Konsultuoja psichologė Julija Vlasovienė.

Kas tai – stereotipai ar įgimti lyčių skirtumai, kad dažniausiai mamos vaikų akyse tampa patikimiausiomis globėjomis, o „geriausio žaidimų draugo" karūna atitenka tėčiui?

Griežtai atskirti tai, kas „įgimta", ir tai, kas įgyta, nėra lengva, nes šie procesai nuo pat mūsų gimimo yra nuolat veikiantys vienas kitą: jau ankstyvoje vaikystėje kai kurios mergaitės yra ypač globėjiškos ir išsiskiria nepaliaujamu noru žaisti su lėlėmis, o kai kurie berniukai – polinkiu konstruoti ir tyrinėti objektus.

Nemažai tyrimų yra parodę, kad tėvai skirtingai apibūdina vyriškosios ir moteriškosios lyties naujagimius, pavyzdžiui, mergaites dažniau įvardija kaip trapias, mielas, švelnias, silpnesnes. Tad tėvų perduodami lyčių stereotipai veikia kūdikius nuo pat gimimo, o vėliau tai pasireiškia skirtingu berniukų ir mergaičių elgesiu.

Manau, toks tėvų elgesys turi pagrindą – jie nesąmoningai nuo pat gimimo ruošia savo vaikus ateičiai, jų pačių tėvystei, kai mergaitė, tapusi mama, turės kurį laiką atsiduoti savo kūdikiui ir jį nepaliaujamai globoti, o berniukas, tapęs tėčiu, – apsaugoti savo šeimą nuo pavojų. Juk kad ir ką sakytume apie lyčių lygybę, ką tik pagimdžiusiai moteriai su kūdikiu neišvengiamai reikia apsaugos ir pagalbos, jei kyla kokie nors kataklizmai ar pavojai – karas, epidemija, apiplėšimas ar potvynis. Mūsų visuomenėje tai nėra kasdienybė, tačiau turime atsiminti, kad mūsų smegenys formavosi šimtus tūkstančių metų, kai realūs fiziniai pavojai buvo protėvių kasdienybė, tad nenuostabu, kad dar ir dabar stereotipinio lyties vaidmenį atitinkančio elgesio programos giliai įsišaknijusios mumyse.

Ar įmanoma atsiribojant nuo tų pačių lyčių stereotipų apibrėžti mamos ir tėčio vaidmenis šeimoje?

Man norėtųsi atskirti „mamišką" ir „tėvišką" vaidmenis nuo konkrečių lyčių. Tai yra mama gali atlikti (ir dažnai atlieka) tiek mamišką, tiek tėvišką vaidmenis ir – priešingai. Skiriasi tiktai proporcijos ir vidinis „pašaukimas". Kaip jau minėta, moterys nuo pat gimimo ugdosi būti labiau globėjiškos ir rūpesčiu apgaubia savo mažus vaikus. Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau tos globos jam reikia, tad kai mama visą parą globoja savo naujagimį, tėčiai turi ieškoti kitų būdų, kaip su juo bendrauti – globos frontas neretai būna visiškai užimtas, o juk kiekvienam svarbu turėti išskirtinę vietą šeimoje.

Tačiau kiek tam tikru metu „mamiškas" funkcijas atliks mama, o kiek – tėtis, priklauso nuo kiekvienos šeimos. Pavyzdžiui, jei su kūdikiu ar metukų pipiru namuose kasdien lieka tėtis, o mama eina į darbą, akivaizdu, kad daug įprastai „mamiškų" funkcijų atiteks tėčiui – maitinti, rūpintis higiena, užmigdyti, paguosti susižeidusį ar nuliūdusį. Ir tas mamos funkcijas tėčiai gali atlikti ne blogiau nei mamos.

Nemažai tyrimų yra parodę, kad tėvai skirtingai apibūdina vyriškosios ir moteriškosios lyties naujagimius, pavyzdžiui, mergaites dažniau įvardija kaip trapias, mielas, švelnias, silpnesnes. Tad tėvų perduodami lyčių stereotipai veikia kūdikius nuo pat gimimo, o vėliau tai pasireiškia skirtingu berniukų ir mergaičių elgesiu.
Psichologė Julija VLASOVIENĖ

Vaikas mato kiekvieno tėvų elgesio skirtumus, tai „įsirašo" į atmintį ir vėliau atitinkamai elgiasi. Juk jei mama, vos išgirdusi verksmą, atbėga pirmoji net jei buvo gerokai toliau nei tėtis, ir tai kartojasi tūkstančius kartų per vaiko gyvenimą, akivaizdu, kad kaip tik jos globos jis prašysis užsigavęs ar nuliūdęs. Ir, priešingai, jei visą dieną su vaiku praleidęs tėtis ramino ir migdė pavargusį, bučiavo rankytę susižeidusiam ar apkabino susidrovėjusį – ir vakare greičiausiai norėdamas nusiraminti eis pas tėtį.

Kuo vaikui svarbus mamos vaidmuo ar tiesiog „mamiškas" ryšys?

Dažniausiai mama nuo pat gimimo vaiką maitina, guodžia, ramina, prausia, myluoja, žaidžia, kalbasi. Jei pažvelgtume į šį sąrašą, matytume, kad pirmuosius kelis punktus pirmus kūdikio gyvenimo mėnesius sėkmingiausiai gali išpildyti mama – žindydama ji suteikia maitinimą, šilumą, nuramina. Tuo metu kūdikis dar neatskiria savo kūno, taip pat ir psichikos ribų – tai yra, dar tik pažindinasi su labai svarbiu gyvenimo klausimu, kas esu aš ir kas aš nesu, kur prasideda ir baigiasi mano kūnas, pojūčiai, jausmai, mintys. Tad žįsdamas tarsi susilieja su mama tiek fiziškai, tiek psichologiškai, taip tarsi susigrąžindamas iki gimimo turėtus patyrimus – šilumą, sotumą, mamos kvėpavimo ir širdies ritmo pojūčius. Šis simbolinis susiliejimas yra svarbus vaiko raidos etapas, ir mama yra fiziologškai labiau prisitaikiusi šį vaiko poreikį patenkinti.

Tačiau nėra taisyklių be išimčių – panašų vaidmenį (pamaitinti iš buteliuko, globoti, leisti „susilieti" apkabinant ir priglaudžiant) gali atlikti ir tėtis, jei didžiąją laiko dalį praleidžia su kūdikiu. Svarbiausia – kad šis žmogus būtų pastovus, kasdien tas pats, ir gebantis bei norintis jautriai reaguoti į kūdikio poreikius. Kad ir kas atliks šias funkcijas, galime tai vadinti stereotipiniu mamos vaidmeniu (psichologinėje literatūroje tai vadinama „pagrindiniu globėju"). Vaikai savo atmintyje įsirašo, kas nuramindavo, tad, tikėtina, kad ir vėliau, kai reikės nusiraminti ar paguodos, kai išalks ar ko nors išsigąs, kreipsis pirmiausia į tą žmogų, kuris kūdikystėje dažniausiai patenkindavo šiuo poreikius.

Kada vaikui pradeda reikėti ne tik „mamiškos", bet ir „tėviškos" bendravimo patirties? Ar reikia baimintis, jei tėtis dažnai vaiko gyvenime aktyviau pradeda dalyvauti šiam tik paūgėjus?

Maždaug pirmųjų metų viduryje vaikas vis aiškiau ima suvokti, kur prasideda ir baigiasi jo kūnas ir kad mama bei tėtis yra atskiri asmenys, kitaip tariant, atskirti „aš" nuo „ne aš". Kartu atranda vis daugiau savarankiško bei koordinuoto judėjimo galimybių – atsiveria nauji horizontai žaisti, bendrauti, tyrinėti pasaulį. Tada tėviškas vaidmuo gali pasireikšti vis labiau, ir tėtis gali būti (ir vėl nebūtinai jis) pagrindiniu kelionės „nuo žvilgsnio į save – prie žvilgsnio į pasaulį" partneris. Nors šį vaidmenį taip pat gali atlikti bet kurios lyties žmogus, natūralu, kad jei mama didesnę savo laiko dalį namuose maitina, ramina ir migdo, žaidimai bei linksmybės bus tėčio erdvė.

Kada tėčio vaidmuo yra unikalus

Vaiko gyvenimo pradžioje kai kuriuos polinkius lemia biologiniai veiksniai. Kūdikis, pradžioje maitinamas mamos, bus prisirišęs prie jos kaip prie pagrindinio globėjo, tad ir vėliau abu palaikys labiau stereotipišką mamos ir vaiko santykį. Tačiau sveiko prieraišumo esmė – pirmaisiais gyvenimo metais smarkiai ir saugiai prisirišti prie pagrindinio globėjo, o vėliau pamažu atitolti nuo jo, atsiskirti.

