Aušros laiškas gimdymo istorijų konkursui

„Visuomet labai bijojau gimdyti. Visi sakė, kad tai labai skausminga.

Pagaliau atėjo didžioji diena - prasidėjo sąrėmiai. Skausmas buvo, bet labai pakenčiamas.

Iš darbo grįžus vyrui nuvykome į parduotuvę. Užsiprašiau 2 Bounty šokoladukų, kuriuos abu suvalgėme prie parduotuvės. Tada nusprendėme vykti į priimamąjį.

Ligoninėje patikrinus paaiškėjo, kad gimdos kaklelis buvo prasivėręs 5 cm. Mane paguldė į gimdyklą.

Guliu ir vis laukiu didžiojo skausmo, kada jau labai skaudės, kada jau nebepakelsiu ir šaukdama krisiu ant žemės (taip buvo pasakoję draugės).

Gydytojas vėl patikrina – 9 cm, o netrukus ir visi 10 cm. Vadinasi, Rodenas greitai pasibels į tikrąjį pasaulį, O didelių skausmų kaip ir nėra.

Vėliau – gimdymo stalas, 15 minučių ir savo sūnelį jau laikau ant krūtinės.

Taigi, aš, turbūt, esu iš tų moterų, kurios taip ir nepajuto tikrų sąrėmių skausmų. Jie buvo, bet labai nedideli, man niekuo nesiskyrė nuo mėnesinių skausmų.

Pats stūmimas buvo kažkas antžemiško, bet tai tik kelios akimirkos. Kai pamatai savo stebuklą, jokių blogų prisiminimų nelieka.

Ką galėčiau patarti moterims? Neklausykite draugių ir neskaitykite baisių istorijų!

Kai ateina „ta“ akimirka, tiesiog nenusiteikite skausmui. Juk skausmą kažkiek galima kontroliuoti. Svarbiausia, neleisti užvaldyti blogoms mintims“.