Nėštumo stebuklas

Artėjo Šv. Valentino diena, kai pamačiau tuos du užburiančius brūkšnelius! Tai buvo didžiausia dovana, kokios tik galėjome sulaukti. Tą dieną prisimenu lyg per miglą, nes nuo žinios sukosi galva - vienu metu norėjosi ir juoktis, ir verkti. Džiaugsmą kažkiek tramdė tik nerimas dėl sveikatos ir nežinomybė, ar pavyks viskas taip, kaip norėtųsi. Mums pavyko!

Savo nėštumą vadinu stebuklu. Stebuklu, nes nuo mažens turiu įgimtų inkstų problemų. Per daug metų pasikartojantys uždegimai jau beveik "pribaigė" vieną mano inkstą. Man buvo 27 metai, kai gydytoja lyg tarp kitko paklausė, ar dar neplanuojame su vyru vaikelio. Nustebau, nes iki tol beveik visi medikai, su kuriais teko susidurti, pabrėždavo, kad mano nėštumas bus sunkus (apie sunkų nėštumą girdėjau jau nuo paauglystės, nors dar net nemąsčiau apie motinystę). Gal todėl neskubėjome, su vyru buvom aptarę net įsivaikinimo galimybę. Bet juk taip norisi turėti savo kūną ir kraują! Ir pagaliau! Ech, pagaliau! Sulaukiau padrąsinimo planuoti nėštumą ir nedelsti, nes po kelerių metų jau gali būti per vėlu. Mes ir nedelsėm. Planavome apie 5 mėnesius, kol išvydau teigiamą nėštumo testą.

Pirmas nėštumo trimestras praėjo sklandžiai. Nekankino įprasti nėščiųjų negalavimai. Manęs nepykino, spaudimas laikėsi normalus, bėdų dėl rėmens neturėjau iki pat nėštumo galo. Maždaug nėštumo viduryje neatlaikė inkstai. Prasidėjo uždegimas. Gavau ne vieną seriją gana stiprių antibiotikų. Profilaktinę jų dozę gerti paskyrė ir iki 28 savaitės. Šalia viso to prisidėjo ir aukštas kraujospūdis. Labai nerimavau dėl to. Juk dar negimęs vaikelis gaus daug vaistų... Buvo ašarų, bemiegių naktų... Bet viską iškenčiau, nes šalia mylintis supratingas vyras, kuris drąsino ir nuolat kartojo, jog viskas bus gerai. Kas mėnesį vaikelį apžiūrinėjo ultragarsu. Gydytoja tikino, kad vaikelis vystosi normaliai.

Rugpjūtį prasidėjo ypač dideli negalavimai - galvos skausmai, aukštas kraujospūdis, pykinimas, kojų tinimas, drebėjo rankos, mirgėjo akyse. Ginekologės nustatytas gimdymo terminas buvo rugsėjo 27. Dabar labai džiaugiuosi, kad nelaukėme ir važiavome į ligoninę, nenurašę visko eiliniam inkstų uždegimui. Man prasidėjo sunki nėščiųjų liga - preeklampsija. Buvau paguldyta į stacionarą. Ten praleidau apie pusantro mėnesio, bet tikrai nesiskundžiu, nes gavau pačią geriausią priežiūrą. Buvo siūlyta skatinti gimdymą rugpjūčio viduryje, bet aš sakiau, kad galiu išnešioti iki galo, man tik reikia pagalbos.

Esu labai dėkinga Kauno klinikų medikams, ypač nėštumą prižiūrėjusiam ir gimdymą priėmusiam gydytojui akušeriui ginekologui T.B. Jų dėka dukrytę išnešiojau beveik iki termino pabaigos ir dabar šalia savęs glaudžiu mažą angelėlį, kuriam jau greitai metukai.

Gimdymas

Kadangi gulėjau stacionare, su gydytoju derinome gimdymo datą. Buvo aišku, kad nelauksime ilgiau nei iki 40 nėštumo savaitės dėl mano ligos. Dukrytė pati gimti neskubėjo, tad susitarėme gimdymą skatinti rugsėjo 24 d. Jau iš vakaro žinojau, kad rytoj TA diena. Buvau užrašyta į eilę gimdykloje, budinčios akušerės liepė ryte nevalgyti. Pranešiau vyrui, paprašiau kad pasiimtų laisvą dieną darbe ir jau 7 ryto būtų pas mane. Dabar ima juokas, bet tada abu labai jaudinomės, negalėjome užmigti, vyrui "vartėsi skrandis". Juk toks įvykis!

24 dienos ryte vyras su daiktais jau sėdėjo mano palatoje. Pralaukėme valandą, dvi, tris... Tada atėjo akušerė ir pranešė, kad visos gimdyklos užimtos, teks dar palaukti. Kuo toliau, tuo labiau laukti darėsi sunkiau. Atrodė, kad kiekviena minutė slenka valandą. Po pietų pasirodė mano gydytojas ir nuramino, pasakydamas, kad deja, negimdysiu dar, nes labai daug gimdyvių jau su nubėgusiais vandenimis ir kiti skubūs atvejai. Visos gimdyklos užimtos. Kadangi man gimdymo veikla dar nevyksta, atsidūriau eilės gale. Taigi jis nusprendė gimdymą atidėti, kad netektų šios procedūros atlikinėti naktį. Kita data paskirta nebuvo. Ech... koks nusivylimas! Tiek jaudulio dėl nieko!

Tos dienos vakarą nuėjau miegoti visiškai rami. Maniau, jog praeis dar kelios dienos, kol gydytojas paskirs datą. Tačiau rugsėjo 25 dienos ankstų rytą pabudau nuo švelniai į ausį kuždamo: „Pabusk, einam gimdyti". Taip žadino gydytojas. Iš lovos pašokau kaip vandeniu perlieta!

Ir tikrai taip. Rugsėjo 25 dieną 17 val gimė nuostabi mergytė. Gimdymas truko 9 valandas. Dirbtinai nuleido vandenis, lašino gimdymo veiklą skatinančius vaistus, buvo nuolat stebimi vaisiaus širdies tonai, man matuojamas spaudimas... Nors iš pradžių buvau nusistačiusi prieš nuskausminimą, pasinaudojau epidūru, pasirodo, nebuvau adekvačiai įvertinusi savo pakantumo skausmui ribų. Džiaugiuosi, kad nuskausminimas suveikė būtent taip, kaip reikia. Numušė sąrėmių skausmą, kol atsidarinėjo gimdos kaklelis, užtat paskutinį gimdymo etapą (išstūmimą) jaučiau kaip nebūčiau nuskausminta.

Ir įvyko stebuklas! Gimė 50 cm 3425 g sveika mergytė, kuri buvo įvertinta 10 balų pagal Apgar skalę. Myliu ją ir savo vyrą. Ir jau svajoju apie dar vieną stebuklą.

Rita

Nuo redakcijos: jeigu norite pasidalinti savo gimdymo istorija, rašykite el.p. portalas@tavovaikas.lt.