Kristina, susipažinkime – papasakokite apie savo šeimą.

Mano vyras danas, auginame du nuostabius padaužas – dukrai (Else) 3,7 m., o sūnui (Emil) rugsėjo viduryje sukaks dveji. Šiuo metu ieškau darbo, o laisvalaikiu užsiimu fotografija. Vyras dirba informacinių technologijų srityje. Kai tik yra galimybė, mėgstame laiką leisti visa šeima, dažnai susitinkame su draugais. Organizuojamės įvairias išvykas, važiuojame į atrakcionų, gyvūnėlių parkus, dalyvaujame miesto renginiuose. Stengiamės kuo daugiau pamatyti.

Jau septynerius metus gyvenate Danijoje... Kokie keliai čia atvedė?

Išvažiavau iš Lietuvos, nes norėjau studijuoti – studijos Lietuvoje nepatiko, nesijaučiau einanti tinkama kryptimi, tad išvykau ieškoti saldesnių mokslo šaknų. Rinkausi iš kelių šalių, ir nemokamas mokslas tada buvo svarus argumentas. O pragyvenimas, darbo galimybės, kalba – šie dalykai labai gąsdino. Iš pradžių buvo sunku suvokti kainas – dviejų kambarių bendrabučio butelis kainavo apie 5000 kronų (tuo metu 2500 Lt)! Teko gyventi ir keturiese viename kambaryje, kad tik nebūtų taip brangu nuomotis... Tuos laikus prisimenu su šypsena. Tai buvo vieni iš pačių geriausių mano gyvenimo metų!

Po gero pusmečio turėjau dvi darbo vietas – rytais prieš studijas dirbau valytoja, o po studijų eidavau į vieną didžiausių Danijos džiovintų vaisių, daržovių, prieskonių sandėlį. Ten kraudavau, rūšiuodavau, pakuodavau... Esu be galo dėkinga savo tėvams, kad padėjo finansiškai, kai dar neturėjau savų pajamų.

O kaip susipažinote su savo vyru? Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?..

Oi, ne (juokiasi). Susipažinome tą pačią akimirką, kai tik pasidėjau lagaminus pas draugę bendrabutyje, mat pas ją turėjau praleisti porą dienų, iki kol gausiu raktus nuo savojo kambario, o Simon buvo jos kaimynas. Nuo tos dienos ir prasidėjo mūsų draugystė, bet iš pradžių į jį žiūrėjau tik kaip į gerą bičiulį. Simon noriai viską rodė aplinkui, pasakojo apie kultūrą, tradicijas, kalbą. Ta vasara buvo kupina įspūdžių. Po dvejų metų gražios draugystės susituokėme. Dar po pusmečio pastojau čia, Danijoje.

Kartais Danijoje gyvenančiomis lietuvėms atrodo, kad ten į nėštumą žiūrima atsainiai ir skiriama per mažai dėmesio... Kaip yra iš tiesų?

Atsainiai tikrai nežiūrima, tik Danijoje nėštumas ypatingai nesureikšminamas, tai nelaikoma kažkokia liga, kuomet, kai nėra grėsmės, reiktų gulėti lovoje, todėl gal ir susidaro toks įspūdis.

Kai tik sužinojau, kad laukiuosi, nuskubėjau pas gydytoją. Nėštumas buvo dar mažas, 3–4 savaitės, tačiau, turbūt kaip ir kiekvienai, pirmą kartą tapusiai mama, šiek tiek baugu, neramu: ar viskas gerai, ar nėštumas vietoje, ką toliau daryti? Gavau atlikti šlapimo tyrimą ir kuklų žodinį sveikinimą su nuoroda, kaip elgtis toliau. Ir kaip gi elgtis? Ogi taip, kaip ir visada elgiesi, – tiesiog gyvenk įprastą gyvenimą ir ateik, kai nėštumas bus 8 savaičių. Pamenu, buvau šokiruota... Kaip gyventi įprastą gyvenimą, jeigu jis jau pasikeitė vos tik išvydus tuos du raudonus brūkšnelius nėštumo teste?.. Tačiau nieko neliko, tik apraminti nekantrumą ir susitaikyti su laukimu (šypsosi).

