Turbūt visi apsiskaitę tėvai bent ką nors yra girdėję apie ribų brėžimą – vaikams būtinos ribos, kurias turi nubrėžti tėvai, kad vaikai jaustųsi saugūs. Ribos turi būti brėžiamos protingai, kad paliktų ir laisvės ir apsaugotų nuo pavojų. Skamba rimtai? Tikras iššūkis tėvams. Bet kartu tai yra dirbtinai sugalvota nesąmonė, ir atėjo metas ją demaskuoti.

Tėvų „braižomos ribos" yra dirbtinis išmislas, palaikantis ir skatinantis tėvus dominuoti vaikų atžvilgiu, vaikams sukeliantis supratimą, kad ne jie tvarko ir kontroliuoja savo gyvenimą, o kažkas kitas – tėvai, vėliau mokytojai, giminės, kiti suaugusieji. O tai yra labai pavojinga būsena, nes gali sukelti beviltiškumą, depresijas, nerimus, priklausomybes ir savęs žalojimą kada nors ateityje (arba ne). Be to, tai tėvams uždeda vaikų reguliavimo naštą ir iliuziją, kad jei nebus tėvų draudimų ir leidimų, vaikai bus be ribų. Nes kažkaip įsijautę reguliuoti vaikų gyvenimą pamirštam, kad pats pasaulis turi ribas.

Tėvų braižomos ribos – tai tėvų sprendimas, ką jie vaikams leidžia, ko neleidžia, ką draudžia. Tėvai dažnai taip įsijaučia, kad nebežino, kada sustoti ir vis dar reguliuoja jau suaugusių savo vaikų gyvenimus. Arba atvirkščiai – mąsto, leisti ar neleisti vaikui mušti tėvus – čia bus tinkama riba, ar nelabai. O kartais vaikai, užaugę su aiškiomis tėvų ribomis staiga nebesupranta – kaip gyventi, kai nėra šalia tėvų, bet tuomet apsidžiaugia, kaip gerai, kad yra telefonai ir bet kokiu atveju galima paskambinti tėvams ir paklausti.

Taip, vaikai dabar vietoje to, kad patys spręstų iškilusius sunkumus (ką veikti, ką valgyti, kaip atidaryti šaldytuvą) skambina tėvams. Nes šie geriau žino, nes jie suaugusieji, o be to, kas jei jie ko nors neleidžia... Ir kas keisčiausia, kad pradžioje iš vaikų reikalaudami paklusimo mūsų riboms, vėliau imame kalbėti apie jaunimą, kuris yra nesavarankiškas, nemoka protauti, spręsti sunkumų ir eina lengviausiu keliu. Bet mielieji, juk tai suprantama. Nes iki tol mes juos saugojom, nubrėždami saugias ribas. Ir pamiršom pasakyti, kad, vaike mielas, pasidairyk – pasaulis toks įdomus ir jis dažnai apibrėžia, kaip elgtis, tereikia sustoti ir pasidairyti, paklausyti, pajausti ar pamąstyti.

Taip, gera žinia yra ta, kad net jei nebrėšim vaikams jokių ribų, jie netaps beribiais, jie neims kelti chaoso, jie nepasidarys išlepę (nors jei nuolat reguliuojamam vaikui pasakysit, kad elgtųsi nuo šiol kaip išmano, tai pasekmės gali būti neprognozuojamos). Nors protingos knygos ir sako priešingai, kad ribos vaikams yra net būtinos, jos tiesiog pamiršta, kad vaikai patys turi būdus, kaip nustatyti, kas yra tinkama, kas ne, kaip geriau pasielgti, o kaip ne. Ir jie taip daro profesionaliai iki tol, kol įsikišam mes, suaugusieji, ir imam reguliuoti – šitą gali, šito ne. Pvz. maži vaikai prieš imdamiesi ko nors nepažįstamo atidžiai žiūri į tėvų veidus ir iš šių mikro mimikų nusprendžia – rizikuoti ar ne. O jei čia imam iš anksto šaukti – ne, negalima – šis įgūdis dingsta, nes juk nuolat yra perspėjimo signalas, nereikia ir dairytis ar galvoti.

Gera žinia yra ta, kad net jei nebrėšim vaikams jokių ribų, jie netaps beribiais, jie neims kelti chaoso, jie nepasidarys išlepę.
Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė

Visuose vaikuose nuo gimimo suinstaliuota programa stebėti, mokytis, priderinti savo elgesį prie aplinkybių. Jie orienatuojasi pagal savo pojūčius (įjungia galingą sireną, kai kyla keisti pojūčiai pilve), jie stebi žmonių veidus (pabandykit liūdni ar pikti bendrauti su kūdikiu) ir vadovaujasi jausmais (jūs tik pagalvojot, kad kur nors eisit palikę vaiką, o šis jau susinervino, verkia), jie mėgdžioja išsijuosę (ar bandėt naujagimiui parodyti liežuvį?). Ir tai yra visa tai, ko reikia sėkmingam prisitaikymui šiame pasaulyje. O žmonių vaikai apdovanoti dar daugiau – nuo pusės metų jie ima suprasti, kas jiems sakoma ir gali vadovautis kalba.

Girdžiu prieštaravimus, kad to nepakanka, kad su tokiu požiūriu vaikas iškris per balkoną arba nusidegins, nes jam nenubrėšim laiku ribų. Mums nebūtina būti vaikų gyvenimo reguliuotojais, kad galėtumėm pasirūpinti vaiku. Vaikui savo laiku papasakojam apie gyvenimo ypatumus, apie pasaulio sandarą ir dėsnius ir jis ne tik kad nenugrius nuo taburetės („jei lipi aukštai – tvirtai laikykis", „kai jau darosi baisu – geriau sustok", „jei nori lipti aukščiau – aš galiu padėti", „kai nugriūni – skauda"), bet ims matyti, saugotis ir svarbiausia – mąstyti ir priimti sprendimus už save.

Kodėl mamų didžiausias baubas – kad vaikas neišbėgtų į gatvę? Nes jos vaikui artėjant prie gatvės šaukia „nebėk į gatvę, neleidžiu" ir net nėra tikros, ar vaikas paklausys, ar ne. Jei remiamės pasaulio dėsniais, ribomis ir jas paaiškinam vaikui, vaikai susiformuoja įgūdį ir turi vidinį motyvą, kodėl nebėgti į gatvę. Pirma: kai prieinam gatvę sustojam. Antra: mašinos yra greitos, didelės ir sunkios, jos kartais nepastebi vaikų. Trečia: tu gali pasirūpinti savimi ir įvertinti situaciją – pasakyk, kada galėsim eiti. Ketvirta: visada gali prašyti pagalbos, jei sunku pačiam priimti sprendimą. Informaciją pateikus atitinkamai amžiui nebus baisu, kad vaikas, būdamas vienas nemokės pereiti gatvės ir nebus mamos, kuri laiku sušuks perspėjimą.

Kitas pavyzdys iš socialinio gyvenimo. „Nemušk savo mažojo broliuko, negalima". Viena – vaikai girdi „mušk", jiems dalelytė NE nusitrina nepastebimai. Antra – kaip negalima? Va, aš galiu, aš stiprus. Lietuvių kalboje žodis galima rodo ir galią ir leidimą. Dėl to pasakius „negalima" vaikui galit sukelti iššūkį – o aš galiu. Tačiau jei pasitarus, kad mūsų namų tvarka yra tokia, kad vienas su kitu elgiamės draugiškai, nes taip gyventi smagiau, kad niekam nepatinka, kai skauda, kad broliuko skaudulys užgis, bet kai norėsis draugauti, prisimins, kad brolis buvo nedraugiškas ir nenorės. Tai puiki proga pakalbėti apie socialinio pasaulio įdomybes, o mes pasitenkinam „negalima".

Tai kaip tuomet suvaldyti vaikus? Pirmiausia –būtų gerai nustoti galvoti, kad juos reikia suvaldyti. Nes jei mes valdom vaikus, jiems nėra reikalo valdyti savęs. Jei jie nevaldo savęs nuo mažens, kaip to išmoks paaugę? O išmokstam tokio gebėjimo tik per praktiką, per mažus iššūkius. Ir tyrimai tikrai patvirtina – šiuolaikiniai vaikai labai atsilieka nuo tų, kurie augo prieš 40-50 metų matuojant savitvardą, savivaldą. Ir nenuostabu – nėra galimybių to išmokti laisvai, patiems.

