Klausiame mamų, ar joms laukimo mėnesiai buvo labiau džiaugsmas, ar kančia.

Silvija: Mano nėštumas buvo iš tų sunkiųjų – pykino, gulėjau ligoninėje, grėsė persileidimas, bet... aš jį vadinu labai džiugiu savo gyvenimo periodu. Kodėl? Manau, svarbiausia yra ne fiziniai pojūčiai, o tai, kas viduje, kokios mintys aplanko, koks nusiteikimas. Jei vaikelio lauki, niekis ir tas pykinimas, ir papildomi kilogramai. Aišku, sunku, kai gresia persileidimas, tada galvoti pozityviai reikia daug jėgų ir stiprybės. Kad ir kaip būtų, laukimą prisimenu su nostalgiška šypsena – labai daug išgyvenau savo viduje: subrendau, pasiruošiau motinystei, daug ką apmąsčiau, išsigryninau tam tikras mintis ir patirtis. Man jis davė labai daug, tad dėl blogos fizinės savijautos negaliu vadinti kančia. Jokiu būdu.

Monika: Prisimenu tai kaip kančią. Net šiurpuliai nueina prisiminus... Buvau ganėtinai jauna, su draugu tik pradėjome kartu gyventi, neplanuotai pastojau. Man tarsi gyvenimas išslydo iš po kojų sužinojus, kad laukiuosi. Visi planai griuvo, o dar ta bjauri savijauta: pykina, jėgų nėra, valgyti nieko negali. Siaubas, nenoriu net prisiminti. Dabar viskas yra gerai – vaikelis sveikas, mylimas, aš jaučiuosi laiminga, nes palaipsniui perdėliojau planus kitaip. Bet ta pati pradžia nėštumo – kažkas baisaus.

Neringa: Nemoku net apsakyti, koks tai džiaugsmas. Juk nešioji gyvybę, savo vaiką, kaip tai gali būti kančia! Vaikelio mes labai laukėme, planavome, ilgai negalėjau pastoti. Pavyko tik įsikišus medikams. Kai ne vienus metus svajoji, tavo svajonė subyra į šipulius ir galiausiai išsipildo tada, kai mažiausiai tikiesi, tai negali būti kančia, kad ir kaip jaustumeisi. Deja, antrą kartą pastoti niekaip nesiseka. Daug atiduočiau, kad vėl galėčiau patirti tą nuostabią būseną...

Miglė: Kai prisimenu savo abu nėštumus, galiu drąsiai teigti, kad tai buvo labiau džiaugsmas nei kančia. Laukimas prilygsta stebuklui, nors kam nors tai gal tik banali frazė. Gal man taip tik atrodo, nes mano abu nėštumai buvo gana lengvi. Tiesa, laukdamasi antro vieną kartą važiavau į priimamąjį. Jei tokių kartų būtų buvę daugiau, tikriausiai dabar taip nekalbėčiau... Sunku pasakyti. Beje, abu vaikučius pernešiojau, tai irgi buvo emociškai nelengva, tie visi nepatogumai nėštumo pabaigoje, kai sunku net pajudėti, jau nekalbant apie susilenkimą ar apsivertimą, bet, kad ir kaip ten būtų, man tai buvo džiaugsmas. Džiaugsmas su tam tikrais nesklandumais, kurie jau pasimiršo ir liko tik geri prisiminimai (šypsosi).

Sigita: Visas nėštumas buvo džiaugsmas, o paskutinės 30 valandų – kančia. Štai kaip aš galiu apibūdinti savąjį (šypsosi).

Kamilė: Nesuprantu tų mamų, kurios svaigsta būdamos nėščios, kaip ir jos manęs nesupranta. Man nėštumas buvo kančia. Nesuprantu, kur jos mato džiaugsmą, kai pusę dienos praleidi tualete, kai nieko negali valgyti, ištisai skauda galvą, pykina ir viskas erzina. Kur džiaugsmas? Taip, gims kūdikis, smagu, bet mes juk ne apie tai? O nėštumo pabaiga... Maniau, tada jau nustos pykinti, išeisiu dekretinių atostogų, atsigausiu, viską susipirksiu ramiai, kur tau! Beprotiškai tino kojos, kamavo mažakraujystė, galiausiai buvo sunku pajudėti, netgi batus apsiauti. Tikra to žodžio prasme skaičiavau dienas, kada pagaliau pagimdysiu. Net lengviau atsikvėpiau po visko...

Marija: Gal pasakysiu grubiai, bet man nėštumas nebuvo nei džiaugsmas, nei kančia, o tiesiog būsena, be kurios nebūčiau turėjusi kūdikio. Skamba pragmatiškai, bet aš taip manau, taip ir jaučiausi laukdamasi. Nei skraidžiau padebesiais, nei verkšlenau, kaip man sunku. Priėmiau tai kaip neišvengiamybę. Pats faktas, kad gims vaikelis, aišku, nuostabus. Norėčiau, kad nėštumas truktų kokias tris paras ir op, tavo gyvenimo meilė jau ant rankų (juokiasi). Nors, iš kitos pusės, apsiprasti su faktu, kad būsi mama, irgi reikia laiko... Trijų dienų gali būti mažoka (šypsosi).