Kaip jau minėjau, nėštumas čia prižiūrimas su saiku. Atliekami būtiniausi tyrimai, bet gydytojai nepersistengia siųsdami tirtis. Yra dviejų pobūdžių susitikimai – su šeimos gydytoju ir priskiriama akušerė, kuri prižiūri visą nėštumą. Akušerės labai malonios, visada besišypsančios ir atsakančios į bet kokį klausimą.

Tiesa, labai akylai čia prižiūrimos tos nėštukės, kurioms nustatytas gestacinis (nėščiųjų) cukrinis diabetas: gydymo įstaigoje reikia apsilankyti dažniau, trečiame trimestre papildomai apžiūrima echoskopu, moteris gauna prietaisą cukraus kiekiui matuoti (tai reikia daryti kasdien).

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

O jei nėštukė jaučiasi gerai ir jokių skundų neturi, ar visgi ją apžiūri, ar padeda pliusiuką ir „paleidžia"?

Oi ne, gydytoja niekad „nepaleisdavo" tik išgirdusi atsakymą „viskas gerai". Apie savijautą klausinėdavo kaskart atvykus, visada prašydavo pateikti klausimų, galbūt kas kelia nerimą, domina ir t. t. Susitikimas niekad neįvykdavo greičiau, nei numatyta.

Susitikus su šeimos gydytoju būdavo atliekami kraujo tyrimai, tyrimas streptokokui B nustatyti. Cukraus kiekio kraujyje tyrimas daromas tik tuo atveju, jei giminėje buvo sergančiųjų diabetu ir jei moteris turi didelį antsvorį. Į kiekvieną susitikimą reikėdavo atsinešti šlapimo mėginį. Tikrindavo spaudimą, klausydavo vaiko širdies plakimo. Akušerė apžiūrėdavo, egzaminuodavo pilvuką (jo gyventoją), preliminariai apčiuopos būdu nustatydavo vaiko svorį. Sekdavo ir nėščiosios svorį. Tiesa, niekad netikrindavo ginekologiniu būdu. Pasak jų, nėra ko kištis ir drumsti besiformuojančio žmogaus ramybės.

Kaip dažnai reikėdavo ateiti į apžiūrą?

Pirmą kartą pastojusioms numatyti 3 vizitai pas šeimos gydytoją ( 6–10 sav., 25 sav., 32 sav.) ir vienas kartas prajus 8 savaitėms po gimdymo. Pas akušerę – 7 kartai (13–15 sav., 21, 29, 35, 37, 39, (41) sav.) ir vienas kartas 1–10 d. po gimdymo. Antrą ir daugiau kartų pastojusioms – viskas taip pat, tik pas akušerę paskirti 6 vizitai vietoj 7.

Pas mus, Lietuvoje, tenka išgirsti įvairių nuomonių dėl apžiūros echoskopu... O ir mamos elgiasi skirtingai – vienos prašo pažiūrėti kuo dažniau, kitos kaip tik nenori, kad nepakenktų kūdikiui. O kaip yra Danijoje?

Be reikalo išties nežiūri. Jei viskas gerai, apžiūra atliekama du kartus – 13 ir 18 sav. O lytį nustato per antrąjį patikrinimą. Mes pirmojo vaiko lyties žinoti nenorėjome, tad iškart perspėjome gydytoją. Antrojo vaiko jau klausėme. Susidarė įspūdis, kad, jei neklaustum, tai ir nesakytų nieko, nesikištų. Toks profesionalumas mus labai džiugino.

Ar gydytojai skiria dėmesį sveikai mitybai, ar skatina mankštintis, o gal kaip tik – daugiau ilsėtis?

Čia, Danijoje, itin daug kalbama apie nėščiųjų sveiką mitybą. Antsvorio turinčioms yra speciali programa svoriui reguliuoti nėštumo metu. Labai pabrėžiamas fizinis aktyvumas, duodama įvairių lankstinukų. Susidomėjusios mamos nukreipiamos į specialius kursus nėščiosioms, tiesa, jie mokami ir dažniausiai – ne pigūs. Neretai kūno rengybos (fitneso) klube gali sutikti sportuojančią būsimą mamytę su jau nemažu pilveliu. Dviračiais važinėjančios nėščiosios taip pat nieko nebestebina. Aš pati važinėjau dviračiu iki 7 nėštumo mėnesio. Paskui jau šiek tiek su pusiausvyra problemų buvo, tad pabijojau (juokiasi).

