Renatos gimdymas: stresas, įtampa ir didelis nerimas

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Renatai.

Nėštumo planavimas

Su vyru susipažinom lygiai prieš penkerius metus. Iškart labai įsimylėjom ir iškart abu supratom, jog tai "tas" žmogus. Juk sakoma - tam, kad suprastum, jog tai "tas" žmogus, užtenka vienerių metų, o pažinti žmogų neužteks net ir viso gyvenimo. Todėl vos po metų susituokėm ir pradėjom planuoti pabiručius. Iš pradžių stabdė finansinė padėtis, bet kai galiausiai užsitikrinom finansinę atramą, na, bent tiek, kad nebaisu būtų išeiti motinystės atostogų - metėm visas apsaugas į šoną ir atsidavėm likimui.

TAIP PAT SKAITYKITE:
10 filmų, kuriuos vaikai turi pamatyti iki paauglystės
Interneto hitas: šuo moko kūdikį šliaužti

Išdykęs tas likimas... Tampė mus už ūsų daugiau nei dvejus metus, kol galiausiai - dvi juostelės nėštumo teste. Valio! Regis tą dieną negalėjau nustot šypsotis, jautėmės tokie laimingi.

Visą nėštumą jaučiausi puikiai. Labai daug domėjausi apie mažylio priežiūrą, maitinimą ir net apie patį gimdymą. Ėjau net į nėščiųjų jogą, kad tik tinkamai pasiruoščiau artėjančiai didžiajai dienai. Tas laukimas taip buvo apsukęs galvą, kad net paskutiniosiom savaitėm pradėjus stipriai tinti maniau, jog čia normalu, juk aš laukiuos.

Blogi tyrimai

Pirmasis nerimas prasidėjo gal likus mėnesiui iki gimdymo, kai iš niekur nieko pradėjo svaigt galva ir padidėjo spaudimas. Apsilankius profilaktiniam patikrinimui pas gydytoją pasisakiau, kad spaudimas padidėjo, o dar ir ištinus aš. Apžiūrėjo ir tiesiai nusiuntė pasidaryt tyrimus. Tuo metu nieko bloga net neįtariau...

Pamenu, vos grįžau iš vizito pas gydytoją - skambutis. Paskambino gydytoja ir pasakė, jog ryt iš pat ryto atkeliaučiau į ligoninę jau su lagaminu, nes šlapime rado baltymo. Tą akimirka nieko nesupratau, tik supratau, kad jau prasideda.

Su nerimu ir vyro lydima nuvykau į ligoninę, paguldė stebėjimui. Nustatė ligą - nėščiosios preeklampsija, čia kai mano inkstai nebesugeba „dirbti mums abiems". Sutinau visa taip, kad net kojų pirštų negalėjau lankstyt. Su stebėjimu pratempėm savaitėlę ir sukakus lygiai keturiasdešimtai savaitei su gydytoja nutarėm - gimdysiu.

Nemeluosiu, bijojau labai, labai, bet už baimę buvo stipresnis noras, kad tai greičiau baigtųsi.

Išaušo lemtinga diena: 7 val. ryto gavau pirmą skatinimo žvakutę, 13 val. - antrą. Ir tik po antros kažką pradėjau truputį jaust. Gydytoja išpūtusi akis klausia, ar tikrai nieko nejaučiu. Na, jaučiau kažką, lyg įsiremtų mažiukas stipriai į šonkaulius, bet kai ji pasakė, kad sąrėmiai siekia 80-90 stiprumą, net pati nustebau. 16 val. netikėtai nubėgo vandenys ir tada prasidėjo...