Vaikui bet kuriuo amžiaus tarpsniu vienodai reikalingi abu tėvai, tik jie užima skirtingus vaidmenis.
Psichologė Julija VLASOVIENĖ

Tėtis atsiskiriant dažnai suvaidina labai svarbų vaidmenį – mezga unikalų, visai kitokį santykį su vaiku nei mama. Tad galime tik džiaugtis, kai vaikas veržiasi žaisti su tėčiu – įsiterpti į tamprią mamos ir kūdikio diadą gali būti nelengva užduotis, kurią toks tėtis įveikė sėkmingai.

Ar vaikui augant keičiasi ir jo poreikiai mamos ir tėčio atžvilgiu?

Vaikui bet kuriuo amžiaus tarpsniu vienodai reikalingi abu tėvai, tik jie užima skirtingus vaidmenis. Tačiau tėčio vaidmuo, nors tuo metu dar ne visuomet matomas kūdikystėje (bent tėčiai, neretai save įvardijantys kaip „nepakankamai reikalingi vaikui", kartais to nemato), yra labai svarbus – jis suteikia vaikui saugumą ir rūpestį globodamas ir besirūpindamas mama, kuri galbūt visą dieną nešioja ir žindo naujagimį. Tuo metu ir jai, ir kūdikiui reikia, kad kas nors pasirūpintų jos fiziologiniais poreikiais – pagamintų valgyti, padėtų rasti laiko poilsiui ir miegui.

Nors neretai tėvų „nereikalingumo jausmas" juos lydi ir vėliau, visais pirmaisiais gyvenimo metais, sumanūs nenuleidžia rankų ir įvairiais būdais ieško, kaip pralinksminti kūdikėlį – dažnai kaip tik su tėčiu mažyliai krykštauja ir linksminasi. Vėliau ši „investicija" atsiperka su kaupu – patyręs, kaip smagu žaisti su tėčiu, vaikas vėliau pats aktyviai pradės linksmybes.

O ar vertėtų susirūpinti, jei mama netampa geriausia vaiko žaidimų drauge?

Svarbu nepamiršti, kad šeima yra save reguliuojanti sistema, kurioje viskas tarpusavyje susiję. Kiekvieno šeimos nario elgesys ir prisiimtos atsakomybės veikia kitų narių elgesį, tad jei kuris nors tėvų pakeičia savo įprastinį vaidmenį, pavyzdžiui, mama ima skaityti su vaiku knygas vakarais – o ne tėtis, keičiasi ir kito šeimos nario elgesys – galbūt po kurio laiko vaikas ir prašys, kad tai darytų mama. Tada tėtis, kuris galbūt esant įtemptai dienotvarkei turėjo vienintelę bendrą ir vienijančią veiklą su vaiku, ją praras. Todėl visuomet svarbu tiek tėčiui, tiek mamai būti atsargiems, kad nesutrikdytume savo partnerio santykio su vaiku.

Kiekvienas šeimos narys turi teisę jaustis esantis savo rogėse ir turėtų duoti erdvės kitiems šeimos nariams pasireikšti. Pavyzdžiui, jei mama (ar tėtis) nuolat kontroliuoja (ar net kritikuoja) kito šeimos nario elgesį arba neleidžia savaip užsiimti su vaiku, gali atsirasti ne tik tėvų tarpusavio santykių, bet ir vaiko elgesio sunkumų. Tėvams svarbu pasitikėti vienas kitu ir priimti tai, kad kitas žais, maudys, kalbės, migdys galbūt visai kitaip, nei aš tai darau. Tačiau vaikui nuo to tik geriau – kiekvienas žmogus savaip papildo mažojo gyvenimą. Taigi, tiek mama, tiek tėtis turi turėtų laiko ir erdvės individualiam santykiui su vaiku.

Galbūt mama maudo vaikus vakare, o tėtis skaito pasaką?

Jei vaidmenys tenkina, nebūtina nieko keisti, nes „įsiveržimas" į individualų kito šeimos nario santykį su vaiku gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.

Ką daryti mamoms, norinčioms tapti lygiavertėmis linksmybių partnerėmis?

