Mama klausia:

„Turiu keturis vaikus. Vyriausiam 8 metai, o jauniausiai 2 metukai. Kaip reikia juos auklėti, jog suprastų, kas galima o kas ne? Ir kaip išvaryti ožiukus, kai ko nors užsimano ir negauna?“

Atsako psichologė dr. Jolita Jonynienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.

Keturi vaikai šeimoje – didelis džiaugsmas ir nemenkas rūpestėlis. Juk kiekvienas jų ypatingas, pasižymintis savitu temperamentu, turintis savo buvimo pasaulyje būdą, puoselėjantis unikalius įsitikinimus, nuomones, jausmus, svajones... Ir kiekvienas jų savitai įsilieja į šeimą – tarsi krumpliaračių sistemos ratukas, judantis pats ir išjudinantis kitus. Nepriklausomai nuo visų turimų unikalių savybių, mūsų „ratukas" pirmiausiai yra mažas augantis žmogus, turintis fiziologinių, psichologinių ir socialinių poreikių – kartais labai aiškiai išsakytų, o kartais neįvardintų ar nutylėtų. Fiziologiniai vaiko poreikiai, nepriklausomai nuo jo amžiaus ir raidos tarpsnio, daugumai mamų ir tėčių yra nesunkiai atpažįstami. Visi žino ir supranta, kad augančiam mažyliui būtinas deguonis, maistas ir vanduo, neįsisavintų medžiagų pašalinimas, poilsis, grynas oras... Bėgant bendro gyvenimo su vaiku dienoms, mėnesiams, metams, mama ir tėtis, atsižvelgdami į kūdikio poreikius, suplanuoja dienos režimą, kurio laikosi ir kuris suteikia tiek saugumo, stabilumo kiekvienam šeimos nariui.

Visgi su vaiko psichologiniais ir socialiniais poreikiais nėra taip paprasta. Tarsi visi supranta, kad vaikui būtina tėčio ir mamos meilė, artumas, tvirtumas, saugumas, kad jam svarbiausia – būti svarbiu savo šeimai, jaustis reikšminga šeimos dalimi. Bet šiuos dalykus taip sunku prisiminti, kai mūsų džiaugsmą teikiantis „ratukas" užsispiria ir atsisako valgyti su meile gamintus pietus, gerokai įpykęs spiria ar šaukia žeidžiančius žodžius, kai sudrausmintas dėl bėgiojimo ankštose namų erdvėse susineria rankas ant mažos krūtinės, trepteli kojyte ir nutaiso piktą veido išraišką. Dauguma mamų ir tėčių tokį ar panašų vaikų elgesį pavadina ožiukais.

Ožiukų, „gyvenančių" nepaklusnių ar užsispyrusių vaikų kūnuose, istoriją bent kartą ar du yra girdėję dauguma mažų vaikų. Apie apsilankiusį, „išlindusį" ožiuką pradeda kalbėti mamos, tėčiai, močiutės ar tiesiog malonios (arba nelabai) „tetos"- praeivės. Kai kurie bando sugėdinti, aiškindami, kad tai negražu, kad taip negalima, kad reikia būti geram. Kiti juokais seka istorijas, kutena... Reakcijų pasitaiko įvairių. Ir vis dėlto, kiek svarbių vaikui suaugusiųjų rimtai priima ne visai tinkamą vaiko elgesį ir nuoširdžiai stengiasi suprasti? Kiek iš jų stabteli, pritupia, apkabina? Juk neretai ožiukų „apimtas" vaikas tam tikroje situacijoje tiesiog turi nepatenkintų poreikių. Galbūt mamos su meile gaminti pietūs atrodo taip gardžiai, bet mažylis yra gerokai pervargęs (laikas pietų miegui; poilsio poreikis) arba štai ką tik jam iš panosės išnyko jo mėgiamų sausainių dėželė (poreikis nurimti po patirtos frustracijos). Galbūt jis toks įsiutęs dėl, pavyzdžiui, atimto daikto, nesugeba nurimti ir susigrąžinti savikontrolę. Galbūt jis labai labai nekantrauja laukdamas atvykstančių svečių arba tiesiog siautėja apimtas nuobodulio (poreikis žaisti, smagiai leisti laiką), siekdamas dėmesio (poreikis jaustis svarbiu)... Kai paaiškėja, kas iš tikrųjų slepiasi už „išlindusio" ožiuko, tampa gerokai lengviau suprasti vaiką ir suteikti jam tai, ko konkrečioje situacijoje labiausiai reikia ar norisi.

Bet kokio amžiaus vaikui, santykiui su juo yra būtinos taisykles ir susitarimai.
Psichologė dr.Jolita JONYNIENĖ

Augančio vaiko poreikiams ir norams saugiausia skleistis struktūruotoje, nuoseklioje ugdymo(si) aplinkoje, kurioje nuosaikiai derinamos taisyklės ir šiluma, pareigos ir privilegijos. Tai vaiko asmenybės augimą drąsinančios sąlygos – nepriklausomai nuo to, ar jam dveji, ar aštuoneri. Kaip auklėti, kad vaikas žinotų ir suprastų, kas namuose galima, o kas ne? Šis klausimas – apie taisykles, šeimos susitarimus, ribas ir pasirinkimus, sprendimų pasekmes.

Taigi bet kokio amžiaus vaikui, santykiui su juo yra būtinos taisykles ir susitarimai. Tam, kad po vienu stogu darniai galėtų gyventi grupė žmonių, svarbu turėti nubrėžtas taisykles, t. y. būti aiškiai sutarus, kas šeimoje leidžiama, o kas ne, kaip elgiamasi vienu ar kitu atveju, kaip apskritai nedera elgtis (neįžeidinėti, nesimušti ir pan.). Kartais tokie susitarimai sklando kaip nerašytos taisyklės: žinomos visiems, gerbiamos, bet raštu neužfiksuotos. Kartais jos surašytos lape ir pakabintos matomoje namų vietoje. Taisyklės suteikia šeimai saugumo, stabilumo, jų dėka ir vaikai, ir tėvai, žino, ko galima tikėtis. Kuriant taisykles namuose, verta atsižvelgti į keletą dalykų:

  • taisykles kurti turi visi šeimos nariai nepriklausomai nuo jų amžiaus: vaikų indėlis ir nuomonė čia labai svarbi (vaikai gali siūlyti savo taisykles arba išsakyti savo mintis dėl patobulinimų);

  • taisykles verčiau formuluoti teiginiu – taip lengviau jas suprasti, visiems aišku, kokio elgesio tikimąsi;

  • „daugiau" yra „mažiau" – 4-5esminės taisyklės yra gerokai vertingesnės nei 10-11 susitarimų, jas lengviau įsiminti.

Didelė pagalba vaikui padėti suprasti, kas galima, o kas ne, yra konkrečioje situacijoje tėčiui ar mamai nubrėžti ribas ir drąsinti rinktis. Ribą brėžiame aiškiai įvardindami, kokio elgesio ar sprendimų tikimės. Visgi visuomet verta palikti vaikui bent šiek tiek erdvės priimti ir savo sprendimus (pavyzdžiui, „Šiuo metu yra 20 val. Laikas ruoštis miegoti. Jei dar turi kokių suplanuotų veiklų, gali jomis šiek tiek užsiimti, bet 21 val. reikėtų būti lovoje."). Vaiko sprendimai priklauso vaikui, o leidę rinktis į juos nebesikišame. Vaikas turi teisę kai kuriuos sprendimus priimti savarankiškai.

Supratimą apie pageidaujamą ir nepageidaujamą elgesį stiprina ir savo veiksmų ir priimtų sprendimų pasekmių patyrimas. Vaikui tiesiog leidžiama patirti savo paties elgesio pasekmes (žinoma, tik tokiose situacijose, kuriose nėra pavojaus gyvybei ir sveikatai). Tai yra ypač veiksmingas drausminimo metodas: taip sudaromos sąlygos išlikti pagarbiam sau ir vaikui, mokytis iš savo patirties (patirtos pasekmės tiesiogiai susijusios su netinkamu elgesiu), o vaikas mokosi būti atsakingas už savo sprendimus (jis visada gali pasirinkti – tinkamas elgesys arba netinkamas su visomis pasekmėmis). „Paleisti" savo „ratuką" iš gerokais įsisukusio krumpliaračio tėvams nėra lengva. Juk taip norisi vaiką apsaugoti, jam padėti, kartais palepinti. Bet verta. Įgyta patirtis, pačiam priimant sprendimus ir patiriant jų pasekmes, yra nepakeičiama. Juk taip vaikui gera ir saugu, kai gali pats svarstyti, spręsti, išbandyti sprendimus ir... galiausiai atbėgti pas mamą ar tėtį pasidžiaugti ar pasiguosti...

Supratimą apie pageidaujamą ir nepageidaujamą elgesį stiprina ir savo veiksmų ir priimtų sprendimų pasekmių patyrimas.
Psichologė dr. Jolita JONYNIENĖ

Yra ir daugiau svarbių galimybių, kuriomis verta pasinaudoti mokantis tinkamo elgesio. Visada prasminga tėčiui ar mamai atvirai kalbėti apie savo jausmus, dalintis mintimis ir tuo pačiu išklausyti vaiką. Sąžiningai ir pagarbiai įvardindami, kokius jausmus ir mintis paskatino vaiko elgesys (tinkamas ir nelabai) padedame jam suprasti, kaip kiti žmonės gali jaustis dėl jo sprendimų. Nederėtų tikėtis, kad išklausęs vaikas pakeis savo sprendimą. Savo jausmo įvardinimas nėra būdas priversti vaiką pasielgti tam tikru būdu. Tai nepakeičiamas metodas kurti artumu, sąžiningumu, pagarba ir lygiavertiškumu grindžiamus santykius.

Vaikai yra nuoširdūs, geranoriški, tikintys savimi ir kitais. Nepriklausomai nuo jų amžiaus ar temperamento, vaikams būdingas labai stiprus poreikis jaustis svarbiu, reikšmingu, priimti savarankiškus sprendimus ir patirti atsakomybės jausmą už juos, prisidėti prie šeimos gerovės kūrimo. Padėkime kiekvienam vaikui šeimoje jaustis reikalingu ir ypatingu, ir jo svarbiausi psichologiniai, socialiniai poreikiai bus patenkinti.

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.