Aš įdėmiai stebėjau savo „vargšą“ berniuką. Netgi pasikalbėjau su juo apie tai. Ir eilinį kartą įsitikinau: ne, jam neliūdna ir nenuobodu. Dar daugiau – jam gera. Tai rodo ir elgesys namuose, ir elgesys už namų ribų. Jis auga tikrai brandus, su 4,5 metų amžiaus vaiku jau galima labai atvirai ir pakankamai rimtai pasikalbėti.

Jis paprasčiausiai nežino, kad namuose turėtų būti liūdna. Jis nežino, kur jam turėtų būti įdomiau.

Jis gyvena šeimoje. Dalinasi su visa šeima darbais, rūpesčiais, džiaugsmais ir viskuo kitu. Jis gyvena tą gyvenimą, kurį gyvena jo šeima. Viską sugeria į save, mokosi iš tėvų to, kaip jie gyvena.

Jis nelanko ugdymo centrų, kad vystytų smulkiąją motoriką, sugebėjimą susikaupti, mokytųsi raidžių ir skaičių bei bendrauti su bendraamžiais. Nepaisant to, jis žino viską, ką turi žinoti tokio amžiaus vaikas. Neseniai susidomėjo raidėmis ir štai jau išmoko praktiškai visas, su malonumu rašo man laiškus. Be jokių ugdymo centrų.

Mes esame pamišę dėl visų tų „ugdyklų“! Mums atrodo, kad be jų ne tik normalaus vaiko neišauklėsime, apskritai jo neišauginsim. Kaipgi jis užaugs be specialių užsiėmimų, lavinančių smulkiąją motoriką? Be užsienio kalbos pamokų? Be skaičiavimo ir rašymo pamokų? Juk dabar tokie reikalavimai – reikia nuo trejų metų amžiaus pradėti mokyti. O darželis? Vaikui reikia socializuotis! Jis neišmoks bendrauti!

Ir kas gi vyksta? Gyvena vaikas darželyje. Taip, nuo 3 metų išmoksta rašyti, skaičiuoti, šokti, lipdyti, piešti (juk tai taip svarbu, kad jis užaugtų laimingu, sėkmingu žmogumi, tiesa?) Moka 25 frazes anglų kalba, tėvai tuo labai didžiuojasi. O štai gyventi šeimoje jis nemoka. Nes į šeimą jis ateina tik vakare, kai visi pavargę sugrįžta iš darbų, pavalgo ir išsivaikšto po savo kambarius pailsėti po sunkios darbo dienos. O tai – anaiptol ne tikrasis šeimos gyvenimas. Tikrojo gyvenimo vaikas taip ir nepamato. Na, o savaitgaliais vaiką, kuris visą savaitę praleido darželyje, tarytum darbovietėje, veda pramogauti.

Nes tėvai jaučia, kad turėtų vaikui duoti kažką daugiau nei sėdėjimas namuose, juk „jam ten nuobodu, jis nežino, kuo užsiimti“. Ir nutaria, kad vaikui labai reikia pramogų ar vandens parkų, kino teatrų, dar kažko. Ir vėl vaikas leidžia laiką dirbtinėje aplinkoje. Taip ir gyvena, atplėštas nuo šeimos realybės.

Paskui, kai paauga, pradedame stebėtis – kodėl jis nepadeda namuose? Kodėl neatsitraukdamas sėdi prie kompiuterio? Kodėl jam patinka leisti laiką su draugais, o ne su šeima? O kurgi ta šeima? Jis nežino. Jis nežino, ką apskritai galima veikti šeimoje. Jam nuobodu. Ir jis eina ten, kur visada ir gyveno – pas draugus, bendraamžius. O jei namie – tai prie kompiuterio. Dėl to, kad jis taip išmoko leisti laiką, šito jį išmokė tėvai, apdovanodavę kompiuteriu už pasiekimus.

O paskui toks užaugęs vaikas bandys kurti savo šeimą. Ir štai tada jis visa tai suvoks kur kas giliau. Ir jam teks mokytis – bendrauti, kurti namų jaukumą, gaminti maistą, auginti vaikus. Bandant vėl ir vėl, klystant, ašarojant, pykstant… Ar tikrai nepalyginamai „efektyviau“ mokytis iš savo klaidų?