Marta: gimdymui reikia ruoštis tiek psichologiškai, tiek fiziškai

Artėjančiai Motinos dienai skirtas gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Rašykite mums el.p. portalas@tavovaikas.lt ir kiekvieną mėnesį įdomiausios istorijos autorei padovanosime po dovanėlę.

Martos pasakojimas:

„Noriu pasidalinti savo gimdymo istorija. Jeigu bent viena besilaukianti moteris kažką iš jos pasiims, būsiu be galo laiminga.

Vaiko atsiradimas mūsų šeimoje buvo labai apgalvotas ir sąmoningas. Žinojome, kad vaikas gali šeimos gyvenimą labai stipriai pakeisti. Visgi abu ryžtingai priėmėme šį sprendimą, planavome ir laukėme šio stebuklo.

Man pastojus ėmiau intensyviai ruoštis vaiko atėjimui: kaip rūpintis kūdikiu, kaip auginti, auklėti, kokias priemones nusipirkti, kuris vežimas geriausias ir pan.

Perskaičiau daugybę knygų, straipsnių ir forumų temų. Galva pūtėsi nuo informacijos, kaip ir mano pilvas.

Esu iš tų moterų, kuriai nuolat reikia veiksmo. Tad džiaugiausi, kad nėštumas buvo lengvas ir galėjau užsiimti savo mėgstamomis veiklomis bei gyventi aktyvų socialinį gyvenimą.

Taip pat iki nėštumo labai aktyviai sportavau, tad pastojusi neplanavau sustoti. Lankiau nėščiųjų mankštas studijoje „Vilkės namai“, stengiausi daug vaikščioti ir dažniau lipti laiptais. Toks judėjimas buvo iki pat gimdymo.

Su vyru lankėme besilaukiančių porų kursus, tačiau sparčiai artėjant gimdymo datai dar vis jaučiausi psichologiškai tam nepasiruošusi.

Turbūt daugelis nėščiųjų jaučia gimdymo baimę. Juk aplinkui girdime tiek liūdnų ir gąsdinančių istorijų. Nežinomybė ir aplinkinių kalbos tikrai verčia sunerimti.

Visgi pasirinkau taktiką negirdėti aplinkinių, tačiau užsiblokavimas irgi nebuvo geriausias sprendimas. Mano nuomonę pakeitė vienoje paskaitoje kalbėjusi psichologė, kuri atkreipė dėmesį, kad jeigu nežinai, kaip vyksta gimdymas ir sąmoningai vengi apie tai galvoti, reikėtų susimąstyti. Tuo metu man jau buvo maždaug 30 nėštumo savaitė. Nuo tos dienos be jau minėtos mankštos, pradėjau savęs ruošimą gimdymui: vaikščiojau į susitikimus su dulomis, kur sužinojau daug detalių apie gimdymą ir gimdyvės galimybes; youtube ieškojau video pagal angliškus raktažodžius „natūralus gimdymas“, „gimdymas be skausmo“ ir pan.; perskaičiau Šemetos knygą ir visus namus apsiklijavau lapeliais su užrašu „Gimdau lengvai ir greitai“; vakare medituodavau; mokiausi atpalaiduojančių kvėpavimo technikų; apsilankiau ligoninėje, kurioje planavau gimdyti; domėjausi, kaip mane ir kūdikį veikia skatinamieji, nuskausminamieji; išsikėliau tikslą pagimdyti natūraliai ir tikėjau, kad man pavyks, bet kartu supratau, kad be pastangų nieko nevyksta, todėl ieškojau informacijos, kaip natūraliomis priemonėmis galima sau pagelbėti.

Mano nuomonę pakeitė vienoje paskaitoje kalbėjusi psichologė, kuri atkreipė dėmesį, kad jeigu nežinai, kaip vyksta gimdymas ir sąmoningai vengi apie tai galvoti, reikėtų susimąstyti.Marta
Dienos bėgo labai greitai, darėsi sunku judėti. Visgi man jau buvo ramu, žinojau, kad esu pasiruošusi visomis prasmėmis: lagaminai sukrauti, informacijos daug, beliko tik laukti.

36 savaitę ginekologė pastebėjo, kad išskyrų daugokai, todėl rekomendavo sumažinti tempą ir daugiau skirti laiko poilsiui. Matyt, taip stipriai „užsiilsėjau“, kad sulaukiau savo termino dienos. Ir štai ketvirtadienį, apžiūrėjus ginekologei, sužinojau, kad kaklelis dar nesiruošia gimdymui, tad rekomendavo dar palaukti iki pirmadienio ir, jei neprasidės gimdymas, važiuoti į ligoninę apžiūrai.