Gimdymo eiga

Pamenu, kai su ratukais nuvežė į gimdymo palatą, pasiskambinau vyrui, kad atvažiuotų, nes "jau prasidėjo" ir kad skausmas tik stiprėjo. 20 val. jau, kaip vyras sakė, kalbėjausi su dievais ir nieko nebenorėjau, tik pamiegot. Mano sąrėmiai buvo aukščiausio lygio ir labai nereguliarūs. Maždaug kas minutę po pusę minutės. Akušerė sakė, jog jie per dažni, turi suretėt, bet regis niekas ten nesiruošė retėt, o kaklelis atsidarė vos 2 cm. Tada buvo nuspręsta dar skatinamųjų leist, kad greičiau viskas „užsivestų", va, tada ir parsidėjo... Leidžia skatinamuosius, sąrėmiai - kosminiai, atrodo, nežinai, kur dėtis, dar prijungė tonusus stebėti, tai judėt daug negaliu, tik tiek, kiek laidai pasiekia. Galiausiai nebeištvėriau ir paprašiau epidūrinio nuskausminimo. Jį suleidus šiek tiek atsigavau, tad pradėjo leist daugiau skatinamųjų.

Staiga aparatai pradėjo rodyti kažkokius skaičiukus, kurie vis mažėja, mažėja... Pamenu - susidairom su vyru, čia aparatas vos ne kaukia, o akušerė tik uždeda man deguonies kaukę ir sako, jog čia viskas gerai, liepia kvėpuoti, kvėpuoti... Gydytoja su akušere kažką pasitaria tyliai, tada paminko aparatą ir vėl viskas gerai - laukiam. Tada dar kartą tas pats, dar kartą... Su vyru suprantam, kad kažkas vyksta keisto, bet mums nieko nesako, atseit, viskas gerai, tik nesijaudink ir  giliai kvėpuok. Tuo metu kvėpavimas buvo mano didžiausias darbas, į kurį žiūrėjau labai rimtai. Buvau persigandus, nors ir nelabai supratau, kas vyksta. Galiausiai akušerė gražiai paaiškina - kai tik leidžia daugiau skatinamųjų - mažojo širdelė pradeda stot, tada turi nustot leist skatinamuosius. Nustoja - vėl gerai. Ir taip kelis kartus. Kai išgirdau, atrodė žemė iš po kojų slysta... Man tada jau ir skausmai atrodė nebe baisūs, niekas... Mano angeliuko širdelė stoja... Tai buvo lyg žaibas iš giedro dangaus ir tada pradėjau jau panikuot...

Cezario pjūvis

Galiausiai, 2 val. nakties atėjo gydytoja patikrinti kaklelio ir sako: "Na, ką, stebuklo nebus, darom cezarį". Gimdos kaklelis buvo atsivėręs vos 3 cm, o skatinamųjų negali leist.

Pamenu, kaip staigiai užsidegė ryški gimdyklos šviesa, į gimdyklą įėjo kokie 4 medikai, ir pradėjo mane ruošti. Viena ima vieną ranką, kita kitą, stato kateterį, lašelines... Tuo metu viskas vyko taip greitai, taip baisu buvo, kad pamenu verkiau net pasikrūpčiodama. Per kelias minutes suruošė ir išvežė į operacinę. Išvažiuodama mačiau tik vyro akis, pilnas ašarų ir nerimo...

2 val. ir 23 min. gimė sveikas ir labai gražus berniukas. Visą operaciją taip drebėjau iš baimės ir jaudulio, kad galiausiai, kai uždėjo mažiuką ant krūtinės, bijojau, kad tik nenukristų. Tą akimirką jau verkiau laimės ašarom. Dar gulėdama ant operacinės stalo ir matydama savo angeliuką supratau, kad jau viskas. Pagaliau viskas baigta ir buvau laimingiausia pasaulyje.

Po gimdymo ligoninėje pragulėjom daugiau kaip savaitę, kol galiausiai atsigavau, o kai išleido gavom dokumentus, kuriuose buvo įvardinta: cezaris buvo darytas, nes 1) Motinai buvo preeklamsija, 2) Vaikas „ėjo" aukštyn galva, 3) Virkštelėje naujagimis buvo užsukęs mazgą.

P.S. Norėčiau pasakyti Didelį AČIŪ savo vyrui, kuris visą laiką buvo šalia ir šauniai Kauno Klinikinės ligoninės komandai, kurių dėka dabar esame sveiki ir labai, labai laimingi. Ačiū.

Renata

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis