Konsultuoja Vilniaus humanistinės mokyklos steigėja, vadovė pradinių klasių mokytoja Sonata Petraitienė

Pakelk ranką

Paprasta pamoka paprastoje mokykloje. Mokytoja užduoda klausimą. Jei vaikas žino atsakymą ir nori jį pasakyti, turi pakelti ranką ir laukti, kada mokytoja jam tai leis. Tačiau rankų daug, o atsakymo reikia vieno. Iš dvidešimties vaikų mokytoja išrenka vieną, kuris garsiai pasako atsakymą. Devyniolika vaikų lieka neišgirsti ir neišklausyti.

Mokykloje, kuri puoselėja humanistinės pedagogikos principus, pasisakyti leidžiama visiems mokiniams. Mokytojas prieina prie kiekvieno mokinio ir šis pašnibžda atsakymą jam į ausį.

Pedagogė Sonata Petraitienė: „Tradiciškai daug vaikų vos išgirdę klausimą skuba kelti rankas, nes visi nori pasidalyti tuo, ką žino ar sugalvojo. Tačiau būtų gan nuobodu, jei dvidešimt mokinių garsiai sakytų tą patį atsakymą, todėl pasisakyti leidžiama dviem ar trims.

Atsakymo pašnibždėjimas mokytojui į ausį išsprendžia iškart mažiausiai dvi problemas. Pirma, kiekvienas vaikas yra išklausomas ir išgirstamas, mokytojas sureaguoja į tai, ką išgirdo, tačiau išsaugo pagarbą ir slaptumą. Jei atsakymas neteisingas, netikslus, mokytojas tyliai pasako: „Dar pagalvok." Jei atsakymas neteisingas ar juokingas, vaikas nepatenka į keblią padėtį, nėra galimybės kitiems iš jo pasijuokti.

Humanistinė pedagogika nevertina mokinio elgesio. Kaip kontroliuoja? Mokytojas stengiasi nepabrėžti netinkamo elgesio, bet visada reaguoti, pasidžiauti, padėkoti, kai mokinys pasielgia tinkamai. Tai pedagogikos klasika, kurią daugelis pedagogų pamiršo.
Sonata PETRAITIENĖ

Antra, šnibždėdamas kiekvienas vaikas gauna tai, ko labai nori – artimą ryšį su mokytoju. Vaikams patinka būti arti mokytojo. Šis būdas turi ir vaikams labai svarbų žaidybinį elementą – jie tarsi perduoda paslaptį. Tačiau labiausiai taip siekiama stabdyti impulsyvumą. Labai dažnai vaikai atsako net nemąstydami, impulso pagauti skuba kalbėti bet ką ir šis impulsas yra labai egocentriškas: „Aš esu čia ir aš noriu kalbėti!" Laukdamas, kada mokytojas prie jo prieis ir pasilenks, kad išgirstų atsakymą, vaikas turi laiko ir dar kartą jį apgalvoti. Išgirdęs neteisingą atsakymą mokytojas niekada nesako „neteisingai". Jis klausia: „Kiek kartų pagalvojai?"."

Humanistinės pedagogikos kūrėjo ir puoselėtojo, mokslininko, pedagogo ir psichologo Šalvos Amonašvilio nuomone, didelis blogis, jei mokytojui uždavus klausimą iškart kyla rankų miškas. Pasak jo, čia slypi dvi blogybės. Pirma, arba vaikai kelia rankas net nemąstydami, arba mokytojo klausimas buvo toks bukas, kad net neprivertė susimąstyti. Vienas svarbiausių humanistinės pedagogikos uždavinių yra skatinti mokinį mąstyti.

Kuris geriausias

Tradicinėje mokykloje mokytojas vertina ne tik mokinio laimėjimus, bet dažnai ir elgesį. Nors pradinėse klasėse mokinio gebėjimai, laimėjimai ir pažanga pažymiais nevertinami, tačiau geriausiai besimokantiesiems kas pusę metų įteikiamos padėkos, o jų vardai ir pavardės iškabinami klasės skelbimų lentoje. Kad būtų lengviau kontroliuoti mokinių elgesį, t. y. slopinti netinkamą ir skatinti tinkamą, mokytojai pasitelkia „šviesoforo" būdą: jei šiandien elgėsi tinkamai, mokinys gauna žalią kortelę, jei elgesys kėlė problemų – geltoną, o jei buvo netinkamas – raudoną.

Humanistinė mokykla vengia bet kokių konkuruoti skatinančių sąlygų, čia net nežaidžiami žaidimai, kai varžomasi greičiu, jėga ir pan. Pavyzdžiui, per kūno kultūros pamokas nebūna estafečių. Noras konkuruoti rodo viena: aš laimiu kito sąskaita. Humanistinio ugdymo tikslas yra kitas. Svarbiausia, kad vaikas išvystytų visas savo prigimtines galias, atrastų gabumus, geriausiai realizuotų save kaip unikali asmenybė ir... geriausiai kaip tik gali tarnautų žmonėms, t. y. vaikas ugdomas ne tam, kad būtų pirmas, geresnis nei kitas, o tam, kad kuo geriau patarnautų kitiems.

Pedagogė S.Petraitienė: „Vaikų amžiui būdingas egocentriškumas nėra nei gerai, nei blogai, tai tiesiog raidos etapas, tačiau vaiko vertinimas pažymiais, saulytėmis, šypsenėlėmis, žaliomis ir raudonomis kortelėmis skatina ir stiprina šią savybę, siekiamybe tampa būti lyderiu, geriausiam, greičiausiam, „patogiausiam" ir t. t. Humanistinį požiūrį puoselėjančios mokyklos skatina vaiką išsiskleisti kaip unikalų žiedą, stiprina jo stipriąsias savybes, tačiau... slopina egoizmo apraiškas. Niekada nesakome: „Esi blogas, nes esi egoistas", tačiau nuolat sakome: „Pasirūpink kaimynu, kuris yra šalia", „Pažiūrėk, ar visiems užteko pagalvėlių atsisėsti, o tada prisimink save", mokome pastebėti kitą ir juo pasirūpinti.

Neturime jokios teisės vertinti vaiko šios dienos elgesio tam tikrais simboliais: žalia kortele, nes tylėjo, raudona, nes per pamoką kalbėjo su draugu. Antraip vaikų sąmonėje raudona, geltona, žalia spalvos įgyja labai konkrečias, net bauginančias reikšmes: raudona – blogai. Tai tam tikra represijos forma.

Humanistinė psichologija pabrėžia, kaip svarbu sudaryti ugdymosi aplinką, kurioje priimtume žmogų tokį, koks jis yra, nevertintume, geras ar blogas, raudonas ar žalias. Ji sako: normalu yra išgyventi įvairius jausmus. Vaiko elgesys gali ir turi būti įvairus: jis gali ir pykti, ir liūdėti, ir sielvartauti, ir būti įniršęs.

Kodėl tradicinė mokykla prasilenkia su humanistine psichologija?

Mokiniui, kuris sielvartauja ar pyksta, reikia skirti dėmesio, aiškintis, kodėl jis toks, o tai suryja daug pamokai skirto laiko. Mokytojai išties yra saviti sistemos įkaitai. Juk pamoka trunka 45 minutes, jei klasėje yra 24 vaikai, iš kurių trys susikrimtę, vienas piktas, o dar penki labai laimingi – ir jie taip pat nori pasidalyti savo džiugesiu, tai irgi emocija, kurią norisi „paleisti" ir norisi, kad ji būtų priimta.

