Nėštumas tikrai buvo lengvas, net motinystės atostogų išėjau šiek tiek vėliau, padirbėjau savo noru, nors kolegos labai stebėjosi, bet man dar reikėjo laiko susitaikyti su šia situacija..

Sėkmingai ruošiausi gimdymui, lankiau įvairius kursus, pirkau kraitelį mažajam. Priaugau apie 19 kg, tačiau jaučiausi puikiai!

Apie 38 savaitę nusprendžiau nuvykti privačiai pas gydytoją. Vykome kartu su vyru. Sužinojau, kad vaikelis yra sėdimoje padėtyje. Kilo daug sumaišties, labai norėjau gimdyti pati, apie cezarį nebuvau net galvojusi. Gydytoja rekomendavo vaisiaus vertimą, kadangi visi rodikliai (kaip virkštelė neapsisukusi, mažiukas geroje vertimui padėtyje) buvo palankūs šiai procedūrai, pasitarėme su vyru ir po poros dienų nuvykome į Santaras. Vertimą atliko skyriaus vedėjas – esu jam be galo dėkinga! Žinoma, procedūra labai nemaloni, skausminga, tačiau tikrai verta! Po vertimo vis bijojau, kad vaikelis negrįžtų į senąją padėtį – stebėjau kaip spardosi, kruta.

Taigi, vertimą atliko penktadienį, o vandenys nubėgo sekmadienį vakare. Mes jau ilsėjomės, kai staiga pajutau, kad bėga, šokau iš lovos ir greitai į tualetą. Vyras iškarto suprato kas vyksta, streso pilnos akys, o man juokas - niekada nebijojau gimdymo. Greitai susiruošėme ir nuvykome į Santarų priimamąjį. Pasitiko maloni mergina. Palatoje pasitiko pažįstamas veidas (dalyvavo atliekant vertimą). Pasmalsavo, ar mažasis neapsivertė, o aš su nekantrumu laukiau, ką pamatys. Viskas gerai, galiu gimdyti pati!

Gimdymo palatoje buvau gerokai po dvyliktos valandos. Kaklelis nesivėrė, paskyrė skatinamuosius. Gydytoja patvirtino, kad dar yra laiko, aš galiu pamiegoti. Vyrą išsiunčiau namo, kad ir kaip jis nenorėjo. Sutarėme, kad atvyks ryte, o jei ką, informuosiu telefonu.

Ateina vis patikrinti, tačiau kaklelis veriasi labai nenoriai. Jau ir gydytojų pamaina pasikeitė. Prasideda skausmingesni sąrėmiai. Galvoju, jei skausmas tik toks, tai epidūro nereikės - stebisi, kad aš tokia kantri, nors man atrodė, kad skausmo negaliu iškęsti. Skausmas vis stiprėjo - kaklelis po truputį vėrėsi. Visgi skausmas pasidarė nepakenčiamas, vyras mane glostė masažavo, padėjo pasijusti bent šiek tiek geriau. Nusprendžiau, kad jau laikas epidūrui. Procedūra pavyko sėkmingai, tačiau pradėjo tirpti sėdmenys, dėl šios priežasties sumažino vaistų dozę. Tam tikrą laiką buvo ramu, tačiau vėl prasidėjo nepakeliamas skausmas, vyras sako: „Šauk, jei labai skauda“, o aš užsimerkusi dejavau. Atėjo gydytojas ir patvirtino, kad galima padidinti nuskausminamųjų dozę. Taip ir padarė, tačiau jau nepadėjo - per vėlu buvo ir skausmus teko kentėti. Galiausiai neiškenčiau ir dejavimas virto riksmu. Gydytojas ateina patikrina ir sako, kad po pusvalandžio jau bus galima stumti, o aš nebegaliu, noriu čia ir dabar! Pusvalandis virto valandomis...

Su vyru buvome sutarę, kad jis gimdyme nedalyvaus. Jo man labiausiai ir reikėjo sąrėmių metu. Pagaliau pasiruošėme pačiam gimdymui. Akušerė sako vyrui, kad atsistotų tam tikroje vietoje, mane juokas paėmė, kai pamačiau jo persigandusias akis. Pasakiau, kad ne, vyras nedalyvaus, ir jis išėjo laukti už durų. Pagimdžiau labai greitai, vyro žodžiais - tik spėjo nueiti už durų ir jau kviečia susipažinti su nauju šeimos nariu! Gydytojas buvo nustebęs, kaip man sėkmingai pavyksta stumti, o aš atsakiau, kad kursus lankiau - dabar tai skamba tikrai komiškai!

Teko pasikankinti, daug skausmo iškęsti, tačiau skausmas greitai pasimiršta, o dėl stebuklėlio galima ir ne tiek iškęsti!

Gimdymo istorijų konkursas „Gimties stebuklas“ portale www.tavovaikas.lt tęsiasi. Laukiame jūsų istorijų el. paštu portalas@tavovaikas.lt. Įdomiausios mėnesio istorijos autorės laukia prizas. Daugiau informacijos – ČIA.