Nieko gero, jei vaikas nereaguoja į skyrybas: du pavojingiausi kraštutinumai

Kokios skyrybų situacijos vaikams yra sudėtingiausios ir kodėl? Kokie požymiai rodo, kad vaikas nepajėgia pats susidoroti su sunkumais? Jei tėvams išsiskyrus atžala nekelia problemų šeimoje ar mokykloje, teisinga daryti išvadą, kad viskas gerai?

Apie tai kalbamės su psichologe Julija Ladigaite, Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai" vesiančia grupes skyrybų vaikams.

„Tėvų skyrybos vaikui yra labai didelis ir svarbus įvykis. Į dvi dalis skyla jo pasaulis. Todėl normalu, kad vaikas bus liūdnas, pasimetęs, piktas, kad keisis jo elgesys. Svarbu būti šalia vaiko ir leisti jam išreikšti kylančius jausmus. Svarbu suprasti, kad vaikui yra normalu būti kitokiam nei tėvams gyvenant kartu. Pavojaus signalai yra du kraštutinumai. Vienas – kai vaikas į skyrybas „nereaguoja". Kitas – kai vaiko reakcija itin stipri", – atkreipė dėmesį specialistė.

Vaiko „nereakciją" psichologė vadina tiesiog nemokėjimu tinkamai išreikšti kylančių baimių, jausmų. Tuomet vaikas pasirenka gyventi kaip gyvenęs, nes adekvačios reakcijos nesugalvoja ar bijo išreikšti, o gal net tikisi, kad viskas sugrįš į savo vėžes, kad tėvai susitaikys.

„Toks elgesys ilgainiui gali pasireikšti fiziniais negalavimais, akių trūkčiojimu, miego ar valgymo sunkumais. Mažesniems vaikams gali atsirasti baimių. Todėl, jei atrodo, kad vaikas į skyrybas nereaguoja, tuo džiaugtis nereikėtų. „Nereaguojančiam" vaikui reikėtų profesionalios pagalbos, kur jis galėtų saugiai išreikšti savo jausmus, kylančias baimes", – sako J. Ladigaitė.

Kaip skiriasi mažų ir vyresnių vaikų reakcijos?

Maži vaikai dar nemoka kontroliuoti savo elgesio, todėl darželinukai tėvams skiriantis patirs sunkumų ne tik namuose, bet ir darželyje – tai normalu. Pagalbos reikėtų, jei vaikas, pvz., vėl pradeda šlapintis į lovą, atsiranda baimių, pradeda trūkčioti akis, nebemoka atsiskirti nuo mamos ar tėčio, pradeda muštis ir pan.

„Vyresniems vaikams specialistų pagalbos reikėtų kreiptis, jeigu jiems sunku reguliuoti savo elgesį ir emocijas ne tik namuose, bet ir mokykloje, popamokinėje veikloje. Pavojingi ženklai – jei vaikas nebenori bendrauti su draugais arba kaip tik pasineria tik į draugų kompaniją ir nutraukia ryšius su kitais. Taip pat – nebenori užsiimti anksčiau mėgta veikla, nebenori eiti į mėgstamus būrelius, mokykloje pradeda krėsti išdaigas, prieštarauti, atsikalbinėti, neberuošia namų darbų, nebesimoko", – vardijo psichologė.

Paaugliai gali prisiimti suaugusiojo vaidmenį – išsiskyrus tėvams imti rūpintis šeima ar namais. Pasak pašnekovės, normalu, jei jie daugiau prisidės prie namų ruošos, bet jei vaikai imasi tėčio arba motinos vaidmens, tai taip pat turi būti sprendžiama, nepakenktų ir specialistų pagalba.

Kada geriau individuali terapija, kada užsiėmimai grupėse?

Vaikai, kurių tėvai išsiskyrę, dažnai jaučiasi „nenormalūs", kitokie, prastesni už kitus vaikus, atsiranda atmetimo baimė (kad mano draugai nustos su manimi draugauti). „Atėję į grupę vaikai sutinka daugiau tokių pačių vaikų, patiria, kad jie tokie ne vieni – ne jų vienų tėvai skiriasi. Tai labai sustiprina. Vaikai pradeda drąsiau kalbėti, nustoja slėpti, kad jų tėvai skiriasi. Taip atranda savo klasėje ar būrelyje, kad yra ir daugiau vaikų, kurių tėvai kartu nebegyvena. Vaikai grupėje, kurių tėvai išsiskyrę, lygiai tokie patys šaunūs, su jais gera kartu būti – taip grupių dalyviai supranta, kad ir jų draugai nepabėgs dėl to, kad išsiskyrė tėvai", – pasakojo psichologė.

Kai skyrybų krizės požymiai būna ypač stiprūs, J. Ladigaitė rekomenduotų individualią terapiją: „Galima derinti ir individualius bei grupinius užsiėmimus. Tačiau grupėje dalyvauja vaikai, kurie krizę išgyvena ne taip audringai. Pasitaiko ir tokių vaikų, kurie ateina į grupę kelis kartus – jiems patinka užsiėmimai, ten sutinkami vaikai, ten yra aplinka, kur jie gali saugiai išreikšti savo jausmus – todėl kartais grupę vaikai kartoja."

Bendri tikslai, kuriuos kelia su skyrybų vaikais dirbantys psichologai – padėti jiems pripažinti tėvų skyrybas ir suteikti drąsos apie tai kalbėti, išreikšti kylančius jausmus. Grupėje vaikai mokosi jausmus išreikšti tinkamai.

Po užsiėmimų paprastai vaikams būna lengviau atsiskirti nuo tėvų (jei po skyrybų vaikas buvo kilusi tokia baimė), susireguliuoja miegas, paretėja nervinis akies trūkčiojimas, pamažėja galvos, pilvo skausmų.

Kodėl ypač svarbu, kaip jaučiasi patys tėvai?

Kokią reikšmę vaikui, kurių tėvai skiriasi, turi jų pačių būklė? Kokios skyrybų situacijos vaikams yra sudėtingiausios ir kodėl, klausėme psichologės.

„Vaikui labai svarbu, kaip jaučiasi tėvai – nesvarbu, ar jie gyvena kartu, ar skiriasi, ar jau išsiskyrę, – pabrėžė J. Ladigaitė. – Todėl bet kokiu atveju tėvai, patiriantys sunkumus, turi įvertinti, kad jų nerimas, įtampa ar kiti psichologiniai sunkumai gali persiduoti ir vaikams. Labai svarbu, kad tėvai gautų tinkamą pagalbą. Geriausia, jei tėvai skiriasi vienas kitam išlaikydami pagarbą, galėdami ramiai kalbėtis, susitarti, suplanuoti tolimesnę ateitį, aiškiai tai nupasakodami vaikams. Tokiu atveju vaikai taip pat gali ramiai priimti pokyčius, ateitis jiems būna aiški ir todėl ne taip baugina".

Vaikui skaudžiausia, jei skyrybų metu jis verčiamas rinktis, kurį iš tėvų myli labiau, jei tėvai vaiko nepasidalija, jei vienas prieš kitą nuteikia. „Tuomet vaikas jaučiasi labai kaltas, nes bet kokiu atveju turi skaudinti vieną iš tėvų, jis jaučia gėdą, nežinomybės baimę. Jei tėvams pavyks skirtis ramiai, ramiai reaguos ir vaikas", - komentavo Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai" grupes vaikams vedanti psichologė.

Į klausimą, kokiu metu pagalba skyrybų vaikams veiksmingiausia – pranešus vaikams apie skyrybas, kai vienas iš tėvų pradeda gyventi skyriumi – pašnekovė negalėjo vienareikšmiškai atsakyti. Kiekvienos skyrybos skirtingos. Vieni iš pradžių išsiskiria, vėliau pradeda gyventi atskirai. Kiti iš pradžių pradeda gyventi atskirai ir tik po to apsisprendžia, kad skirsis.

„Geriausia vaikams pradėti lankyti išsiskyrusių šeimų grupę tuomet, kai jau tikrai aišku, jog tėvai nebebus kartu – kai dėl to sutaria ir tėtis, ir mama, kai imasi skyrybų proceso arba jis jau įvykęs, – mano ji. Tuomet vaikas grupėje pripažįsta skyrybų faktą, išsivaduoja nuo įsivaizdavimų kaip tėvai vėl grįžta gyventi kartu.

„Tačiau jei vaikas skyrybas išgyvena labai sudėtingai, individualioms konsultacijoms galima kreiptis ir anksčiau. Taip pat yrančiai porai galima konsultuotis su psichologais prieš pranešant skyrybų faktą vaikams – jie rekomenduos, kada būtų tinkamiausias momentas, ką reikia pranešant pasiruošti", – patarė J. Ladigaitė.

Sutiko daug suaugusių, kuriems tėvų skyrybos – tarsi neišvalyta žaizda

Dešimt metų savanoriavusi vaikų stovyklose, J. Ladigaitė dirbo mokykloje bei Psichologinės paramos ir konsultavimo centre psichologe. „Bedirbdama susidūriau su daugybe mažų ir jau suaugusių vaikų, kuriems tėvų skyrybos – tarsi neišvalyta žaizda. Matau, kaip jiems tai trukdo paprastai ir laimingai gyventi, draugauti, mokytis. Tikiu, kad vaikų grupėse žaizdą galima išvalyti, sugydyti ir leisti pasveikti", – sakė Vilniaus universiteto psichologijos magistrantūroje studijuojanti pašnekovė.

Vedant grupę vaikams Julijai asistuos VU psichologijos studentė Lina Čepulytė – stovyklų vadovė Lietuvoje, Kanadoje, JAV. Dirbti su išsiskyrusių šeimų vaikais ją paskatino patirtis stovyklose ir rekolekcijose. Supervizuos viena iš „Bendrakeleivių" steigėjų, VU doc. Rasa Bieliauskaitė.

Šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai" nuo 2001 m. teikia specializuotą kompleksinę pagalbą skyrybas išgyvenantiems bei kitiems šios patirties paliestiems asmenims, rūpinasi šeimos krizių prevencija bei postvencija, daug dėmesio skiria asmens saviugdai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis