Vasara baigėsi, o mudu su vyru vis dar dvejojome, ar pirkti butą. Gyvenome prisiglaudę pas gimines, todėl jautėme nuovargį ir įtampą dėl ateities. Ir štai šiltas rugsėjo rytas, kaip visada, ruošiausi į darbą. Išlydėdamas vyras priminė, kad pietausime dviese. Kelias iki darbo truko vos 10 minučių, tačiau kažkas buvo kitaip: pravažiuojančios mašinos mane dusino, ėjau sunkiai...

Vidurdienis. Mudu pietavome. Užsiminiau, kad reiktų į vaistinę testo.

Pirkau brangiausią, nes anksčiau pirkti nuolat rodė neigiamą atsakymą. Kadangi testas nereikalavo rytinio šlapimo, atlikau iškart po pietų. Teigiamas! Tokia staigi žinia mane ir šokiravo, ir sujaudino. Pamenu, kaip sudrebėjau ir tą pačią sekundę rinkau mintyse žodžius, kaip pasakyti vyrui. Vakare pasidžiaugėme naujiena ir vėl rimtai prakalbome apie būstą.

Rytinis pykinimas mane persekiojo net tris mėnesius, naminiai pusryčiai erzino, todėl pasprukusi iš darbo pusryčiaudavau kavinėje. Atsiradusi įtampa darbe ir buto pirkimas sekino. Gavau siuntimą į ligoninę – gresiantis persileidimas penktą mėnesį.

Tuomet vyras išsigando, o aš sutrikau, nesitikėjau tokios prognozės. Tačiau ultragarsas paguodė – vaikutis gyvas ir ramiausiai čiulpia pirštuką. Akys sudrėko, buvau laiminga...

Atlikti tyrimai parodė, kad viskas gerai, o pilvą skauda nuo įtampos, streso, pervargimo.

Svoris augo nepastebimai, akušerė jau jaudinosi dėl to, bet nieko negalėjau padaryti. Priaugau beveik 25 kilogramus: kovojau su strijomis, o atšilus orams pradėjo dar ir tinti kojos.

Lemtingoji diena prasidėjo šauniai. Ankstų rytą pajaučiau, kad prasideda. 8 val. ryto mudu su vyru buvome ligoninės priimamajame. Kelios valandos popiet prasidėjo gimdymas ir po vidurnakčio gimė dukrytė.

Jos kelionę į šį pasaulį man padėjo ištverti anesteziologas, vyr. akušerė ir vyras. Visiems esu labai dėkinga. Dabar tikrai žinau, kad kiekvienas sąrėmio skausmas turėjo savo prasmę ir aš vis dar neatsidžiaugiu dukrytės grožiu bei gamtos galia.