Vaikelio gimimas – šventė visam personalui; medikai čia labai malonūs ir paslaugūs.
KRISTINA

Beje, gydytojai nėščiajai visad standartiškai paskiria vitaminų, patariama viso nėštumo laikotarpiu išgerti (suvalgyti) bent 0,5 l pieno produktų arba gerti kalcio papildų. Vegetarėms rekomenduojami papildomi mineralai ir vitaminai.

Ar „lengvai" nėščia moteris guldoma į ligoninę? Pas mus gan įprasta, jei tik šiek tiek sunegaluojama, – arba gulimas režimas namuose, arba ligoninė... O kaip Danijoje?

Į ligoninę dažnai tikrai neguldo. Mano viena draugė laukdamasi trečią mėnesį pradėjo stipriai kraujuoti, nuskubėjo į priimamąjį. Patikrino, ar plaka kūdikio širdelė, ir išleido namo. Niekas net neužsiminė apie guldymą į ligoninę ar lovos režimą. Kitą dieną ji net į darbą ėjo... Tiesa, kraujavimas buvo nustojęs. Tiesiog iki 20 sav. gydytojai tokius atvejus palieka „gamtai".

Tačiau, kad ir kaip būtų, aš savo nėštumų priežiūra patenkinta. Iš pradžių gal ir norėjosi daugiau susitikimų su mažyliu pamatant jį echoskopu, tačiau tai – tik nekantrumas. Manau, jei nėštumas ne komplikuotas, tokios priežiūros ir vizitų skaičiaus – per akis.

Viena draugė, kuri išnešiojo ir gimdė vieną dukrą Lietuvoje, o kitą – čia, Danijoje, sakė, vienareikšmiškai rinktųsi tik Daniją.

O kaip gi gimdymas? Ar populiaru iš anksto „užsisakyti" gydytoją?

Gydytojų čia niekas nesirenka, gimdymo planų nesudarinėja. Kokia akušerė tuo metu budi, su ta ir gimdai. Ir tik galbūt paklius ta pati, kuri prižiūrėjo tavo nėštumą. Beje, per gimdymus, jei nėra komplikacijų, gydytojo net nebūna, tik akušerės. Užsienietėms tai gali atrodyti ne itin patikima, tačiau akušerės puikiai išmano savo darbą. Apie jokius susitarimus net kalbos nebuvo, kaip ir apie pinigus. Jų pasiūlius įžeistum gydytoją (ar akušerę), liktų nesupratęs tokios situacijos. Vienintelis susitarimas buvo, kur gimdyti – namuose ar ligoninėje. Pati abu kartus gimdžiau ligoninėje. Ir tik atvykusi į ligoninę galėjau pasirinkti, ar vandenyje, ar lovoje. Kiekvienoje gimdymo palatoje yra du kambariai: viename – gimdyti skirta lova su reikiama įranga, o kitame įrengta vonia gimdymui arba tiesiog sąrėmiams palengvinti, ir tualetas su dušu. Vienai gimdyvei skiriama viena štai tokia palata. Kiekvienoje yra kamuolių, dujų kaukė, pagalvių, patogių fotelių tėčiams nusnūsti, grotuvas, jei pageidauji raminamos muzikos.

Danijoje gimdymas vandenyje tiek pat populiarus kaip ir įprastasis. Abu kartus norėjau gimdyti vandenyje, tačiau nė karto nepavyko. Nors ir gulėjau jau paruoštoje vonioje, bet sąrėmiai apmažėjo, tad tik atsipalaidavau ir kelias minutes pailsėjau. Teko gimdyti sausumoje (juokiasi).

Gimdyti namuose taip pat galima – paaiškinama visa eiga, kaip vyksta, ką kada reikia daryti, ir pan.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kaip atrodo gimdymo namai, gimdyklos, kaip elgiasi, prižiūri ir bendrauja personalas? Beje, ar gimdymo namus galima pasirinkti?