Jei siekiama tiesiog gerai praleisti laiką ir padūkti su vaiku, tuomet svarbu atsipalaiduoti ir leisti sau dūkti, „apeinant" visas kliūtis. O jų neretai mamos turi daugiau nei tėčiai, ypač dažnas yra nenoras susipurvinti („Na nelipk į tą balą, sušlapsime, sušalsime, skalbti reikės..."), apsunkinantis daugelį laisvę ir vaikams malonumo teikiančių žaidimų. Žaidimas įmanoma tik vienu būdu – leidžiantis į nenuspėjamą žaidimo nuotykį.

O kaip tėčiai? Ar reikėtų raginti juos dažniau rodyti globėjiškus įgūdžius?

Paprastai geriausiai pavyksta išmokti naujų bendravimo būdų tada, kai susiduriama su būtinybe. Pavyzdžiui, jei mama yra netoliese ir vaikas yra pratęs, kad ji guodžia, tėčiui gali būti labai sunku nuraminti verkiantį vaiką. Tuo tarpu būdamas su vaiku dviese tėtis turi progą pats eksperimentuoti, išbandyti įvairius būdus, kol galiausiai kas nors suveikia, sudomina vaiką, ir šis nurimsta. Todėl, manau, šeimoje yra svarbu visiems turėti bent šiek tiek laiko ir erdvės individualiam santykiui – tiek tėvams reikia retkarčiais pabūti atskirai nuo vaikų, tiek broliui su sese žaisti kartu, tiek mamai ar tėčiui praleisti laiko būnant dviese su vaiku.

Nereikia kopijuoti

Taip pat nereikėtų stengtis aklai kopijuoti partnerio elgesio su vaiku. Mama pabučiuoja užgautą kelią ir skausmas kaipmat praeina. Nebūtinai taip pasiseks tėčiui... Bet galbūt tik tėtis moka panešioti ant pečių taip, kad visi rūpesčiai pasimirštų.

Neverk, būk vyras"

Deja, tai vis dar nėra svetima mūsų ausiai. Tad kaip auginti berniukus, atsiribojant nuo lyties stereotipų, išmokyti juos atjautos, empatijos, įskiepyti globėjiškumo jausmą?

Tai labiausiai priklauso ne nuo tiesioginio ugdymo, kai siekiama, kad vaikas užjaustų, padėtų silpnesniam ar pan., o nuo jo paties patyrimo – tai yra ar tėvai empatiškai reaguoja į vaiko poreikius. Juk kartais vaikui galime nuolat priminti neužgauti kitų vaikų žaidimų aikštelėje ar nesimušti, bet jei jis jaus vidinį poreikį taip elgtis (pavyzdžiui, pyktį, nusivylimą, neteisybės jausmą), pamokymai nepadės, vis tiek elgsis vedinas savo vidinių motyvų tol, kol mes juos suprasime ir padėsime jam susidoroti su jo sunkumais.

Maži vaikai empatijos mokosi po truputėlį. Vaikas, patirdamas, kad jo jausmai yra svarbūs ir verti aplinkinių dėmesio, ateityje panašiai elgsis ir su kitais. Galbūt nuo seno tėvai į berniukų jausmus reaguodavo ne taip empatiškai, taip tarsi „grūdindami" ir neigdami, kad mažas berniukas gali būti silpnas ir pažeidžiamas (tai nesiderina su vidiniu tiek mamos, tiek tėčio troškimu matyti savo sūnų kaip tvirtą ir nepasiduodantį sunkumams)? Tad, svarbiausia, mylėti savo vaikus visokius – ir tada, kai jie stiprūs, ir tada, kai pažeidžiami. Tik patys būdami jautrūs išmokysime juos empatijos.

***

Kovo mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Nerealus tėtis: gimus vaikui Marius Žičius atsisakė pelningo fotografo darbo ir įsidarbino pedagogu;

Vaikas ir skyrybos: psichologo Vyčio Valantino įžvalgos;

Renkamės jogurtą – koks tinkamiausias vaikui?

Pirmieji kūdikio žingsniai: pataria kineziterapeutė;

Žindymo specialistė: kaip suprasti, ar užtenka mamos pieno;

Populiariausios instagramo mamos – Julija Žižė ir Patricija Gadžijeva;

Psichologė Asta Blandė: kada ir kaip tinkamai reikia drausminti vaiką;

Prenumeruojantiems TAVO VAIKĄ – dovana