Kad ir kokį auklėjimo būdą pasirinktumėte, laikykitės dviejų svarbiausių taisyklių:

1. Būkite nuoseklūs (to niekada nebūna per daug).

2. Bausdami būkite šaltakraujiški, ramūs ir nešališki.

Šaukiantis išraudęs tėvas ar motina dažnai net pralinksmina vaiką.

Pirmiausia pakalbėkime apie nuoseklumą. Štai Stefani – keturiasdešimt dvejų metų vieniša motina, grožio salono savininkė, – skundžiasi, kad jos penkiolikmetė duktė Liza nesuvaldoma. Mergaitė neklauso, nuolat atsikalbinėja ir atsisako gyventi pagal mamos taisykles, nors jos yra tik kelios. Galiausiai duktė, norėdama įrodyti mamai, kuri iš jų yra tikroji padėties šeimininkė, išsikėlė gyventi pas savo draugę ir jos tėvus, o Stefani nieko nedarė ir leido jai taip pasielgti.

Stefani buvo, kaip aš vadinu, rankų grąžytoja. Ji primygtinai iš Lizos reikalaudavo ir grasindavo bausmėmis, jei nebus atlikti keli jos paskirti darbai arba jei mergina per vėlai grįš namo. Bet tiek daug šaukdama Stefani nieko nedarė. Kodėl? Ji norėjo būti Lizos draugė. Stefani tėvai buvo nepalenkiami ir diktatoriški, todėl ji prisiekė savo vaikui būti teisingesnė. Tačiau toks mamos elgesys įtikino Lizą, kad nieko baisaus neatsitiks, jei ji nepaklus. Liza lengvai galėdavo atsikirsti įkyriems mamos reikalavimams ir barimui ir galų gale abi jausdavosi įskaudintos viena kitos egoizmo.

Stefani kaltino ir Lizos tėvą, kuris nepadėjo auklėti, ir merginą klaidinančius draugus, o labiausiai „visą sistemą". Ji klausė manęs: „Kodėl man niekas nepadeda susitvarkyti su dukra?" Deja, auklėjimo rezultatus labiausiai jaučia motina. Jai buvo sunku tvirtai išdėstyti dukrai savo reikalavimus, draudimus ir nurodyti bausmes, jeigu ši nepaklustų. Stefani buvo lengviau nusileisti ir tapti netinkamo Lizos elgesio auka.

Nors vaikai to ir nepripažįsta, jie nori apribojimų, nes kaip tik dėl to namuose gali jaustis saugūs. Vaikai nori žinoti, kas jų laukia, – kokie apdovanojimai, jei labai stengsis, ir kokie nemalonumai, jei elgsis priešingai.

Kodėl Stefani leido, kad taip atsitiktų? Moteris jau buvo netekusi vyro meilės ir negalėjo net įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei prarastų ir dukters. Kai taip paaiškinau situaciją, ji pritarė, verkė, prisipažino, kad tai tiesa, ir vėl kuo greičiausiai grįžo prie aukos vaidmens. („Bet kodėl Liza negali tiesiog suprasti, kad mane tai be galo skaudina?")

Liza niekaip negalėjo to suprasti, nes jai visada buvo leidžiama nepaisyti, kaip jos elgesys veikia motiną ar kitus žmones. Ji iš tiesų buvo mokoma būti savanaude, egoiste, tad kaipgi ji galėtų bent mėginti įsivaizduoti savo motinos jausmų gelmę? Norėčiau pasakyti, kad ši istorija baigėsi laimingai. Tik, deja, jos per anksti nutraukė terapiją. Jeigu Stefani būtų galėjusi bent kelias savaites ištverti Lizos pyktį ir priešiškumą, kol mokėsi dėstyti reikalavimus ir skirti tinkamas bausmes, mergaitė būtų išmokusi pasitikėti savimi, mylėti ir, svarbiausia, gerbti motiną.

Nors vaikai to ir nepripažįsta, jie nori apribojimų, nes kaip tik dėl to namuose gali jaustis saugūs. Vaikai nori žinoti, kas jų laukia, – kokie apdovanojimai, jei labai stengsis, ir kokie nemalonumai, jei elgsis priešingai. Tėvai, linkę į kraštutinumus – viską leidžiantys arba perdėtai griežti, – verčia vaikus spėlioti, kas bus už jų elgesį.

Nepamiršau ir kitos pagrindinės taisyklės – ramaus, nešališko tėvų elgesio, nes net ir geriausiai apgalvota bausmė gali neduoti laukiamo rezultato, jei tėvas ar motina visu balsu rėks ant vaiko. Tačiau dauguma vaikų, su kuriais kalbėjausi, sakė, kad jie iš tiesų laukia, kol mama ar tėtis pakels balsą, nes tik tada supranta, kad reikalavimo reikia paisyti. Tarsi turėtų būti pasiektas tam tikras decibelų lygis, kad įsijungtų jungiklis ir vaikas pradėtų klausyti. Deja, tada mama ar tėtis jau būna taip supykę, kad negali skirti tinkamos bausmės – iki tol primygtinai prašę, griebiasi diržo arba pradeda kvailai grasinti, nors akivaizdu, kad niekada to nedarys.

Vienu žodžiu, bausti reikia tuoj pat, bausmės turi būti svarbios vaikui, žinomos iš anksto ir skiriamos ramiai. Taisyklės, už kurių nepaisymą vaikas bus baudžiamas, turi būti aiškios, nustatytos kartu su vaiku ir apgalvotos. Jei nuolat vaikui aiškinate, pataikaujate, niurnate ir priekabiaujate, rėkiate ir primenate, kad atliktų darbus ar nustotų bjauriai elgęsis, – laikas liautis tuščiai aušinti burną ir pradėti mokytis naujos drausminimo taktikos. Reikia veikti, ir jūsų vaikas paklus.

Ištrauka iš Ruth Peters knygos „Nebijokite drausminti vaikų“ (Tyto alba).Joje rašoma apie tai, kaip svarbu auklėti nuosekliai, kaip svarbu laikytis taisyklių, ir apie tai, kad nereikia pildyti visų vaikų užgaidų ir būtinai stengtis padaryti juos laimingus. Autorė nebijo pasakyti, kad būna manipuliuoti linkusių ir konfliktus skatinančių vaikų, ir pataria, kaip reikėtų juos auklėti.