Gimdymas vyko ligoninėje, pasirinkti negalima – ji paskiriama priklausomai nuo to, kurioje komunoje gyveni. Gimdymo skyrius turi atskirą įėjimą, laukiamajame įrengti patogūs minkštasuoliai, patiekta kavos, vaisvandenių (kompoto), vandens ir arbatos. Personalas labai malonus, visi šypsosi, paslaugūs – daro viską, kad moteris jaustųsi kuo patogiau tokiu ne itin patogiu metu (šypsosi). Mes bendravome angliškai, tačiau nemokančioms nei danų, nei anglų kalbos yra galimybė gauti vertėją, kad viskas vyktų kuo sklandžiau. Gimdyme gali dalyvauti tiek žmonių, kiek tik pageidausi. Viskas priklauso tik nuo moters ir jos pasirinkimo.

Ar didelį lagaminą reikia imti su savimi važiuojant gimdyti?

Užtenka dantų šepetėlio, rūbelių vaikui išvažiuojant iš ligoninės ir automobilinės kėdutės. Visa kita galima rasti ligoninėje. Higienos priemonės, įklotai po gimdymo, sauskelnės, rūbeliai, patogūs drabužiai gimdyvei – viskas duodama. Netgi vežimaitis su maistu (duona, sūriai, džemas, kava, arbata), dekoruotas daniškomis vėliavėlėmis, atvažiuoja į gimdymo palatą – išvargę tėveliai gali pasistiprinti iškart po gimdymo. Ir kūdikėlis gauna dovanų – savanorių megztą kepuraitę.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kaip vyko Jūsų gimdymai?

Abu buvo beveik identiški. Papasakosiu apie antrąjį. Nuo pirmųjų sąrėmių iki kūdikio užgimimo praėjo 30 valandų... Į ligoninę teko važiuoti porą kartų. Pirmą kartą išleido namo, nes gimdos kaklelis turi būti prasivėręs 4 cm, o tuo metu tebuvo tik 0,5 cm. Po beveik 15 val. (!) sąrėmiai buvo gana smarkūs ir dažni. Gavau nuskausminamųjų tabletėmis ir vėl iš leido namo. Skausmas turėjo sumažėti po 10–15 min., tačiau taip ir nesumažėjo. Po pusvalandžio jau nebegalėjau nei gulėti, nei sėdėti – paskambinau į ligoninę ir vėl išvažiavome. Atsidarymas buvo 4 cm. Buvau palydėta į kambarį, kur ir vyko gimdymas. Vyras visą laiką buvo su manimi – masažavo nugarą, per stūmimą laikė ranką, o vėliau nukirpo virkštelę. Iš tiesų, kol sąrėmiavau, visą laiką buvau tik aš ir vyras. Akušerė ateidavo tik patikrinti kaklelio atsidarymo ir pasiteirauti, ar nieko netrūksta. Man panorėjus prileido vonią, kad sąrėmiai būtų ne tokie stiprūs. Taip pat atnešdavo kompoto ir vaisinių ledų, gliukozės tablečių, kad turėčiau energijos atėjus laikui stumti. Pasiūlė ir „juoko" dujų, kad palengvėtų kvėpavimas ir sąrėmiai, bet manęs nuo jų juokas neėmė, o tik pykino (šypsosi). Atėjus laikui stumti, niekas nieko neaiškino, tik pamenu žodžius: „Daryk taip, kaip norisi, klausyk kūno ir stumk tada, kada kūnas norės". Taip ir buvo. Ir pozą galima pasirinkti, kokia patogi, – personalas prisitaiko prie moters. Gali gimdyti nors ir stovėdama, jei taip geriau. Viskas vyko ramiai ir be streso, niekas nepanikavo... Asistentė man masažavo nugarą ir guodė, kad visi skausmai greitai baigsis, vyras laikė už rankos ir drąsino, o akušerė gyrė, kad viską darau puikiai. Toks palaikymas įkvepia ir tikrai sustiprina svarbią akimirką. Taigi rugsėjo 18 d. 8.30 val. ryto išvydome savo sūnų – jį iškart uždėjo man ant krūtinės. Tą šilumą, tą jausmą ir momentą labai puikiai atsimenu abu kartus... Užplūsta žodžiais nenusakomos emocijos. O paskui – džiaugsmo ašaros ir didelis palengvėjimas.