Kol emocijos nebus išsakytos, tapusios žodžiu, trukdys susikaupti ir mokytis. Geras, jautrus mokytojas visada prieis, išklausys ir pakalbins emocijų blaškomą vaiką, pasakys, kad jį supranta: dažniausiai to užtenka, kad vaikas nurimtų. Tačiau geras mokytojas mato ir laikrodį, žino, kad turi labai ribotą laiko kiekį, per kurį privalo pasiekti tam tikrus rezultatus. Sistema verčia mokytojus „uždaryti" savo širdį, nes nėra laiko. Todėl mokytojui nepatogios tam tikros vaiko emocijos, daug patogiau, kai jis yra ramus. Kaip to siekti? Išmokyti, kad ta ar kita emocija man nepatinka, ji nepageidaujama. Kaip išmokyti? Įvertinti emocijas, elgesį spalvomis, pažymiais ar kitokiais įverčiais. Tokia aplinka moko vaikus, kad jie negali būti visokie, turi slėpti tikruosius jausmus, pateikti tik tuos, kurių tikisi mokytojas. Mokytojas, kuris vertina vaiko elgesį, sako: „Įtik man, būk man patogus."

Taip auginama pataikaujančių vaikų karta, taigi, pataikaujanti visuomenė.

Humanistinė pedagogika nevertina mokinio elgesio. Kaip kontroliuoja? Mokytojas stengiasi nepabrėžti netinkamo elgesio, bet visada reaguoti, pasidžiauti, padėkoti, kai mokinys pasielgia tinkamai. Tai pedagogikos klasika, kurią daugelis pedagogų pamiršo."

Susižavėjimo laiškas

Š. Amonašvilis pabrėžia, kad svarbu kurti žavėjimosi vaiku atmosferą. Tai vienas būdų skatinti tinkamą elgesį.

Vaikų amžiui būdingas egocentriškumas nėra nei gerai, nei blogai, tai tiesiog raidos etapas, tačiau vaiko vertinimas pažymiais, saulytėmis, šypsenėlėmis, žaliomis ir raudonomis kortelėmis skatina ir stiprina šią savybę, siekiamybe tampa būti lyderiu, geriausiam, greičiausiam, „patogiausiam" ir t. t. Humanistinį požiūrį puoselėjančios mokyklos skatina vaiką išsiskleisti kaip unikalų žiedą, stiprina jo stipriąsias savybes, tačiau... slopina egoizmo apraiškas.
Sonata PETRAITIENĖ

S.Petraitienė: „Kai vaikas pasielgia gražiai, dorai, mokytojas čia pat išplėšia popieriaus lapelį, parašo laišką ir sako vaikui: „Perduok šitą laišką savo tėvams." – „O kas tame laiške?" – „Ten parašyta, kad džiaugiuosi tavimi, noriu šiuo džiaugsmu pasidalyti su tavo tėvais." Gavęs dozę žavėjimosi juo vaikas supranta: „Štai Toks aš galiu būti!" Kita nerašyta humanistinės pedagogikos taisyklė: „Pedagogas neturi teisės supykdyti vaiko su jo tėvais. Tai nusikaltimas."

Pripiešti sparnai

Kitas Š.Amonašvilio būdas, kuris padeda paskatinti tinkamą vaiko elgesį ar ugdyti pageidaujamą jo savybę, yra vadinamas „Pripiešta savybė".

S.Petraitienė: „Visada galima avansu pasidžiaugti vaiku. Gali būti, kad vaikas dar neturi tos savybės ar gebėjimo, gal jos dar tik užuomazga, o gal net ir jos nėra, bet aš tikiu, kad jis toks, todėl ir sakau: „Tu toks drąsus, išdrįsai tai padaryti." Ir nors jis visiškas bailiukas, tačiau kai taip pasakome, vaikas savyje pradeda ieškoti savybės, kuri vadinasi „drąsa". Mes tarsi nupiešiame drąsos sparnus."

Sėdėti tyliai

Tradicinėje mokykloje vaikai gyvena nuo skambučio iki skambučio, nuskambėjęs skambutis simbolizuoja laisvę judėti, žaisti, pasikalbėti su draugu, pasijuokti. Tai laikas, kai vaikai pradeda gyventi, nes jiems nereikia „sėdėti tyliai". Pirmokai neretai guodžiasi, kad nuo sėdėjimo tyliai ir nejudant jiems paskausta kojytes.

