Pirmąją straipsnio dalį apie senovės lietuvių vaikų auklėjimą galite skaityti ČIA.

SENOVĖS KINIJA

Nuo septynerių metų – jokių žaidimų

Vaikų auklėjimas ten prasidėdavo praktiškai nuo gimimo. Senovės kinų nuomone, kai vaikas jau gali pats ištiesti ranką link savo burnos, reikia jį atpratinti nuo krūties ir mokyti savarankiško gyvenimo.

Buvo priimta, kad vyresni broliai ir seserys rūpintųsi jaunesniaisiais ir žaistų su jais. Bet, kai vaikui sukakdavo septyneri, žaidimai baigdavosi, prasidėdavo mokslai. Laiko žaidimams ir šėlionėms vaikai praktiškai neturėjo, nes pasiturinčiose šeimose berniukus jau nuo trejų metų pradėdavo mokyti hieroglifų... Apskritai senovės Kinijoje išsilavinimui būdavo skiriamas didelis dėmesys. Už tinginystę bausdavo beržine koše. Ir į pirmąjį užsiėmimą vaikas mokytojui atnešdavo ne puokštę gėlių, o rykštę, tiesa, įvyniotą į gražų popierių...

Mergaitėms reikalavimų būdavo keliama mažiau, nes esą jos anksčiau ar vėliau ištekės ir priklausys kitai šeimai. Bet ir jas auklėdavo gan griežtai. Jau 5–6 metų aprengdavo moteriška suknele, padarydavo suaugusiųjų šukuoseną, uždrausdavo žaisti su broliais ir išeiti iš namų be palydos. Nuo 12 metų mergaitę ruošdavo naujam gyvenimui: mokydavo šeimininkauti, užsiimti rankdarbiais, o, jeigu leisdavo galimybės, suteikdavo išsilavinimą.

Turtingų šeimų kinės mokėdavo skaityti ir rašyti, dainuoti, šokti, groti įvairiais muzikiniais instrumentais ir netgi kurti eiles. Bet apribojimų padaugėdavo – 14–16 metų mergina neturėdavo teisės pati kada panorėjusi prieiti prie svečių, su jais kalbėtis, o garsus juokas buvo laikomas itin nepadoriu elgesiu. Drabužius nešiodavo tamsius, ir – jokių papuošalų. Tai būdavo leidžiama tik ištekėjusiai merginai, moteriai.

Šeimos kultas

Nuo pat mažumės vaikams būdavo skiepijama, kad jie jaunesni, tad turi žinoti savo vietą, paaukoti savo interesus dėl šeimos. Kalbėdavosi su vaikais mažai, dažniau jie girdėdavo paliepimus, pavyzdžiui, „sėdėk ramiai". Buvo neleidžiama šėlioti ir rodyti kaprizus, o neklaužadas netgi pririšdavo prie stalo kojos...

Štai pora pavyzdžių, kurie iliustruoja, kokie senovės Kinijoje išaugdavo vaikai. Suaugęs sūnus, per šventes lankydamas savo tėvus, elgdavosi kaip mažas vaikas. Kodėl? Ogi todėl, kad tėvai nesijaustų... pasenę. Kitas pavyzdys – vienas žmogus pardavė savo vaiką į vergovę, nes negalėjo išmaitinti savo motinos. Mąstė jis taip: žmona pagimdys antrą, o štai antros mamos neturės. Tiesa, sakoma, kad turbūt pats dangus jį apdovanojo – sode vyriškis rado ąsotį su pinigais, tad išpirko ir vaiką iš vergovės, ir savo mamą aprūpino.

Nuo vaikystės kinų vaikams būdavo kalama į galvas, kad „didžiojoje šeimoje" valdžia priklauso imperatoriui, o „mažojoje šeimoje" – šeimos galvai, tėvui. Vaikai turėdavo tarnauti tėvams, paklusti jiems arba netgi paaukoti gyvybę dėl jų, jei prireikdavo, – tokios moralės normos egzistavo senovės Kinijoje.

Kai mirdavo šeimos galva, valdžia atitekdavo vyresniajam sūnui – jo klausydavo ne tik jo broliai ir seserys, bet ir mama.

Įstatymai būdavo negailestingi tiems, kurie nevykdydavo tėvų valios ar įžeisdavo kurį nors vyresnį savo giminės atstovą. Už tai netgi grėsdavo mirties bausmė.

SENOVĖS ROMA

Nereikalingas – nužudyk

Nuo senų laikų romėnai berniukus auklėjo stipriais, ištvermingais žmonėmis, kad galėtų apginti savo tautą. Dukters gimimas, po pirmosios, buvo laikomas nelaime.

Senovės romėnai žmogiškosios gyvybės nelaikė šventu dalyku, kurį reikia beatodairiškai saugoti bet kokia kaina, tad be didelių skrupulų galėdavo atimti gyvybę kūdikiui, kuris gimė paliegęs, luošas ar tiesiog būdavo nereikalingas. Tiesa, prieš tai jiems reikėdavo gauti penkių kaimynų sutikimą – šie apžiūrėdavo mažylį ir pritardavo (arba ne) tokiam jo tėvų sprendimui.

Vėliau Romulas, Romos valdovas, išleido įsakymą, kuriuo uždraudė nužudyti vaiką, iki jam sukaks treji. Per tą laiką tėvai pažindavo savo vaiko charakterį, įsijausdavo į tėvų vaidmenį ir kažin ar dažnas galėdavo nužudyti savo vaiką, kuriuo rūpinosi trejus metus...

Stiprūs ir ištvermingi

Pagal romėnų tradicijas, tėvai turėdavo mokyti visus savo vaikus, kuriuos nusprendė auklėti ir išleisti į gyvenimą. Tėvas turėjo absoliučią valdžią šeimoje ir jo reikėdavo besąlygiškai klausyti, kad ir ką paliepdavo. Jis galėdavo parduoti sūnų į vergovę arba netgi atimti jam gyvybę.

Iš romėnų politiko, rašytojo Katono (234–149 pr. Kr.) užrašų, išlikusių iki šių dienų, nemažai buvo galima sužinoti, ko gi mokėsi senovės romėnų vaikai. O mokėsi daug ko: mesti ietį, jodinėti, dalyvauti kovose, ištverti karštį ir šaltį, sugebėti perplaukti įvairiausias upes – šiomis ir kitomis savybėmis turėjo pasižymėti jaunuoliai. Ir tai buvo reikalinga ne tik dėl stiprios fizinės sveikatos, bet ir buvo svarbu pasiruošti realiam gyvenimui – kovoms ir mūšiams. Katonas dar pridėjo skaitymą, rašymą ir aritmetiką, įstatymų, visuomeninių reikalų ir ypač romėnų tradicijų išmanymą.

Apskritai senosiose civilizacijose kariai buvo laikomi ypatingais, tad berniukams lavinti ir auklėti būdavo skiriama daug dėmesio. Tik berniukai buvo skiriami turto paveldėtojais ir tik jie galėdavo užimti svarbius postus, o mergaitės paprastai užsiimdavo namų ruoša.

Beje, romėnai pirmieji I a. ėmė teigti, kad vaikų mušimas yra jų žeminimas, bet... Pasirodo, ne taip lengva tos beržinės košės atsikratyti.