Danijoje per gimdymą, jei reikia, būna ir vertėjas, kad moteris jaustųsi kuo komfortiškiau.
KRISTINA

Ir pačiam personalui vaikelio gimimas – tarsi šventė: visi linksmi, besišypsantys, juokauja ir džiūgauja. Jei reikia, pakonsultuoja dėl žindymo, padeda ir parodo, palaukia, kad įsitikintų, jog kūdikėlis gavo pirmuosius priešpienio lašus. Žindymas čia apskritai turi didelę reikšmę ir labai pabrėžiamas, bet, jei „naujai iškepta" mamytė vargsta su žindymu ir vaikas pirmą naktį negauna pakankamai priešpienio, pasiūloma mišinuko. Beje, pastebėjau, kad žindymas, kaip būtinybė, minimas tik pirmus 6 vaiko gyvenimo mėnesius. Vėliau tai nėra taip svarbu.

Taigi ligoninėje niekas niekur neskuba. Ir tik tada, kai vaikelis pabūna mamai ant krūtinės tiek, kiek reikia, ateina jo išmatuoti, pasverti, apvalyti. Viskas vyksta tame pačiame kambaryje kartu su tėveliais. Beje, tėčiui leidžiama vaikutį aprengti rūbeliais.

Jei su kūdikiu ir mama viskas gerai, vaikutis visą laiką būna su mama.

Ar tiesa, kad prasidėjus sąrėmiams, ne taip lengva įsiprašyti į ligoninę?

Prieš važiuojant visad reikia paskambinti į ligoninę, medikai pasikalba ir nusprendžia, ar jau laikas važiuoti, ar dar galima palaukti. Iš balso girdi, ar dar moteris gali kalbėti, jei ateina sąrėmis, palaukia ir vėl klausinėja. Beje, pokalbio metu užėjus sąrėmiui akušerės skaičiuoja, kiek laiko jis trunka, kas kiek kartojasi, o tada įvertina jų dažnumą. Nors gal ir atrodo abejotina, tačiau jos išties apdairiai įvertina situaciją.

Kaip suprantu, gimdėte be epidūrinės nejautros?.. Koks Danijos gydytojų požiūris į ją?

Čia stengiamasi viską atlikti kuo natūraliau. Kiek pastebėjau, epidūrinė nejautra nėra labai reklamuojamas dalykas. Kai gimdžiau dukrą, buvo momentas, kai jau temo akyse, tad paklausiau apie būdus skausmui slopinti, nors buvau sau pasakiusi, kad pagimdysiu be „epidūro". O tą minutę tikrai sudvejojau (šypsosi). Gydytojai pirmiausia man pasiūlė azoto suboksido („juoko" dujų) kaukę. Dar buvo variantai kaip kamuolys, šiltas kompresas po pilvu (šis, atsimenu, pagelbėjo šiek tiek), akupunktūra ir tik tada – epidūrinė nejautra. Visgi susilaikiau ir jos nesirinkau.

Viena draugė pasakojo prašiusi būtent epidūrinės nejautros, tai gydytojai iš pradžių atnešė pasiskaityti lankstinuką apie galimas pasekmes ir tik jai patvirtinus, kad susipažino su informacija, buvo atlikta procedūra.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kiek reikia prabūti ligoninėje po gimdymo?

Pirmąjį kartą gimdžiusios laikomos ilgiausiai dvi paras. Tačiau ne ligoninėje, bet ligoninės viešbutyje – ten suteikiamas kambarys visai šeimai, duodamas pirminis vaiko paketas su visomis būtiniausiomis priemonėmis. Gimdžiusios antrą kartą išleidžiamos namo praėjus 4–6 val. po gimdymo. Pagimdžiau 8.30, o namo vykome jau 13 val. Šis dalykas vienintelis, kuris man nepriimtinas... Norėtųsi bent paros ligoninėje, kad prireikus iškart gautum pagalbą. Nutiko taip, kad išleisti iš ligoninės vakare vėl turėjome vykti atgal, nes sūnus pradėjo springti. Pasirodo, buvo likę vandenų plaučiuose... Man po gimdymo nepailsėjusiai bėgioti po ligoninės skyrius buvo ne itin malonu.

Kiek trunka motinystės atostogos Danijoje?

Metus, t. y. prasideda 4 savaitės prieš numatytą gimdymo datą, ir baigiasi vaikui sulaukus 11 mėnesių.