Patyčiose kenčia visi. Ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitus?

Skriaudėjas matomas kaip neklaužada blogiukas, kurio privengia ne tik kiti moksleiviai, bet kartais ir mokytojai. Atsargus požiūris suprantamas, tačiau nekreipiant dėmesio į skriaudėją ir nesuteikiant jam pagalbos, patyčios gali pasikartoti, palikdamos randus tiek aukos, tiek besityčiojančiojo asmenybėje.

Sulaukę pritarimo tyčiojasi daugiau

Nors esame linkę piešti skriaudėjo paveikslą tamsiomis spalvomis, su vaikais dirbanti psichologė Kristina Paradnikė teigia, kad vaikai tyčiojasi dėl įvairių priežasčių. Kai kurie vaikai engia kitus dėl ydingos jų aplinkoje susiformavusios kultūros. Jie tiesiog jaučia, jog už savo elgesį bus "apdovanojami", t.y., sulauks pritarimo, ir palaikymo iš svarbių jiems žmonių – klasės draugų, vyresnių vaikų ir pan. Taip ir toliau palaikoma patyčių kultūra.

Psichologės K. Paradnikės teigimu, skriaudėjai kartais iš tėvų gauna dviprasmiškas žinutes – „negali skriausti kitų", bet „jei nusileisi, būsi nevykėlis, todėl turi duoti atgal". Esant tokiai situacijai, vaikas įtiki, kad tik būdamas "galingas" bus sėkmingas, tačiau tokiu savo elgesiu nuolat sulaukia priešiškumo iš aplinkos, įsisuka į ydingą ciklą. Piktai nusiteikusi aplinka kursto agresyvias reakcijas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad sulaukęs bendraamžių agresijos vaikas turi tylėti it pelytė po šluota, tačiau reikia jį mokyti spręsti konfliktus konstruktyviai, drąsinti kalbėtis su suaugusiais apie kylančias problemas.

Visų blogybių aplinkai suversti negalime ir reikia pripažinti, kad skriaudėjai iš tiesų būna linkę neatsižvelgti į kitų jausmus, sunkiau bendrauja, dažnai nerimauja ir iš prigimties yra šiek tiek agresyvesni. Žeminti kitus linkę vaikai neretai tiki, kad jiems negalioja taisyklės, ir kad jiems neprivalu elgtis pagal daugumai priimtinas etines normas. „Kalbant apie psichologinį skriaudėjo portretą svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad patyčios – tai sąmoningas siekis skriausti ir įskaudinti kitą, kai skriaudėjo ir aukos jėgos nelygiavertės. Tai nėra tiesiog konfliktas tarp vaikų, tai yra sistemingas, dažniausiai pasikartojantis priekabiavimas prie kito. Dėl to ir skriaudėjo psichologinės charakteristikos gali būti kitokios nei tiesiog „peštuko" ar impulsyvaus į konfliktus linkusio vaiko." – tvirtina psichologė K. Paradnikė.

Fizinės bausmės skatina užsidarymą

Daugeliui tėvų būna sunku ir skaudu priimti faktą, kad jų vaikas skriaudžia kitus. Kaip teigia psichologė Kristina Paradnikė tėvų reakcijos tokiu atveju būna keleriopos: „Kai kurie tėvai puola į neviltį, pasimeta, o žinia apie vaiko patyčias juos užklumpa tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Kiti reaguoja agresyviai, užsipuola vaiką, piktai kalbasi, kartais griebiasi net fizinių bausmių. Yra tėvų, kurie reaguoja itin gynybiškai: kalta mokykla, kiti vaikai, mokytojai, o su jų vaiku viskas yra gerai – jis tik ginasi." Tokie reagavimo būdai automatiški ir dažnai kyla iš nevilties ir pasimetimo, tačiau jie gali lemti vaiko dar didesnį užsidarymą ir norą kerštauti.