Antras žingsnis – bandyti geriau pažinti vaikus. Mes dažnai priimam sprendimus apie vaikus vadovaudamiesi savo greita nuomone, pirmu įspūdžiu, praeities patirtimi. O kiekvienas vaikas kitoks. Ir kiekvienas vaikas turi savą pasaulio supratimą, kurį pažinti galime tik klausydami, stebėdami, reaguodami su užlaikymu, atsižvelgdami į jausmus, išsakytas mintis, norus.

Kuo daugiau laisvės vaikai gauna nuo pat naujagimystės – ramiai pabūti, stebėti gyvenimą, nebūti nuolat užiminėjamais, laisvai nepertraukiamai užsiimti pasaulio tyrinėjimais, tuo lengviau jiems sekasi pažinti pasaulį, save, kitus ir prisitaikyti. Vaikams svarbu užsiimti veiklomis, kurios mums gali ir neatrodyti labai prasmingos – nesiliaujantis daiktų dėliojimas (tyrinėjimas), kitų žmonių pamėgdžiojimas (žaidimo užuomazgos, socialinio pasaulio pažinimas), spoksojimas (galbūt mintyse verda gyvenimas?), nieko neveikimas (o kaip atrasti save?), nuobodžiavimas (kūrybiškumo kalvė), žaidimas įvairių įsivaizduojamų situacijų (žr. straipsnius apie žaidimo svarbą). Vaikai patys užsiima veikla, kuri veda juos į priekį. Mes, besikišdami juos bandom pakreipti sava linkme, bet juk jie gyvens savo gyvenimus, ne mes už juos.

Kuo daugiau laisvės vaikai gauna nuo pat naujagimystės – ramiai pabūti, stebėti gyvenimą, nebūti nuolat užimtais, laisvai nepertraukiamai užsiimti pasaulio tyrinėjimais, tuo lengviau jiems sekasi pažinti pasaulį, save, kitus ir prisitaikyti.
Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė

Mes galim padėt vaikams gerai jaustis šiame pasaulyje ne brėždami saugias ribas (kas bus, jei pamiršim jas nubrėžti arba nubrėšim nevykusiai? Turėsim dėl ko graužtis?). Mes galim padėti vaikams parodydami, kaip jie gali priimti savus sprendimus remdamiesi savo jausmais, pojūčiais, mintimis, aplinkinių reakcijomis ir pagalba. Ir padėti suprasti, kad priimti klaidingus sprendimus irgi yra gyvenimo žavesys, iš kurio galime pasimokyti.

Tuomet galbūt nustosim bijoti, kad nebus mūsų šalia ir niekas nepasakys, ką pasirinkti, nes žinosim, kad mano vaikas turi geriausius pagalbininkus – mintis, jausmus, pojūčius ir kalbą ir puikiai jais moka naudotis. Ir sugeba rasti išeitį iš kebliausių situacijų. O jei nepasiseka – bando dar kartą. Ir po to pasidalina savo patirtimis su manim. Ir mes kartu pasvarstom, kas įvyko, kaip galima buvo pasielgti kitaip arba pasidžiaugiam gerais sprendimais. Tuomet supranti, kad net ir mažos traumos (kai įsipjauna, nusidegina ar net susilaužo ką nors) nėra tokios baisios, kaip galimybė užauginti vaiką, praradusį drąsą ir ryžtą priimti sprendimus, vadovautis savo galva.

Įdomu tai, kad nustojus riboti vaikų gyvenimus santykiai su vaikais labai pagerėja. Kai tėvai nebėra prižiūrėtojai nurodinėtojai, ką kada daryti, ką galima, o ko ne, atsiranda daugiau erdvės gyvenime ir mintyse vaikams. Jie pasimato kaip ypač kūrybingi, išradingi, turintys bagalę minčių apie pasaulį, pastebėjimų ir supratimų. Ir kartu pažinti pasaulį ir jo dėsnius taip gera, nes kartu mes tiek daug išmokstam, kai kyla niekada neužduoti klausimai, kai tenka paieškoti teisybės protingose knygose, kai papasakojam vienas kitam apie šį žavų netobulą pasaulį su keistomis ribomis ir neįtikėtinomis žmogaus galiomis (pvz., žmogus juk negali skraidyti, bet skraido ne tik sapnuose). Ir atrodo, kad kitaip ir būti negali. Nes tam mes, tėvai ir esam čia – padėti vaikams susigaudyti, suprasti ir išgyventi.