Humanistinėje mokykloje nėra skambučių, vienai veiklai (pamokai) skiriama viena valanda. Per pamoką pedagogas stebi vaiką ir jo kūną, nes kūnas labai greitai pasako, kada vaikas pavargsta: jis ima nenustygti vietoje, pradeda maltis, judėti. Mokytojas leidžia vaikams ilsėtis tada, kai jiems reikia.

Pedagogė S.Petraitienė: „Humanistinė mokykla visiškai pasitiki mokytoju, jo profesionalumu. Per tą valandą, kuri skiriama pamokai, jis gali dirbti tik penkiolika minučių, o visą kitą laiką žaisti, nes kaip tik mokytojas geriausiai jaučia, ko tą dieną reikia vaikams.

Jei mokytojas ignoruoja vaiko kūno kalbą arba net slopina, vaikas gali tapti apatiškas. Apatija rodo, kad pasiektas visiškai žemas darbingumo lygis, vaikas yra pervargęs. Pamatyti, išgirsti, ką sako vaiko kūnas, ir paisyti tos kalbos, yra paprasčiausia sveikatos higiena. Svarbu laiku pasiūlyti vaikams pajudėti, todėl geriausiai, kai į pamoką integruotos skirtingos veiklos, pavyzdžiui, rašome, tada dirbame grupelėmis, kai galime, įsitaisome ant grindų ir t .t.

Valstybinėse mokyklose tyla klasėje vis dar yra gera byla, tai tarsi rodo, kad pedagogas susitvarko su klase. Ar tyla garantuoja gerą mokymąsi ir gerus laimėjimus? Ir taip, ir ne. Tyla yra vertybė, ypač triukšmo pasaulyje, ji padeda vaikams susikaupti, patys vaikai jos kartais paprašo. Tačiau yra chaotiškas triukšmas ir kūrybinis šnabždesys. Kūrybinė veikla esant tylai sunkiai įsivaizduojama. Pavyzdžiui, teatro pamokoje visada daug triukšmo, emocijų, tačiau tai nėra chaosas. Chaosas rodo, kad niekas nevyksta, chaose vaikai tik rėkia ir pešasi. Chaotiškas triukšmas yra blogis, tačiau tyla kaip represijos priemonė taip pat yra blogis. Jei vaikas per pamoką negali kažko paklausti draugo, pasitarti su juo, nes turi būti taip tylu, kad girdėtųsi, kaip dūzgia musė, tai tokia tyla yra bausmė.

Humanistinė pedagogika turi taisyklę: jei ko nors nežinai, prieš klausdamas mokytojo paklausk draugo. Tai skatina vaikus bendradarbiauti, draugauti, drąsina ir moko prašyti pagalbos. Mokytojas yra ta instancija, į kurią kreipiamasi, kai tikrai niekas nežino. Humanistinės pedagogikos požiūriu prašyti pagalbos nerodo, kad esi prastesnis, nes kažko nežinai, nemoki, nesugebi. Kuo sunkesnė užduotis, tuo didesnės paramos ir pagalbos man reikia.

Mokytojai savo pavyzdžiu turi parodyti, kaip prašyti pagalbos ir kad tai yra visiškai normalu: „Vaikai, man reikia jūsų patarimo.""

***

***

Naujame, rugsėjo mėnesio, TAVO VAIKO žurnalo numeryje skaitykite:

Interviu su besilaukiančia dainininke Baiba

Kaip jaučiasi vaikas prekybos centre

Žygiai su mažais vaikais

Įvaikintos mergaitės istorija

Eglė Radvilė - naujos kartos mama

Vaikų mada rudenį

Stilingas vaiko kambarys

Kokių vaikų auklėjimo paslapčių galime pasimokyti iš danų ir žydų