žiūrės ir daug noriau ten pasiliks", - patirtimi dalinasi psichologė.

Reikėtų vengti ir pasakymo, kad „pagaliau, ačiū dievui, palieku vaiką ir galėsiu pailsėti", nes vaikas supranta, kad tarsi norime juo trumpam atsikratyti. Bet jei sakysime, kad „kol tu būsi darželyje, aš einu atliksiu įdomų savo darbą ir po to aptarsime, kas šiandien gero nutiko". Prasmė praleisti dieną mokykloje ar darželyje tampa visai kita.

Nelyginkime vaikų, o išgirskime

Kai einame į darželį ir pastebime, kad vaikas daugiau stresuoja nei kiti, dažniau verkia, sunkiau atsiskiria, patiria daugiau negatyvių jausmų, labai svarbu vaiko nelyginti su kitais. Lyginimas su vaiku, kuriam tai pavyksta lengviau ar greičiau, tėvams dažnai atrodo tarsi paskatinimas pasitempti, tačiau pasak psichologės, tai vaiką pažemina, demotyvuoja. Svarbu ne tik stebėti, ką sakote vaikui, bet ir patiems galvoje nelyginti savo vaikų su kaimynų ar draugų.

„Kaimynės vaikas tai normaliai eina, o mano visada su ožiais. Jei taip matysime vaiką, jis šitai jaus ir situacija taps tik dar sunkesne. Jei matome, kad vaikui sunku, turime aiškintis priežastis ir padėti jam tai išgyventi, priimti situaciją tokią, kokia ji yra, kad ji dabar yra tokia, ką galime padaryti, kad vaikui būtų lengviau", - pataria M. Karklytės-Palevičienė.

Ruošiantis į mokyklą ar darželį, reikėtų bent dvi savaites prieš tai pradėti įeidinėti į ugdymo įstaigos ritmą, tą patį rėžimą sudaryti ir namuose: kada keliatės, kada valgote, kada einate miegoti pietų miego. Taip vaikui būna daug aiškiau, saugiau ir lengviau pereiti iš vieno etapo į kitą.

Atostogų ritmas yra daug laisvesnis, bet vaikui tai sukelia nemažai chaoso, ypač, kai laukia šis visiškai naujas etapas. Jei atostogų metu vaikas keliasi kada nori, o į mokyklą keliamasi daug anksčiau ir visada tuo pačiu metu, vaikui gali susidaryti asociacija, kad mokykla ar darželis yra blogai ir aš ten neisiu. Galbūt jis to nepaaiškins, bet automatiškai ten jam bus sunkiau. Be to, neišsimiegojęs vaikas gali būti pavargęs, blogiau jaustis ir pats nesuprasti, kodėl taip yra.

„Kad vaikai mokykloje jaustųsi gerai, juos reikia išgirsti, įsiklausyti į tai, kaip jie jaučiasi, kas jiems svarbu, ko jie norėtų. Tam reikia skirti laiko ir noro, kai pradedame bendrauti, sukuriame saugų ryšį, aplinką, abipusę pagarbą. Ir galų gale pasireiškia šalutinis poveikis: vaikai nori eiti į mokyklą, joje nori praleisti daug laiko ir gerai mokytis", - reziumuoja N. Buivydas.