Valerija: Nežinau, ar tai buvo kančia, ar kaip kitaip pavadinti, bet džiaugsmo mažai, veikiau daugiau jaudulio, nerimo, nes pirmus mėnesius grėsė persileidimas, o gyvenu Anglijoje, čia niekas labai nesaugo, į lovą neguldo, neva, kaip gamtos duota, taip bus. Dirbau ir meldžiausi, kad tik viskas būtų gerai. O nuo 7 mėnesio jau fiziškai buvo sunku. Dėl svorio ir didžiulio pilvo niekur netilpau, viskas erzino (juokiasi).

Ana: Mano abu nėštumai buvo lengvi, jaučiausi kaip tankas, jėgų daug, nuotaikų kaitos nebuvo, nepykino, žodžiu, galėčiau visą laiką būti nėščia. Ir jokio nepatogumo – pilvukas abu kartus buvo nedidelis, į visus drabužius tilpau, pati net kojų nagus lakavausi, be to, būdama nėščia nė karto nesirgau jokia peršalimo ar virusine liga, tad galiu drąsiai sakyti, kad buvo tikras džiaugsmas. Aišku, suprantu ir tas mamas, kurios sako, kad nėštumas buvo kančia – nors man sunku įsivaizduoti, bet numanau, kad jei ištisai pykina, o paskui sunku susilenkti, apskritai judėti, jausmas išties bjaurus... Manau, nusiteikimą labai daug lemia, ar būsimoji mama gerai jaučiasi psichologiškai, ar stabiliai ir užtikrintai, ar sutaria su vaikelio tėčiu ir pan. Daugybė veiksnių lemia moters savijautą. O dar kai hormonai siautėja... Mano šeimoje viskas puiku, jaučiausi ir jaučiuosi mylima, vyras daug padėjo, savijauta gera, tad visas tas komplektas ir lėmė, kad abu nėštumus galiu pavadinti tik džiaugsmu.

Solveiga: O aš nežinau, kaip apibūdinti savo būseną nėštumo metu... Kad kančia – ne, negaliu pasakyti, nes fiziškai jaučiausi gerai. Džiaugsmas... Irgi būtų per drąsu taip teigti. Svarstau, kodėl. Vaikelis buvo lauktas, planuotas, labai mylimas, bet mane nuolat kankino visokios mintys: kaip ta motinystė atrodo iš tikrųjų (mačiau įvairių pavyzdžių savo aplinkoje), ar vaikeliui viskas gerai, kaip praeis gimdymas, o jei ko nors nesugebėsiu, nemokėsiu augindama mažylį ir t. t. Žodžiu, turėjau labai daug visokių baimių, kurios tikriausiai temdė mano džiaugsmą. Kodėl kilo tos baimės, nežinau, reikėtų pasikasti giliau, tikiu, kad atrasčiau, bet dabar nematau tam būtinybės, gal dar esu nepasiruošusi. Prieš planuojant antrą vaikelį būtinai įsigilinsiu, kodėl taip jaučiausi, kad antrą nėštumą galėčiau pavadinti džiaugsmu.

Daiva: Žinau labai gerą nėštumo apibūdinimą – džiaugsmas, kurį reikia iškentėti (juokiasi). Mano toks ir buvo. Iš tiesų tai tokia būsena, kai džiaugsmas susipina su kančia. Esi laiminga, nes supranti, kad lauki vaikelio, kad visai greit jį pamatysi, sūpuosi, o kančia, nes nuolat pykina ir viskas baisiai nervina (juokiasi). Kai dar tik planavome vaikutį, įsivaizduodavau, kokia laiminga būsiu nėščia, kaip važiuosiu į parduotuves pirkti mažyliui daiktų ir drabužėlių, susitikinėsiu su draugėmis ir pan. O tikrovė buvo tokia, kad sėdėdavau namie ir beveik viską supirkau internetu, nes buvo taip negera, kad nenorėjau niekur eiti (juokiasi).

Margarita: Nežinau, kaip tai apibūdinti... Nei džiaugsmas, nei kančia, tai – būsena. Žmogus patiria daug būsenų, ir mes turbūt jų visų nevertinam, neskirstom į geras ir blogas. Taip ir kalbant apie nėštumą – vienoms tai bus maloni patirtis, kitoms nelabai, bet visos būsimos mamos tą privalės išgyventi. Labai sunku tiksliai pasakyti, kad tai džiaugsmas arba kad tai kančia. Juk nėštumas vienu metu gali būti visoks: pykina, negera, bet širdyje smagu. Tai kaip jį tada apibūdinti, kaip džiaugsmingą ar kaip kankinantį? Tiesa, per pirmą nėštumą daug dirbau, nebuvo kada galvoti ir gilintis, o per antrą irgi neturėjau laiko, nes pirmagimė dar buvo mažytė.