Kai kurie tėvai puola į neviltį, pasimeta, o žinia apie vaiko patyčias juos užklumpa tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Kiti reaguoja agresyviai, užsipuola vaiką, piktai kalbasi, kartais griebiasi net fizinių bausmių. Yra tėvų, kurie reaguoja itin gynybiškai: kalta mokykla, kiti vaikai, mokytojai, o su jų vaiku viskas yra gerai – jis tik ginasi.
Psichologė Kristina PARADNIKĖ

Psichologės manymu, sužinojus ar pastebėjus, kad vaikas skriaudžia kitus, svarbiausia nepulti reaguoti "karštakošiškai", taip pat nereikėtų vaiko bausti fizinėmis bausmėmis ar rėkimu. Vietoj to, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, geriausia būtų pasikalbėti - tvirtai ir aiškiai pasakyti, kad smurtas yra nepriimtinas, kantriai ir švelniai paaiškinti apie smurto bei patyčių pasekmes - kad tai skaudina kitus, kad kitam dėl to liūdna ir nemalonu. „Dažniausiai vaikai mokosi per pavyzdį – jei prie vaiko tėvai nepraranda savitvardos, su kitais elgiasi pagarbiai, vaikas perims šias vertybes. Neretai padeda nuoširdus bendravimas ir dėmesys vaikui, kartu leidžiamas laisvalaikis. Taip pat rekomenduojama sukurti sąlygas stiprėti vaiko savivertei, kad vaikas turėtų galimybę patirti sėkmę be smurto – pavyzdžiui, jei nesiseka pamokose, tuomet išbandyti įvairius būrelius."

„Galiausiai, nebijokite ieškoti pagalbos mokykloje: kreipkitės į socialinius pedagogus, mokytojus, psichologą. Vertėtų nepamiršti, kad neretai tie patys vaikai atsiduria ir skriaudėjų, ir aukų vaidmenyse. Abiem atvejais vaikui reikia suaugusiųjų pagalbos. Mokyklos gan geranoriškai reaguoja į tėvus, kurie nori bendradarbiauti ir ieško pagalbos." – drąsina psichologė.

Kartais skriaudos lieka vaikystėje

Skriaudėjai nebūtinai yra „blogi vaikai". Vaikų elgesys ne visada atspindi jų tikrąsias vertybes ar asmenybę. Net ir geras vaikas kartais suklysta ir pasielgia netinkamai. Nepilnamečiai vis dar mokosi bendrauti, įtvirtinti save, bando įvairius elgesio būdus. Nemažai garsenybių, pavyzdžiui, aktorė Cameron Diaz ar atlikėja Adele garsėjo sunkiu charakteriu ir muštynėmis mokykloje, tačiau suaugusios mielai prisideda prie labdaros projektų ar kitos visuomenei naudingos veiklos.

Dažniausiai vaikai mokosi per pavyzdį – jei prie vaiko tėvai nepraranda savitvardos, su kitais elgiasi pagarbiai, vaikas perims šias vertybes. Neretai padeda nuoširdus bendravimas ir dėmesys vaikui, kartu leidžiamas laisvalaikis.
Psichologė Kristina PARADNIKĖ

„Tinkamomis sąlygomis ir nedelsiant taikant reikalingas priemones nemažai skriaudėjų turi galimybių pasikeisti į gerą – svarbu, jų nenurašyti anksčiau laiko" – optimistiškai nuteikia psichologė.

Ženklai išduodantys, jog nepilnametis gali būti linkęs skriausti kitus:

- Vaikas elgiasi ar kalbasi agresyviai tiek su suaugusiais, tiek su kitais vaikais.

- Jis yra impulsyvesnis nei kiti.

- Vaikas tarsi apsėstas minčių apie populiarumą.

- Jam sunku atpažinti kitų emocijas, jis gali būti nejautrus aplinkinių skausmui ir liūdesiui.

- Net akivaizdžiai padaręs kažko blogo, vaikas kaltina kitus.

- Jis nesilaiko taisyklių ir nuolat tikrina „ribas".

- Lengvai susierzina.

Nepaisant didėjančio visuomenės dėmesio, mūsų vaikai vis dar patiria daugiausia patyčių Europoje. Pagal naujausią Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tarptautinę mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studiją patyčias Lietuvoje patiria 32 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių.

To pačio, 2013-2014 metais atlikto tyrimo duomenimis, 30 proc. berniukų ir 16 proc. mergaičių tyčiojosi iš kitų.