Iš tiesų vaiko brendimo laikotarpis – visiškai natūrali, normali vystymosi fazė. Ji susijusi su hormonų pokyčiais. Psichika ir apskritai visas vaiko organizmas reaguoja į ją savaip – priklausomai nuo nervų sistemos tipo, charakterio fizinės sveikatos. Tai nelengvas, bet neišvengiamas etapas. Dažnai pačiam vaikui būna sunku išgyventi vykstančius pokyčius, jam sunku suvokti, kas su juo dedasi. Neretai paaugliai užsidaro ar tampa nervingi, dirglūs, perdėtai įžeidūs. Jokiu būdu nesakykite paaugliui, kad tai nenormalu – tai tik sustiprins nerimą, o tada pasitikėjimu grįstas bendravimas nebus įmanomas.
Mitas, kad pereinamąjį laikotarpį reikia pralaukti, iškęsti, o tada jau prasidės tikrasis gyvenimas.
Šis naivus ir klaidingas suaugusiųjų požiūris brangiai atsieina ir vaikams, ir tėvams. Pereinamasis laikotarpis – vienas iš svarbiausių vystymosi, žmogaus tapimo asmenybe etapų. Nuo to, kaip vyksta šis etapas, kokios emocijos, veiksmai jo metu lydi, stipriai priklauso tolimesnis jauno žmogaus gyvenimas. Šiuo etapu klostosi jo sąmoningas požiūris į pasaulį, į žmones, į save patį. Kitaip tariant, šiuo etapu formuojasi vertybių sistema. Ji keisis, gyvenimui bėgant pasipildys, tačiau pamatai klojami būtent paauglystės laikotarpiu. Neįkyrus ir nuoširdus dalyvavimas šiame procese padės paaugliui susiorientuoti šiuo sunkiu periodu, rasti savo koordinačių sistemą.
Mitas, kad paaugliai – dar vaikai.
Žinoma, jums jie – vaikai. Tėvams jų vaikai visada lieka vaikais. Atidžiai įsižiūrėkite į išaugusią atžalą ir pamatysite, kad su juo galima kalbėti rimtai, jis sugeba pats priimti sprendimus, kaip suaugęs žmogus įvertinti savo ir kitų poelgius, prisiimti atsakomybę. Neišsigąskite, priešingai – padėkite vaikui suaugti. Dažniau bendraukite įvairiomis temomis, domėkitės jo nuomone, o jei ji jums atrodys neteisinga, nebūkite per daug kategoriški. Diktatoriškai nepirškite jam savo tiesų, verčiau pasistenkite logiškai įrodyti, kad jis neteisus. Beje, kai kuriais klausimais teisus gali būti ir jis. Jūsų patirtis – ne visada teisumo garantas. Bet kokiu atveju pašnekovą reikia gerbti. Šūksniai – „kokias kvailystes kalbi" nepaskatins vaiko pakeisti nuomonės, tik atitolins jį nuo jūsų. Vėliau jis tiesiog nenorės su jumis kalbėtis.
Mitas „tokio amžiaus jie visi vienodi!"
Jie visi skirtingi. Jie skirtingai reaguoja į įvykius, skirtingai ieško išeities iš sunkios padėties. Jų skirtingi interesai, pomėgiai. Taip, yra paaugliško elgesio stereotipų, bet tai dažniausiai susiję su mikrosociumo įtaka. Tokio amžiaus paaugliams reikšmingiausias mikrosociumas – dažniausiai ne šeima, o bendraamžiai ar vyresni draugai, su kuriais leidžia laisvalaikį. Iš čia paaugliai ir semiasi stereotipinių reakcijų. Paaugliai – įvairūs, nevalia visų vadinti sunkiais ir tuo remiantis daryti apibendrinančias išvadas.
Kodėl jie atitolsta nuo tėvų ir šeimos?
Jie tiesiog suauga, tampa savarankiškais žmonėmis. Jie kuria savo pasaulį, kurį saugo nuo svetimų žmonių įsiveržimo. „Argi mes svetimi?" – įsižeidę klausia tėvai. Na, daug kas priklauso nuo mūsų. Kas jūs – draugas savo vaikui ar tik reiklus mokytojas? Ar vaikystėje domėjotės vaiko reikalais, draugais, išgyvenimais? „Žinoma, – atsakytų daugelis mamų. – Jis man viską pasakojo, o dabar nieko apie jį nežinau." Jei taip nutiko, nebijokite. Netikėtai atsiradęs uždarumas – nebūtinai pavojaus signalas.
Paaugliui labai sunku, šiame amžiuje jis yra pažeidžiamas. Jis bijo būti nesuprastas, bijo pasirodyti mažas, kvailas ir juokingas. Nespauskite jo, nelįskite į sielą, tačiau tegu jis žino – neįkyrite klausimais tik todėl, kad gerbiate jo teisę į suverenumą, į paslaptis. Ne todėl, kad jums neįdomu. Ir pasistenkite optimistiškiau žvelgti į pasaulį ir dalintis optimizmu su vaiku.
Kalbėkite su juo ne apie tai, koks baisus gyvenimas, kokie parsidavėliai politikai, kokios didelės kainos ir koks pasileidęs šiuolaikinis jaunimas. Kalbėkite apie tai, kiek daug pasaulyje grožio ir gėrio, apie tai, koks puikus gyvenimas, kai esi jaunas, sveikas, kai tau sekasi. Ištieskite paaugliui ranką, kad jis žengtų į suaugusių pasaulį be baimės ir be nusivylimo.
