Pirmoji situacija

Psichologės kabinete sėdi tėtis su trejų metų berniuku. Staiga trimetis pašoka iš vietos ir pradeda spardyti tėtį vis labiau, vis skaudžiau... Tėtis nedaro nieko, ramiai toliau kalba, tarsi nieko nevyktų...

Mažylis spardė tėtį, nes jį provokavo. Kad būtų didesnis efektas, elgėsi taip svetimo žmogaus akivaizdoje.

Tėčiui reikėjo griežtai pasakyti: „Negalima taip daryti!" Tada suimti vaiką, palaikyti savo glėbyje, kad negalėtų priešintis. O jau tada, kai mažylis nurims, pasakyti, kad dabar jis pyksta, ir paklausti, ką šis pyktis reiškia. Juk ne šiaip sau, ne be priežasties vaikas šitaip elgėsi.

Esant tokiai situacijai – ir dar svetimo žmogaus akivaizdoje taip pasielgęs mažylis norėjo, kad tėtis pasirodytų stiprus ir sudrausmintų.

Kadangi to nesulaukė, spardė iki įtūžio – tol, kol sustabdė psichologė. Berniukui su tokiu niekaip nesielgiančiu pasyviu tėčiu nesaugu, todėl ir nori pakeisti jį taip elgdamasis.

Kitas motyvas – vaikui neramu, kažko negauna, bet tėvai tai praleidžia pro ausis.

Vaiko agresija nekyla todėl, kad jis „štai užsimanė pasimušti“, visada priežastis yra didesnė. Tėvai privalo į tokį elgesį reaguoti ir neleisti mušti nei savęs, nei sesių ar kitų vaikų. Ribas būtina užbrėžti iš karto.

Antroji situacija

Kavinėje atsitiktinai susitikau klasės draugę. Ji buvo su penkerių metų sūnumi. Mes kalbėjomės, juokavome. Staiga priėjo prie manęs jos sūnus ir spjovė į mane. Pasakiau, kad taip elgtis negražu, o jis atkirto: „Tu šū... gabale." Kaip reagavo klasės draugė? Juokėsi sutrikusi.

Ko gero, tokių mamų iš tiesų nedaug. Jai buvo gėda, bet vis tiek nereikėjo juoktis, o atsiprašyti ir sudrausminti sūnų.

Juokas paskatina vaiką ir toliau elgtis kaip tik taip. Atrodytų, mamos reakcija nekalta, bet pastiprina netinkamą vaiko elgesį. Mažieji visada pasitikrina, kokią aplinkinių reakciją sukelia jų elgesys.

Juk išgirstą keiksmažodį mažylis irgi gali pakartoti. Jei suaugusieji nusijuokia, vaikas žino, kad tai juokinga, ir vartos tuos žodžius kitą kartą.

Juokas paskatina vaiką ir toliau elgtis kaip tik taip. Atrodytų, mamos reakcija nekalta, bet pastiprina netinkamą vaiko elgesį. Mažieji visada pasitikrina, kokią aplinkinių reakciją sukelia jų elgesys.

Tėvai neretai svetimų žmonių akivaizdoje nenori bausti savo vaiko, o namuose taiko vieną ar kitą bausmę. Tai nėra gerai. Ikimokyklinukas taip ilgai savo poelgio neprisimena ir netikslinga jam sakyti ilgiausią „pamokslą" jau po įvykio.

Mažas vaikas ilgiausiai 10 min. sutelkia dėmesį ir jeigu tėvai skaito ilgas „litanijas", nieko nebegirdi. Jam tas pats, tarsi prie ausies zvimbtų musė.

Paprasčiausiai jeigu vaikas pasielgė netinkamai, o tėvai sureaguoja iš karto, vaikas supranta, už ką buvo sudrausmintas. Per vėlu taikyti drausminimo pasekmes po valandos ar dviejų. Na, nebent iš karto pasakytumėte, kad namuose nežiūrės filmuko už tokį savo poelgį. Svarbu bausmę įvardyti „čia" ir „dabar".

Kodėl maži ir tėvų mylimi vaikai pyksta?

Vaikams būtina jausti tėvų autoritetą, nes tik tada patys jaučiasi saugūs.

Tėvai negali būti žmogiškuoju požiūriu mažiau verti už vaikus. Labai daug kalbama apie vaikų teises, bet pamirštamos pareigos, kurias turi net ir mažas vaikas. Viena jų – įsiklausyti į tėvų reikalavimus. Vaiko teisės būtinos, privalu jų laikytis, bet teises turi ir tėvai.

Vaikai nėra tokie stiprūs kaip tėvai vien jau dėl savo amžiaus, dėl žinių ir patirties stokos. Išoriškai jie silpni, vidumi jaučiasi neliečiami ir tai didžiulis neatitikimas tarp galimybių ir tikrovės.

Suaugusieji neturi virsti orbitomis, besisukančiomis apie vaiką, Turėtų būti tvirti medžiai, į kuriuos mažylis galėtų atsiremti.

Vaiką nuo mažų dienų reikėtų mokyti reikšti emocijas. Kad jis pats suprastų, jog dabar pyksta, ir mokyti pasakyti, kodėl. Nes visi mes turime teisę pykti, bet svarbu išmokti tą pyktį reikšti nesispardant ir nesimušant.

Kai vaikas pasako: „Aš piktas", nereikia sakyti: „Nepyk." Pasakykite: „Taip, tu dabar pyksti, paskui pasikalbėsime, kodėl." Ne iš karto trypiantis iš pykčio mažylis supras, kas jam darosi.

Tėvų pareiga įvardyti, kad šiuo metu jis pyksta. Iškart gal ir nepavyks su mažyliu susitarti, kad nesispardytų, bet nuosekliai mokant kitokio elgesio tikrai įsisąmonins, jog geriau tiesiog pasikalbėti su artimiausiais žmonėmis, o ne spirti jam ar spjauti.