Tiesą pasakius, laukimas jau labai išvargino, be to labai nenorėjau skatinimo, tad nuo ketvirtadienio prasidėjo vaiko išvarymo planas.

Padidinau judėjimo intensyvumą, nuolat kalbėjau su vaikeliu, kviečiau jį ateiti.

Penktadienį iškrito gleivių kamštis, šeštadienį naktį pradėjau jausti keistus jausmus pilvo apačioje. Tačiau nežinojau, ar čia sąrėmiai, nes, nors ir miegoti buvo sudėtinga, susitraukimai buvo nereguliarūs ir visiškai neskausmingi. O juk kiek girdėjau istorijų, kad tai nepakeliami skausmai! Sąrėmius jaučiau ir visą sekmadienį, o naktį ir vėl sunku buvo užmigti, tad palikau vyrą miegoti, o pati svetainėje skaičiavau tarpus tarp sąrėmių, gulėjau karštoje vonioje, dariau tempimo ir kvėpavimo pratimus.

4 val. ryto pasirodė, kad nubėgo vandenys, tad pažadinau vyrą ir pasiūliau nuvažiuoti į ligoninę apžiūrai. Dėl viso pikto.

Važiavome rytiniu miestu, saulė dar tik ruošėsi patekėti, nei vieno žmogaus aplinkui, taip ramu ir keista - negi jau viskas? Visgi atrodė, kad ligoninėje dar pasakys, kad galiu važiuoti namo, nes nejaučiau kažkokių baisių skausmų.

Po apžiūros sužinojau, kad kaklelis atsivėręs 6 cm. Tad paprašė pasiimti daiktus ir su vyru keliauti į gimdyklą. Negalėjau patikėti, buvo džiaugsmingas susijaudinimas, bet nejaučiau nė mažiausios baimės. Džiaugiausi, kad jau greitai susitiksiu su savo vaikeliu.

Šis gyvenimo įvykis tikrai nuguls į gražiausių prisiminimų archyvą.Marta
Gimdymo palatoje mus pasitiko malonus personalas, iškart pasidomėjo, kaip norėčiau gimdyti, atsakiau, kad kuo natūraliau. Medikai šiek tiek nusistebėjo mano nusiteikimu su šypsena veide, matyt, retai tokius vaizdus mato.

Atsiminiau viską, ko išmokau ir pradėjau veikti: raminanti Mozarto muzika fone, levandų eterinis aliejus, kvėpavimo pratimai. Sąrėmiai jau buvo intensyvesni, visgi negalėčiau to jausmo pavadinti skausmu.

Po poros valandų apžiūrėjus gydytojai buvo pranešta, kad kaklelis beveik neprasiplėtė. Tad pasiūlyta nuleisti vandenis. Ši procedūra buvo gal kiek nemaloni, bet tikrai visiškai neskausminga.

Sąrėmiai pradėjo stiprėti, visgi dar po kelių valandų medikai pasiūlė pasirinkti: arba laukiame ir gimdau vakare, arba šiek tiek paskatina ir pagimdysiu už kelių valandų. Buvau išvargusi, juk beveik 2 naktis nemiegojau, tad pasirinkau skatinimą. Ir viskas pajudėjo!

Prasidėjo sunkusis periodas, kai reikia išlaukti tuos paskutinius „centimetrus“. Tačiau štai problema: vaikas jau įsistatęs, bet kaklelis dar nepasiruošęs, todėl medikai parodė, kokius pratimus reikia daryti, kad greičiau viskas susidėliotų į vietas.

Tuo metu jau mažai mačiau, kas vyksta aplinkui, buvau stipriai susikoncentravusi į save, o vyras tapo mano fizinis ir psichologinis ramstis bei tas balsas "iš kažkur", kuris vis primena atsipalaiduoti.

Ir štai ateina medikai: pirštinaitės, kaukės, paguldo, paaiškina situaciją ir STUUMK.

Pirmasis bandymas nelabai sėkmingas, tačiau dar 4 stangos, ir vaikelis jau ant rankų. Verkėme su vyru abu. Stiprios emocijos, euforija!

Šis gyvenimo įvykis tikrai nuguls į gražiausių prisiminimų archyvą. Ilgai vedžiau Jus prie istorijos pabaigos, bet norėjau parodyti, kad šių laikų aktyviai moteriai gimdymui reikia ruoštis tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Domėkitės, išsikelkite tikslą, nusiteikite pozityviai, bet neturėkite lūkesčių, būkite lanksčios. Ir, svarbiausia, tikėkite savimi, net jei visos jūsų draugės pagimdė sunkiai. Viskas tik Jūsų galvoje!“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis